Doris Piserchia - Erdvėvaikšta

Serija "Pasaulinės fantastikos Aukso fondas", 353 tomas

Serija įkurta 1990 m.

Doris Piserchia

SPACELING

New York, DAW books, 1979

UDK 820(73)-3

Pi-137

www.eridanas.lt

ISBN 9986-97-118-7

Copyright © by Doris Piserchia, 1978

Cover art copyright © by Tim Hildebrandt, 1995

Vertimas į lietuvių kalbą ©

leidykla "Eridanas", 2005

Ambicingai paspartinti žingsnį mane privertė anaiptol ne persekiojimo baimė, o tai, kad Gorvynas pasiuntė man pavymui dvi savo geriausias sargūnes. Jeigu Dievas būtų nepagailėjęs man laiko, tikrai būčiau stabtelėjusi tuo pasigrožėti. Mane, paprastą ir eilinę — na, gal ne tokią jau ir eilinę — vaikėzę, vejasi tikros mokyklos siaubęs Patė su Mike.

Skuodžiau žolėta kalvele žemyn kupina pasitikėjimo, kad tos žioplės nepajėgs pagauti ilgakojės keturiolikmetės, kurią ne taip lengva nuvarginti ir kuri išsiskiria sukta bei klastinga siela. Skriejau, kad net ausyse švilpė vėjas, o greitėjantis širdies bilsmas daužėsi kažkur gerklėje. Pasaulis atrodė be galo gražus; buvau sveika, nors ir šiek tiek pamišusi mergina, ir neįsivaizdavau tokio dalyko, kurio nepajėgčiau padaryti, bei tokios būtybės, kurios nepajėgčiau pergudrauti. Be to, tą akimirką nė kiek netroškau grįžti atgal ir klausytis eilinių Gorvyno pamokslų. Galbūt pasirodysiu kitą savaitę ar kitais metais.

Deja, Patė sugebėjo užbėgti prieš mane iš kairės, o Mikė tą patį padarė iš dešinės. Supratau, kad jos susitiks ir nustvers mane anksčiau, nei spėsiu pasiekti pasirinktąjį miško lopinėlį. Piktindamas! kad joms pavyko mane aplenkti, pasukau vienintele man likusia kryptimi, užlėkiau į smėlėtą kalvelę ir stabtelėjau dar nepasiekusi viršūnės, ketindama likti nematoma, kol dairysiuos kokio nors žiedo. Neplanavau nerti į M-2, netgi to nenorėjau, nes tai prilygtų mažų vaikučių mulkinimui, tačiau tos žioplės buvo tokios geros sargūnės, kad man teko rinktis tarp mirtinai nuobodžių Gorvyno pamokslų ir truputėlio suktybės.

Iš žemai pakibusio debesėlio kyštelėjo mėlynas žiedas siauru vainiku ir nusklendė link mano kalvos. Netrukus šis ryškiaspalvis, šviesesnis už dangų, maždaug pusės metro skersmens objektas, kurio vidurys buvo užpildytas tirštu rūku, stabtelėjo šalia manęs. Patė su Mike tylėdamos artinosi kita šlaito puse, tačiau jas išdavė kojų trepsenimas. Tiesą sakant, kai nėriau į žiedą, viena iš jų netgi spėjo grybštelėti man už kulno.

Atsidūrusi viduje, pasijutau visiškai saugi, mat žinojau, kad jos niekaip nesugebės įtilpti pro tą pačią angą. Buvau iš tų mutuolių, kurios kuo puikiausiai galėjo gyvuoti M-2 aplinkoje. Šis pasaulis, susidedantis iš nepatikimo pagrindo, nuodingos atmosferos ir kunkuliuojančio dangaus, tiko tik monstrams bei būtybėms, vadinamoms gotais. Į pastaruosius transmutuodavo visi M-2 apsilankę žmonės, o šio proceso metu jų žmogiškos formos persimainydavo į nežemiškos išvaizdos kūnus. Nors jų dydis bei svoris visuose matmenyse likdavo daugmaž vienodas, mano atveju ši fizikos taisyklė kažkodėl negaliojo. Taigi ir šį kartą, vos išnirusi kitoje to keisto mėlyno apskritimo pusėje, trenkiausi į karštą žemę keturiomis krepšinio kamuolio dydžio letenomis. Jų savininkė gotė svėrė apie du šimtus kilų.

Galbūt nuo kitų žmonių taip skyriausi dėl savo suktos ir klastingos prigimties, o gal turėjo įtakos mano pamišėliškumas. Galų gale koks skirtumas. Svarbiausia, kad M-2 jaučiausi tikra galiūnė, ir jeigu Patė su Mike rastų tinkamą žiedą bei pamėgintų mane prigriebti, tai tikrai šito pasigailėtų. Keli stiprūs kirčiai letena ar švelnus grybštelėjimas iltimis priverstų jas atkreipti dėmesį į spragas savo mąstysenoje.

Tačiau kol kas jos nesirodė, tad atsipalaidavau ir ėmiau mėgautis aplinka. M-2 galėjo poilsiauti tik į mane panašios būtybės bei kiti neįprasti organizmai, gyvenantys šioje vien iš uolų bei labirintų susidedančioje tikrovės dalyje. Aplinkinis pasaulis priminė veikiančio ugnikalnio kraterį, visą verdantį pykčiu, žudikišką ir grėsmingą. Savo žmogiškuoju pavidalu neištverčiau čia nė trisdešimties sekundžių, tačiau gotės kailyje kuo puikiausiai pritapau prie kraštovaizdžio. Juoda ir žvilganti, turėjau ilgą uodegą, dvi masinančias raudonas akis, buką snukį bei dvi eiles sveikų dantų.

Kai kurie gotai taip pat ir maitindavosi M-2. Kai kurie žmonės darė absoliučiai viską. Aš pati paprastai tiek neužsibūdavau šiame matmenyje, kad spėčiau praalkti, nors dėl visa ko laikiau keliose vietose truputį maisto atsargų. Už tiršto rūko lopinio slypėjo slėnis su keliais apledėjusiais įtrūkiais, kurių įšalusiose kišenėse išslapsčiau rastų kritusių gyvūnų kūnus. Niekada nežudžiau jų pati. Tikrai neturėjau polinkio smagintis, įsiverždama į matmenį ir ką nors paskersdama, kad numaldyčiau savo ateivišką apetitą. Man visiškai pakako jau kritusių padarų, juolab kad abejojau, ar yra pasaulyje dalykas, nuo kurio gotas galėtų subloguoti.

Tikrai nežinau, ar M-2 turėjo savo saulę, kadangi nė sykio jos nemačiau. Tačiau tikėjau, jog ji yra, ir netgi kažkur visai netoli, mat, išskyrus keletą atsitiktinių ledo kišenių, visas likęs pasaulis tvoskė karščiu bei nuožmumu. Tiesiog dangų nuolat slėpė žemų debesų klodai. Pakėlusi akis regėdavau tik pilką rūką, juodą šlapdribą, raudoną miglą bei rožinį garą, kurie sūkuriavo ir plaikstėsi viename didžiuliame troškintuve. Man tai atrodė visiškai normalu. Būdama tvirtos ir raumeningos figūros, tenkinausi viskuo, kas mane supa.

Liuoksėdama nuo vienos karštos kalvos viršūnės ant kitos, gaišuodama žėrinčiose uolų įdubose, ypač budriai stebėjau vieną virš manęs pakibusį geltoną žiedą, kuris plūkavo, sūpavosi ir sukinėjosi, tačiau niekur nesitraukė. Kita jo pusė buvo mėlyna, ir būtent pro ten aš įnėriau į šį matmenį. Norėdamos nusileisti toje pačioje Gotlando vietovėje, Patė su Mike turėjo įžengti arba per tą patį, arba per kitą tokios pat spalvos žiedą.

Aplinkui trainiojosi dar keli geltoni bei žali žiedai, kuriuos taip pat mačiau be jokių pastangų. Būtent dėl to ir vadinausi mutuole. Arba atvirkščiai. Tik todėl, kad mačiau šiuos žiedus, aš galėjau per juos keliauti bei patirti įvairiausius savo kūno pokyčius.

Apšmirinėjusi savo pasaulėlį, aš netgi trumpai snūstelėjau ant svilinančio akmens. Nors vis dar turėjau minkštą kūną, kuriame tekėjo kuo tikriausias kraujas, mano gerą savijautą garantuodavo tik neįprastai aukšta temperatūra. Tai lėmė visiškai kitokio pobūdžio gotų metabolizmas. Tiesą sakant, mano kraujas dabar buvo mėlynas, o vidinė aušinimo sistema neleido akmeniui manęs nudeginti. Ji taip paskirstydavo šilumą, kad jos perteklius būdavo išmetamas į atmosferą. Didesniąją laiko dalį iš manęs verždavosi garas.

M-2 nepasižymėjo didele ramybe. Čia nuolat aidėjo požeminiai sprogimai, garsiai šnypštė karštas uolas semiantis vanduo, o iš dangaus sklido grumėjimai bei dundesiai. Retsykiais po kojomis suvirpėdavo uoliena, ir mano žmogiški refleksai versdavo nešdintis į kitą poilsio vietą. Planetos branduolys buvo išvarpytas gilių bei vingiuotų labirintų, tiek tuščių, tiek užpildytų lava ar dujomis.

Jeigu kur nors ir egzistavo toks padaras, kaip vietinės kilmės gotas, tai man neteko jo sutikti. Aišku, aš dar apie daug ką nieko neišmaniau; kadangi manęs nemokė apie jokį kitą pasaulį, išskyrus M-1, arba Žemę, tai tikrai negalėjau atmesti, jog buvo ir tokių. Tačiau kol kas mano kelyje pasipainiodavo tik transmutavę žmonės bei maži kailiniai gyvūnėliai, primenantys švilpikus.