Doris Piserchia - Erdvėvaikšta

Tačiau kai iš Solvo sraigtasparnio išlipo Tedvaras, Gorvynas sureagavo visiškai kitaip. Jis išspaudė gyvulišką pašaipos, paniekos bei baimės kauksmą. Tik vėliau jis pastebėjo Badą Džiupiterį, kurį iš abiejų pusių prilaikė Solvo žmonės. Sekundę ar dvi Gorvynas stovėjo visas suakmenėjęs, po to įniršusiai suklykė. Apimtas nevilties, jis puolė ant keturių ir vėl ėmė naršyti po žolę. Keista, bet kai du žmonės jį pakėlė, visiškai jiems nesipriešino.

— Žadėjai man padėti, — tarė man Tedvaras. Jis apsidairė, pamatė Gorvyną ir susiraukė, lyg mėgindamas kažką prisiminti. — Ką mes čia veikiame?

— Jei darysi, ką liepiamas, pasveiksi.

— Kodėl turėčiau tavimi pasitikėti? — Jo nuotaika akimirksniu pasikeitė, ir tonas tapo šiurkštus. — Tu man niekada nepatikai.

— Taip, žinau. Man reikėjo elgtis su tavimi storžieviškai, kaip darė visi kiti, tada nebūtum turėjęs man jokių pretenzijų.

Užsidėjau akinius, pamačiau lekiantį dangumi dvigubą mėlyną žiedą, sustabdžiau jį ir priverčiau švelniai nusileisti priešais mus. Nežinojau, kaip aiškiai Tedvaras jį matė.

— Nori, kad lįsčiau į šitą daiktą? — paklausė jis. — Ar ne taip?

— Aišku, kad ji to nori, kvaily, — pareiškė Badas Džiupiteris. Jo protas akimirksniu prašviesėjo, ir nemalonų seną veidą perkreipė šypsenėlė. — Tu esi aš, kai buvau mažas, o anas tenai pamišėlio sūnus yra aš suaugęs. Kaip į tai bepažvelgtum, tai tik aš. Eime. — Džiupiteris tvirtai nutvėrė besirangantį, inkščiantį Gorvyną ir spyriais privertė jį atsistoti.

Tedvaras pažvelgė į mane.

— Tai negali būti tiesa. Aš juk prisiminčiau tokį dalyką, ar ne? Vien todėl, kad negaliu aiškiai atsiminti, kas nutiko…

Tedvarui dar nebaigus sakinio, Džiupiteris įstūmė jį į žiedą. Prieš jam išnykstant, dar spėjau pastebėti apstulbusį jo veidą. Taip jis ir išėjo, pernelyg nustebęs ir sutrikęs, kad išsigąstų. Tuo tarpu Gorvynui iš siaubo linko keliai, ir jis įžengė į žiedą tik po to, kai Džiupiteris įrėmė savo koją jam į užpakalį ir smagiai stumtelėjo.

Spoksodama į tašką, kur dingo Tedvaras, pajutau iš kojų verčiantį siaubo ir širdgėlos antplūdį.

— Gal aš klystu, — sušnabždėjau Lamanai. — Viliuosi, kad klystu.

Lyg skaitydama mano mintis, ji tarė:

— Neklysti. Chameleone iškapstė visa tai iš jo pasąmonės. Tu labai nepyk ant senio. Po to, kai tai padarė, jis norėjo tučtuojau grįžti į žiedą, tačiau Gorvynas dėjo į kojas, o Tedvaras nukūrė jam iš paskos.

Po kelių minučių Badas Džiupiteris parkėblino atgal į mokyklos teritoriją. Jis buvo vienas ir linksmai kikeno. Stovėjau spoksodama, laukdama, kad vėl pasirodys gyvi ir tikri Gorvynas su Tedvaru, ir visą tą laiką kažkur viduje jaučiau duslų baimės mušamą ritmą.

— Kitados mes šį bei tą nuveikėme, ar ne? — tarė Džiupiteris.

— Gaila, kad neužėjau į kurią nors kitą būdelę. Juk būtų dar nuostabiau, jei išsiskaidyčiau į dešimt dalių. Gal aš grįžtu atgal.

Jie stvėrė jį už rankų.

— Žinote, aš visada buvau ligotas, — tarė jis. — Nuo pat mažumės. Tai kliudė man dirbti ir galiausiai pavertė mane proto luošiu.

Žvelgdamas į mane, pareiškė:

— Prieš pat paskutinįjį sveikatos pairimą pradėjau gaminti tuos akinius. Ko gero, kitas aš, tasai Gorvynas, apšoko mane, pirmas užbaigdamas šį darbą. Tik jis ir niekas kitas galėjo tai padaryti. Jie teisėtai priklausė man.

Badą Džiupiterį įsodino atgal į sraigtasparnį ir išskraidino.

Toks buvo kito mano priešo galas. O gal dviejų ar trijų? Beliko vienas vienintelis — Orfija Kint.

Išsitraukusi iš kišenės akinius, vėl juos užsidėjau, įžengiau į 4-M ir naršiau po tą svetimą visatą, kol aptikau mėlynų dvigubų žiedų koridorių. Praėjau vienu bei kitu jo pasieniu, užantspauduodama kiekvieną tarpdurį, o pabaigusi pasijutau patenkinta. Niekas daugiau nebevaikščios pro dvigubus mėlynus žiedus, bent jau kiek tai priklausys nuo manęs.

Solvas su savo žmonėmis gerai padirbėjo, kuopdami visą jovalą. Ištisi būriai buvo pasiųsti į Gotlandą bei Vandenų pasaulį, kad sunaikintų įrangą ir suimtų paskutiniuosius Gorvyno kareivius. Tuo tarpu slokus apsupo bei sugrūdo pro žiedus, ir jie mutavo atgal į neprotingas žmogbeždžiones.

Buvo tokia pat diena, kaip ir bet kuri kita, kai užsidėjau akinius ir išsiruošiau ištraukti Orfijos Kint bei jos miegančių partnerių. Sunku buvo nuspėti, kokia vieta virs toji planeta. Galimas daiktas, jog po kelių erų giliose pelkėse kepumėsis milžiniškos reptilijos, o gal sausumos masyvai niekada nesusiformuos, ir pasaulis liks liepsnojančių dujų kamuoliu. Tai galėjo turėti reikšmės tik pasauliui, kuris dar nepradėjo egzistuoti. Šiuo metu stovėjau mažoje oazėje žalio dvigubo žiedo viduje ir svarsčiau, kaip būtų pasisukęs mano gyvenimas, jei nebūčiau pastebėjusi akinių, gulėjusių kartoninėje dėžutėje Krofo dukterėčios namuose. Kas būtų nutikę, jei vyras, vardu Trandlas, nebūtų išsigandęs ir persiuntęs savo įsipareigojimų Krofui? Kas, jeigu Erma nebūtųjų pribaigusi?

Be akinių negalėčiau pamatyti dvigubo žalio žiedo, kuris atvedė čia šią trijulę, o su jais turėjau saugotis, kad nenudreifuočiau kur nereikia. M-4 priminė tūkstantį angų vingiuojančiame įkalinančiame koridoriuje. Iš anksto numatyto kurso laikymasis buvo daug pastangų reikalaujantis darbas.

Atsinešiau su savimi kartį lenktu galu, ko nebūčiau galėjusi padaryti be akinių. Man jos visai nereikėjo, tačiau jaučiau neabejotiną nenorą prisiliesti prie bet kurio iš jų. Darbuodamasi kartimi kaip kokia žvejė, užkabinau už kaklo vyriškį, kurio vardas tikriausiai buvo Folgėjus, šiek tiek truktelėjau ir stebėjau, kaip jis plaukia iš savo ūkanotos aplinkos link manęs. Jis ėmė mirksėti bei trūkčioti pirštus, o aš tol tęsiau savo veiksmus, kol jis pralindo pro žiedą ir dingo Žemėje.

Po to atėjo eilė vyrui, vardu Basinas. Orfija liko paskutinė, o tada aš nusekiau paskui juos namo, tyčia nusileidusi gerokai atokiau. Pirmas dalykas, kurį padariau, tai nusiėmiau akinius ir padėjau juos ant žemės. Kai Kintų moteris pajudėjo link jų ar manęs, nedvejodama pasitraukiau atatupsta. Man jų nereikėjo. Dėl manęs, jie galėjo sutrūnyti.

— Kur Trandlas? — paklausė Basinas žiovaudamas, tačiau mėgindamas atrodyti budrus. — Tai jis turėjo mus išlaisvinti.

Prisimerkęs bei kasydamasis savo praplikusią galvą, sumurmėjo:

— Kokia velniava čia vyksta?

— Jis negyvas, — paaiškinau. — Jį jau senokai pribaigė Apio ginklanešė.

Orfija Kint nusišypsojo man ir žengė arčiau, o aš vis traukiausi, tad mudvi sukome ratus kaip pora atsargių kovotojų.

— O kaip Apis? — paklausė Folgėjus. Jis buvo aukštas bei liesas ir stengėsi nuslėpti sutrikimą.

— Jo nebėra, — tariau. — Jis, Badas Džiupiteris ir Tedvaras grįžo per mėlyną žiedą.

— Tedvaras? Nori pasakyti, kad jų buvo ttys? — Dabar Folgėjus atrodė visiškai prasiblaivęs, dalykiškas ir truputį sunerimęs.

— Nori pasakyti, kad viskas sutvarkyta?

— Taip, viskas dabar policijos priežiūroje.

— Darile, kas tau? — paklausė Orfija. — Ar nematai, kad noriu prie tavęs prieiti?

— Atrodo, ji kažkokia nesava, — tarė Basinas.

— Eikš ir pabučiuok mane, — tarė Orfija. — Jei būčiau žinojusi, kad tu įpainiota į šį reikalą, tikrai būčiau nusirovusi plaukus.

— Meluoji, — tariau atsitraukdama.

Staiga ji išsigando.

— Manai, kad aš tyčia įvėliau tave į pavojų?