Doris Piserchia - Erdvėvaikšta

— Gali nesakyti, nes jau žinau. Gal galėtum pasirūpinti, kad jį išleistų? Pažadėjau jam padėti.

— Tikiuosi, kad pavyks.

Pasakiau jai, kur ketinu eiti, ir ji sutiko mane lydėti. Netrukus mudvi nėrėme iš Gotlando pro geltoną žiedą ir nusileidome prie naftininkų barakų. Juodas skystis vis dar kliokė iš vamzdžio ir plūdo link pastatų. Aplinkui nesimatė nė gyvos dvasios. Kiskas, Vytis ir Deronas bei visi darbuotojai buvo dingę. Spėjau, kad į kalėjimą.

Mudvi visai lengvai prisišaukėme žiedą. Jis grakščiai pakilo į orą, nešdamasis ir vamzdį, o tada privertėme jį mestis į priekį, ir vamzdis neteko atramos. Naftos srovė staiga nuslopo. Žiedas mikliai pasišalino nerdamas po žeme, o nebeprilaikomas vamzdžio galas šlumštelėjo ant pastatų. Nežinau ir man visai nerūpėjo, kaip prasidėjo gaisras. Mudvi su Lamana pasprukome pro pirmą pasitaikiusį mėlyną žiedą, o puikūs Gorvyno planai parūko dūmais.

— Susitiksime fermoje po penkių ar dešimties minučių, — pasakiau Lamanai ir palikau ją.

Kelias sekundes pakeliavusi per M, vėl įžengiau į Gotlandą. Pasirinkusi jau žinomą labirintą, nuliuoksėjau juo iki įtrūkio, užkišto pora pažįstamų žmonių. Akiratyje nesimatė nė vieno goto ar sloko. Laimei, irimo procesas matmenyje vyko labai lėtai, tad, nejausdama didesnio pasibjaurėjimo, sukandau užpakalinę koją ir nutempiau vieną kūną į viršų. Netrukus jau abudu kūnai gulėjo greta rūkstančio ugnikalnio. Pasikvietusi geltoną žiedą, sunkiai prastūmiau dvynes į senąją gerąją motulę Žemelę.

Jos verkė, užvaldytos slogių prisiminimų, juokėsi su palengvėjimu, kad vėl yra gyvos, raukėsi pagalvojusios apie savo kvailumą ir dėl to, kad dar kartą ištraukiau jų užpakalius iš svilinančios ugnies.

— Mums jau bloga nuo to, kad mus žudo, o po to atgaivina, tačiau labiausiai nuo pirmojo dalyko, — tarė Patė. — Mes iškilmingai pasižadame, kad niekada daugiau nebesikišime į tavo gyvenimą.

— Tave persekioja nelaimės, — pridūrė Mikė. — Pažinoti tave — prastas sumanymas. Ko gero, mudvi patrauksime į Kiniją ir pasiieškosime ten darbo. Ar tu įsitikinusi, jog Gorvynas su Erma mūsų nemedžioja?

— Taip.

— Galėjai leisti sekti tau iš paskos. Jeigu nebūtum liepusi savo draugužei indėnei atimti imtuvą, jie nebūtų mūsų nužudę.

— Atia, atia, — tariau.

Pagaliau jos pastebėjo, kur atsidūrė.

— Kokia čia vieta? — paklausė Patė. — Kodėl tu mus čia atgabenai? Aš niekur nematau žiedų.

Šen bei ten plaukiojo keli, tačiau baikštūs ir naudingi tiktai tokiai kaip aš, galinčiai priversti juos vienai kitai akimirkai nusileisti. Tuo tarpu dvynės nesugebėjo kontroliuoti žiedų, tad joms teks pačioms nusirabždinti keturis tūkstančius šešis šimtus metrų Vitnio kalno šlaitu. Vyliausi, kad tam jos sugaiš kokius metus.

Taigi vėl nėriau į savo fermą, kur ketinau susitikti su Lamana ir jau dviese nuspręsti, kaip susidoroti su mūsų problemomis. Deja, nieko iš to neišėjo, kadangi per savo lengvabūdiškumą įpuoliau tiesiai į plačiai atvertą Ermos glėbį.

— Kur jie, blusele? — paklausė ji vos neišmušusi man smegenų švelniu plaštakos tekštelėjimu.

Bent jau Olgerė neatrodė labai sužalota. Nors ir buvo pririšta prie kėdės priešais židinį, o ant rankų matėsi nudegimų žymės, iš paniekos veide galėjau spręsti, kad ji laikosi gana neblogai. Visai greta sėdėjo Lamana, nesurišta, tačiau apsvaigusi. Atrodo, kad Erma jos ėmėsi prieš pat mano atvykimą.

— Kaip manai, kodėl aš dirbau tam dundukui? — paklausė manęs milžinė, ir aš spėjau, kad ji kalba apie Gorvyną. — Ketinau nukniaukti akinius ir pati įgyti šiek tiek galios. — Laikydama mane viena ranka, ji atvėpė mano apatinę lūpą. — Tik neapsimesk, kad nieko apie juos nežinai. Basė matė tave su jais stovykloje, o po to — kaip dingai M. Kur jie? Kur tu juos slepi?

Lamana svirduliuodama pakilo jai už nugaros ir vožė kėde per galvą. Keikdamasi Erma siekė už savęs ir pamėgino indėnę sugriebti. Pasinaudojusi tuo, išsisukau iš kieto gniaužto ir moviau pro langą. Aplinkui buvo pilna žiedų, ir aš dar tik svarsčiau, kurį išsirinkti, kai Erma it puolėja šoko į priekį, čiupo mane už pėdos ir taip partėškė ant žemės, kad iš mano kišenės išskridę akiniai nukrito už trijų metrų nuo mūsų. Lamana pripuolusi stvėrė juos į saują ir pasileido bėgti.

Keletą minučių mėtėme juos Ermai virš galvos. Tai priminė nevaldomo tanko ignoravimą, ir aš žinojau, kad anksčiau ar vėliau ši didžiulė žudikė susipras nusukti vienai iš mūsų sprandą ir taip nutrauks šį žaidimą.

— Štai artėja didelis mėlynas! — suriko Lamana, sviesdama akinius virš Ermos.

Pagavau juos, padariau klaidinantį judesį į kairę, o tada mečiausi dešinėn. Šis ėjimas ne visai išdegė, kadangi didžioji moteris raudona suknele nebuvo nei kvaila, nei lėta. Pajutau stiprų kūno kvapo šuorą, ir jos pirštai įsikibo man į šlaunį. Baubdama iš skausmo, ištrūkau ir puoliau bėgti. Persekiojama sunkių žingsnių, susilyginau su Lamana, o tada mudvi abidvi, o gal ir trise, stačia galva nėrėme į Gotlandą. Bent jau akiniai liko Žemėje, ir aš galėsiu juos pasiimti, kai mutuosiu atgal. Nors, kita vertus, man gal ir nederėjo pernelyg nusiraminti. Pakako, kad Erma mane išjungtų arba pribaigtų, o tada prakištų pro geltoną žiedą, ir akiniai vėl atsidurtų mano rankoje.

Visos trys klupdamos kurnėjome žemyn išdeginta dervos, lavos ir sieros kalva. Aš buvau didelė gotė, Lamana — vidutinio ūgio, tuo tarpu Erma buvo didžiausia mano matyta pabaisa. Jos iltys siekė mažiausiai šešiolika centimetrų, o letenos priminė apvalias pagalves, apkraštuotas durklais. Ji dėbtelėjo į mane ir sušnarpštė.

Tyčia vis labiau kreipiau savo žingsnius į šalį nuo Lamanos. Net ir neypatingai jos trokšdama, Erma neabejotinai ją pribaigtų vos pasitaikius progai. Be to, kiek tai priklausys nuo manęs, šios gaudynės nesibaigs susidūrimu snukis į snukį. Šauktis pralaimėjimo — joks privalumas.

Erma nudundėjo paskui mane, ir Lamana dar kurį laiką mus sekė, tačiau greitai atsiliko. Repečkojausi į viršų bei liuoksėjau per padūmavusią vietovę taip energingai, kaip tik įstengiau, tačiau milžinė man už nugaros vis labiau artėjo. Visai netyčiomis įlėkiau į labirintą, kadangi rantytas įėjimas priminė skylę, vedančią prie vienų man žinomų aukštų uolų. Jau atsidūrusi viduje pamačiau, jog kelias užtvertas, belikęs tik siauras tuneliukas. Vildamasi, kad jis pasirodys per ankštas ir neleis Ermai sekti toliau, nudūmiau į tamsą, tačiau netikėtai koridorius praplatėjo. Ji vos nesugriebė manęs įbėgus į amfiteatrą, bet man jau buvo tekę pramogauti šioje vietoje, tad žinojau, kad tuoj virš tunelio, iš kurio išnėriau, turi slypėti kitas. Kai staigiai pasukau į dešinę ir liuoktelėjau ant pasvirų uolų, Erma sugebėjo išplėšti iš mano šono gabalą mėsos.

Labirintas buvo platesnis, nei tikėjausi, visgi jis šiek tiek sulėtino priešę ir leido man pasiekti trigubą išsišakojimą. Pasukau kairiau ir pajutau triumfo virpulį, išvydusi iš uolinės sienos išlendantį ir mano kelyje pakimbantį žalią žiedą. Bet jau kitą akimirką supratau, kad mano pergalė nėra tokia jau užtikrinta, nes užnugary vėl pasigirdo didžiulių letenų tekšnojimas į akmenį. Erma taip pat pasirinko kairiąją atšaką.

Žiedas tebestovėjo toje pačioje vietoje, ir aš skubiai nėriau pro jį. Mutavusi į mažytę plaukūnę, puoliau link didžiulio jūros dumblių gniutulo ir įsikasiau kaip galima giliau. Buvo akivaizdu, jog Erma puikiai žino, kur pasislėpiau, nes pripuolusi ėmė draskyti gniutulą į skutelius. Žinoma, ji negalėjo nustatyti tikslios mano buvimo vietos, tad draskė jį gabalas po gabalo, o aš tuo tarpu pamėginau pasprukti, skverbdamasi virš jos. Gudri, klastinga ir visada budri, ji mane pastebėjo ir metėsi artyn.