Doris Piserchia - Erdvėvaikšta

— Matai, kaip tai daroma? — tarė Vytis.

Jis mosikavo rankomis, lyg vaikydamas nuo savęs kažką nematoma. Bent jau taip turėjo atrodyti slokams su gotais, tačiau aš mačiau skaidrią materiją, tvirtai priglundančią prie pertvaros. Mudu su Kisku padėjome jam sutvarkyti likusią patalpos dalį, po to išlindome lauk ir viską uždarėme antspaudu.

— Tai turėtų juos sulaikyti, kol atsiųsime įstatymo sergėtojus, — tarė Kiskas. — Tučtuojau pranešiu apie tai Solvui. O taip, aš jį pažįstu. Į vakarus nuo Misisipės nėra didesnio ir geresnio vyriausybinio skyriaus. — Jis nusipurtė nuo rankų dulkes. — Ką gi, vienas geras darbas padarytas. O ko imsimės toliau?

Jis negalėjo palikti 4-M, kaip pavadino dabartinę savo gyvenamąją vietą, o po to tikėtis vėl sugrįžti.

— Papuoliau čia tik per laimingą atsitiktinumą, — pareiškė, kai mes dreifavome ir stebėjome, kas dedasi toje mažoje realybės dalelėje. — Mano protas buvo toks suskaldytas, kad sugebėjau įsmukti į šį matmenį. Atrodė, jog esu pusės centimetro pločio, tad jaučiausi lyg praslydęs po durimis. Tačiau buvimas čia tapo gera terapija, ir netrukus šios vietos nelogiškumas privertė 3-M realybę atsigręžti savo teisingąja puse. Viskas vėl ėmė atrodyti normalu.

— Po kiek laiko galėjot išsmukti lauk? — pasidomėjau.

— Praėjus kelioms savaitėms nuo įžengimo, tačiau aš to nedariau. Grįžęs į Žemę, nedaug ką galėjau nuveikti, tad likau ir stebėjau, kad ko nors nenutiktų čionai. Tiesa, retkarčiais man dar užeidavo silpnaprotystės priepuoliai, ir aš kiek pašėliodavau, bet šiuo metu esu visiškai sveikas.

Patraukėme į Gorvyno rūmus ir visai nesunkiai juos suradome, kadangi dideli ir maži dalykai plaukė pro mūsų tiriamą žvilgsnį taip lėtai arba taip greitai, kaip mes pageidavome. Tarp visų atmintinų bei užmirštinų daiktų, į kuriuos atkreipiau dėmesį, pastebėjau rūmus ir pasiūliau patikrinti, ar Solvo žmonės arba Egipto policija jau išvedė iš rikiuotės Gorvyno aparatūrą. Aš pati tuo abejojau. Solvas norės ją išsaugoti, kad vėliau galėtų ištyrinėti.

Aplink namą stovėjo sargyba, tačiau viduje viskas liko kaip buvę, tad mes įplaukėme į solidžiai užrakintą laboratoriją, užantspaudavome visą mechaniką ir dar kartą patraukėme į vakarus. Panorėjusi jau žinočiau, kaip surasti šią vietą. Virš dykumos tvyrojo melsva miglelė, kurią lengvai galėjau atpažinti, užsidėjusi Orfijos Kint sukurtus akinius. Bus lengva rasti čionai vedantį žiedą.

Vėlų vakarą sustojome poilsio ant slidžios žemės virš naftininkų barakų Pensilvanijoje. Vamzdis vis dar liejo juodąjį auksą į žemiau esančią talpą, o tai reiškė, kad arba tekėjo naftos likučiai, arba Gorvynas pasinaudojo kitu energijos šaltiniu ir tęsė gamybą. Jis jokiu būdu negalėjo pašalinti antspaudo, kurį uždėjome Gotlande esančioje sandūroje.

— Leiskit man kai ką pamėginti, — tariau ir pabandžiau pakviesti mėlynąjį žiedą, kuris drebėjo ir vibravo, laikomas metalinio vamzdžio. Kviečiau labai atsargiai, ir nors žiedas neatskriejo iki manęs, jis kilstelėjo keletą metrų į viršų, atplėšdamas vamzdį nuo rezervuaro ir šliūkšteldamas jo turinį barakų pusėn. Iš jų pasipylę darbininkai išsyk pakliuvo į potvynio srautą. Gal tuzinas neteko lygsvaros, ir juos nunešė į slėnį, kur, išsikapstę iš srovės, dvėsuodami bei žiopčiodami drybsojo ant permirkusios žemės.

— Pamėgink dar, — pasiūlė Kiskas. — Truktelėk dar sykelį.

Pabandžiau, tačiau vamzdis įstrigo negilioje žemės įduboje, ir

žiedas nepajėgė jo pakelti.

— Man reikia Lamanos, — tariau. — Ji mano bičiulė bei agentė ir…

— Mes žinome, — pareiškė Vytis. — Atmink, kad mes tave stebėjome.

— Ak, pažiūrėkit, kas išlindo iš barakų, — atkreipė dėmesį Kiskas.

Vytis linktelėjo.

— Žinai, taip iš tikrųjų mes jį regime pirmą kartą nuo mūsų klajonės pradžios.

Ko gero, didžiąją savo gyvenimo dalį Deronas buvo agresyvaus būdo. Galbūt psichoanalizė atskleistų jo bailumo priežastį, o gal ir ne, tačiau vos nusitvėręs ginklo, jis jį panaudodavo dėl menkiausios priežasties. Šiandien pasirinko seną policininkų revolverį, kuris šaudė taip triukšmingai, jog tie, kurie nepakliuvo į naftos srautą, tiesiog suakmenėjo iš išgąsčio. Nors gal juos taip paveikiau aš su savo dviem bičiuliais, abejingai stovintys vidury purvyno ir gaubiami migloto švytėjimo.

Jų baimę padidino tai, kad Deronas pyškino tiesiai į mus be jokių pasekmių. Buvęs draugužis stovėjo pernelyg toli, kad mus atpažintų, o kadangi mes pakildavome ne daugiau kaip per kelis centimetrus nuo žemės ir vėl nusileisdavome, jis palaikė mus tikrais taikiniais. Traukdamasis į šalį nuo atsiskyrusių naftos upelių, peršokdamas per kitus ar juos perbrisdamas, Deronas šaudydamas ėjo link mūsų, kol galiausiai atsidūrė pakankamai arti, kad galėtų gerai į mus įsižiūrėti.

Jis nekreipė į mane didesnio dėmesio, tik nuslydo žvilgsniu, tačiau kai pažino už manęs esantį garbanių bei paskutiniojo iš mūsų trijulės veidą, staiga sustojo ir sureagavo. Derono pirštai atsileido, ir ginklas tekštelėjo ant žemės.

Kiskas neketino palikti 4-M, bet, matyt, jį pernelyg greitai užvaldė skausmingos mintys apie praeitį, ir troškimas įsikibti į išdaviką staiga tapo nepergalimas. Degdamas didžiuliu noru, jis metė viską, kas jį laikė už Žemės ribų, klupdamas žengtelėjo į priekį ir griuvo kaip ilgas ant stovyklos žemės. Vyčiui beliko pasekti jam iš paskos, ir jau po akimirkos abudu tysojo greta, žvelgdami į mane.

— Neketinau palikti tavęs vienos, — tarė Kiskas.

— Galiu grąžinti tave atgal, — pasakiau ir pamėginau, tačiau kad ir kaip stipriai traukiau, jis negrįžo.

— Manau, kad iš tikrųjų aš nenoriu grįžti, — pareiškė jis. — Ten buvo puiki vieta gydytis, bet dabar turiu reikalų čionai.

— Gerai, tada bent jau leisk tave pastūmėti per žingsnį į priekį.

Šypsodamasi Deronui, pakėliau jo numestą ginklą. Jis bailiai suklykė ir kiek kojos neša pasileido į slėnį.

— Čiupkime jį, — tarė Vytis, stverdamas mano įteiktą ginklą.

— Tu jo nepanaudosi, — perspėjo Kiskas.

— Prieš jį? Ne, bet panaudosiu prieš bet ką, kas mėgins įsikišti. Deronui teks viską išprakaituoti kameroje, kol įstatymas paskirs jam, ko nusipelnė.

Jiems nebereikėjo manęs, ypač po to, kai įskriejau į barakus, surinkau visus ginklus ir sumečiau į naftos rezervuarą. Sielojausi, kad čia nebuvo nei Ermos, nei Gorvyno. Paskutinis dalykas, kurį padariau pasitraukdama, tai paskandinau didžiausiuose naftos srautuose tiek elektroninės įrangos, kiek pajėgiau, o visu kitu neleido pasinaudoti 4-M antspaudas.

Pasitraukusi iš stovyklos, nudreifavau keletą kilometrų, o tada normaliame M nužengiau ant autostrados. Įsikišusi akinius į užpakalinę džinsų kišenę, patraukiau link viaduko, prie kurio sūpavosi keli draugiškai atrodantys žiedai. Vėliau išsiaiškinsiu, kad keturios ar penkios valandos 4-M buvo mano riba. Norėdama likti ilgiau, turėčiau būti tokia pat priplaukusi, kaip kadaise Kiskas. Dabar jis buvo sveikas bei pasitraukęs iš matmens, o sugrįžti įjį galėjo nebent tuo atveju, jei paskolinčiau jam akinius.

Išvydusi mane, Lamana pernelyg nenustebo. Sėdėdama prie pietų stalo klinikos kavinukėje, ji linktelėjo man ir tęsė, lyg nebūtų nutikę nieko neįprasto ir net negalėtų nutikti.

— Apsistojau čia, kad lengviau galėtum mane rasti, — tarė.

— O Tedvaras?

— Apačioje. Bijau, kad užrakintas. Jis prastos būklės. Chameleone išsiaiškino, kas jam yra.