Doris Piserchia - Erdvėvaikšta

Man jau neberūpėjo, kokios spalvos žiedas plūduriavo į šiaurę nuo manęs. Greitai įpuoliau į j į, nesirūpindama, kad jo purpurinis atspalvis iš tikrųjų nebuvo viliojantis, bei nesidomėdama ovalia jo forma.

Vėl mutavau į žmogišką pavidalą, tik dabar tapau neįprastai plaukuota. Tiksliau pasakius, nuo galvos iki kojų buvau pasipuošusi natūralia kailine danga. Be to, bridau iki kelių lediniu upeliu, o aplink mane kaukė pūga. Dangų temdė stipri šlapdriba, upelis tebebuvo šaltas, tuo tarpu už manęs pasigirdo garsus Ermos tekšnojimas. Spėjau, kad ji jau nuvarginta gaudynių. Nuvarginta nekantros, o ne fiziškai.

Šlepsendama srautu, staiga pritūpiau, išvydusi atskriejantį nemenko riedulio dydžio akmenį. Šis atsitrenkė į Ermą, bet aš buvau pernelyg užsiėmusi, kad dėl to nustebčiau. Arba šioje planetoje lijo akmenimis bei sušalusiu vandeniu, arba čia buvo vietinių, kuriuos papiktino mūsų įsibrovimas.

Taip ir nepamačiau šios planetos žmonių. Gal tai ir gerai, nes neturėjau pakankamai laiko ar blaivaus proto, kad galėčiau juos įvertinti. Pakeitusi kursą, nusiyriau prieš srovę, kol man šovė mintis, jog siautėjančioje audroje Erma turėjo matyti neką geriau už mane. Užmačiusi ypač šešėliuotą vietą, stabtelėjau ir laukiau, prisidengusi akis, kol pro mane prabildėjo didžiulė plaukuota būtybė. Vien ją išvydusi sudrebėjau labiau, nei nuo šalčio. Pakankamai baisi ir be kailio, dabar Erma atrodė netgi klaikesnė už mano seną pažįstamą drimbą, mėgusią lankytis ant Lamanos kalno.

Gal ji ir nelabai primate, tačiau jos klausa veikė kuo puikiausiai. Erma tai įrodė pakeisdama kryptį ir puldama prie manęs. Roviau link tos vietos, kur įžengėme į matmenį, sustojau ir nusibraukiau nuo akių šlapdribą, ieškodama žiedo. Šiojo jau nebebuvo, bet jo vietoje užtikau kitą mažą mėlyną egzempliorių, kuris mane visiškai tenkino. Tikėdamasi ankštos praeigos, įgrūdau rankas bei galvą ir suniurnėjau iš nuostabos bei nerimo, kai šis prasiplėtė ir numetė mane nuo stataus šlaito Gotlande.

Pirmiausia nuvargo mano protas, o po to palaipsniui ėmė varginti ir kiekviena fizinė forma, kurią įgydavau gaudynių metu. Dabar, šuoliuodama į smilkstantį pelenų ir raudonos uolienos kalną, žinojau, kas yra išsekimas. Erma neketino leisti man mutuoti į Žemę ir susigrąžinti akinius. Ji irgi turėjo jausti nuovargį, tačiau didesnės galios vilionė aiškiai suteikėjai papildomos ištvermės. Ji atūžė iš paskos kaip griaunamoji jėga, pasiryžusi visiškai mane sunaikinti.

Mano mintys seko greičiau nei jėgos. Tiesą sakant, visas šitas paniškas bėgimas ir mutavimas trukdė man blaiviai mąstyti. Galbūt aš galėjau susekti žiedą, kuris perkeltų mane į Lamanos kliniką ar netgi Solvo kabinetą. Aišku, abiejose vietose galėjo būti tuščia, tad nieko iš to nelaimėčiau, tačiau koks skirtumas, jei aš apie jas net nepagalvojau. Neturėjau kada.

Kai jau ėmiau rimtai svarstyti apie savo mirtį, ant žemo stataus šlaito viršūnės išvydau žiedą. Šiaip tikrai nebūčiau pažvelgusi į jį antrą sykį, nes puikiai žinojau, kas slypi tarp bjaurių pilkų jo ribų. Kartą jau žengusi šiuo keliu, supratau, jog tai tarpduris į pasaulį, kur gyveno skraidūnai, speksai ir didžiuliai dvokiantys glotai.

Kepštelėta Ermos nago, nusiritau nuolydžiu žemyn ir pūkštelėjau į seklią dervos duobę. Erma tučtuojau liuoktelėjo man iš paskos. Būdama mažesnė bei lengvesnė, galėjau bristi greičiau už ją, tad anksčiau pasiekiau krantą ir pamėginau vėl kopti į kalną. Ji spėjo pripulti ir nukąsti gabalą mano kairės užpakalinės letenos.

Dabar buvau daugiau nei pasiryžusi pasiekti pilkąjį žiedą, nes nebeliko jokių kitų išeičių. Kadangi Erma dar tebesikapstė dervos duobėje, atsisukau ir spyriau jai į galvą. Ji krito aukštielninka, o aš susiėmiau ir dryktelėjau ant stataus šlaito viršaus.

Nebuvo reikalo dairytis, ar mano persekiotoja vis dar mane seka, nes jutau jos kvėpavimą bei girdėjau, kaip šnopščia, trokšdama mano mirties. Mėgindama atlikti didžiausią šuolį savo gyvenime, stipriai atsispyriau ir greitai nėriau į pilkąjį matmenį tikėdamasi, kad Erma pasielgs taip pat. Ji manęs nenuvylė.

Slėnyje riogsojo Dinglas ar kitas labai į jį panašus baisuolis ir dėbsojo į pasaulį savo sunkiavokėmis akimis, primenančiomis du vienodus purvo telkinius. Jis dvokė kaip tūkstantis lavonų. Prie gloto kūno darbavosi skraidūnai, palaikydami jo sveikatą, o viršuje zujo tiršti erkių debesys.

Nuzvimbiau į pilką dangų tiesiai virš slėnio, nes man nereikėjo prisitaikyti prie naujo kūno. Padedama stiprių sparnų, staigiai mečiausi į kairę, ir padariau tai pačiu laiku, kad išvengčiau begalinės liežuvio juostos, kuri atšvilpė iš Dinglo nasrų. Seilėmis varvantis ginklas godžiai siekė manęs, prašovęs grįžo atgal į savo urvą, o po to vėl išniro, kai į matmenį įsiveržė Erma.

Sunku pasakyti, kąji išvydo paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis. Erma buvo didžiulė skraidūne su galingais sparnais, bet kartu ir žmogus, tad jai reikėjo šiek tiek laiko, kad galėtų susiorientuoti. Tačiau būtent jo jai ir nebuvo duota. Glotas išsyk atpažino skanėstą, ir Erma pratisai bei garsiai suklykė, tvirtai prilipusi prie raudonos vėliavos. Dar akimirkąji raitėsi bei plyšavo, o po to nėrė į spąstus kaip gegutė į laikrodį.

Drebėdama, virpėdama, pašiurpusi, jausdama šleikštulį ir didžiai apgailestaudama, jog likau gyva, nekreipiau jokio dėmesio į skraidūnus, atlėkusius manęs pažiūrėti, tik pakilau aukštyn link geltono žiedo ir panirau į jo apgaubiančias klostes. Grįžau namo, nuo vieno pavojaus prie kitų, kurie, ko gero, taps paskutiniai.

Lamana laukė manęs sėdėdama ant fermos tvoros. Ji niekada nebus tokia blyškiaveidė, kaip jos tėvas, tačiau veide įžvelgiau nerimą. Kol artinausi, ji vis žvilgčiojo man už nugaros.

— Jos nebėra, — tariau. — Visiems laikams. Dinglas.

Lamana nežymiai krūptelėjo.

— Skambino mano tėvas. Jis aptiko Gorvyną Mutato teritorijoje. Siautėja kaip pamišęs.

Nors savo žmogiškajame pavidale nieko nenuveikiau, tačiau jaučiausi pavargusi.

— Perskambink jam ir užbaikime visą šį reikalą.

Po kelių minučių atsidūrėme mokykloje, kur ėmėme laukti Solvo sraigtasparnio. Kaip ir prašiau, jis atsigabeno su savimi Tedvarą bei Badą Džiupiterį.

Gorvynas naršė po žolę, ieškodamas savo pamestų akinių. Jis tai repečkojo keturpėsčias, rūpestingai sklaidydamas stiebelius, tai šokinėjo, įsiutusiai trempdamas žemę. Kada ne kada perbėgdavo į kitą pievelės vietą, kur vėl atnaujindavo paieškas. Niekuo nebepriminė solidaus mokslininko, kurį pažinojau, o jo veidą sudarė žėrinčių akių, siaurų šnervių bei atkarusio apatinio žandikaulio kaukė. Jis prašėsi skustuvo, dušo ir švarių drabužių. Jis prašėsi naujų smegenų.

Nežinodama visų faktų, galėjau tiktai spėti, kaip Gorvynui pavyko įsisprausti universitete į Orfijos Kint bei jos kolegų gretas. Tikėtiniausia, jog paprasčiausiai užėjęs paprašė darbo, ir kodėl gi jam jo negavus, jei, ko gero, išmanė apie žiedus daugiau už visus kitus gyvuosius? Kas kitas, jei ne ekspertas bei genijus, galėjo prakišti naftos vamzdį pro porą žiedų ir priversti juos stovėti vietoje? Blogai, kad Krofas nepriklausė grupės branduoliui, nes tada būtų viską ar bent jau didžiąją dalį žinojęs ir man apie tai papasakojęs, o tai būtų leidę ko nors griebtis gerokai anksčiau.

Išvydęs mane, Gorvynas tik prašiepė dantis ir vėl it pamišęs puolė ieškoti akinių, kurie jam niekada nepriklausė ir kurie tą akimirką gulėjo mano kelnių kišenėje.