Doris Piserchia - Erdvėvaikšta

Kad ir kur pasukdavau, niekur netrūko žiedų. Geltonos, mėlynos ir kitokių spalvų spurgos nardė arba tingiai plūduriavo vandenyje, retkarčiais palikdamos užnugary savo sukeltus sūkurius. Kiek pajėgdama stengiausi jų išvengti, mat galėjo įsiurbti mane į juodus telkinius, kur tvyrojo šaltis ir sklido daugybė ausis žeidžiančių triukšmų. Pagalvojau, jog kažkokiu būdu toje pačioje visatos vietoje, kurią užėmė Žemė, skriejo ir saulės šviesoje žaižaruojanti, besisukanti bei vis labiau įšylanti vandens planeta. Tada paklausiau savęs, ar kartais gražusis M-3 nėra Žemė, tokia, kokia buvo prieš milijardus metų, kai ją, lėtai besisukančią, dengė tik ramus skystis. Deja, nebuvo kaip patenkinti savo smalsumo. Tokie fenomenai, kaip Vandenų pasaulis bei žiedai, labai domino įvairiausio plauko teroristus.

Skaidrus koralo gabalas suteikė man progą pažvelgti į save. Galva ir liemuo liko tokie patys, pakito tik jų dydžiai bei odos struktūra. Aš vis dar buvau ta pati tankiaplaukė garbanota blondinė mėlynomis akimis. Kitos kūno dalys irgi niekur nedingo, tiktai šiek tiek patobulėjo. Ypač man patiko žvynuotos šlaunys bei kojos, tokios liaunos ir lanksčios, kad galėjau skrieti skysta erdve tarsi strėlė.

Man dar tebesistaipant prie koralo ir tebesigrožint savo atspindžiu jo paviršiuje, visas pasaulis staiga susiūbavo. Tokių dalykų pasitaikydavo ir anksčiau, ir aš nekreipdavau įjuos didesnio dėmesio, tačiau dabar susirūpinau. Šįkart tai man visiškai nepatiko. Pajutus, kaip viskas aplinkui keičiasi, mane pervėrė nesuprantama nuojauta, tarsi žinočiau, kas netrukus turi nutikti, bei kad tai pavojinga. Mokslininkai aiškino, jog matmuo kada ne kada kirsdavo realybės tarpsnius, o siūbavimo jausmą sukeldavo erdvė tarp tarpsnių. Tai galima palyginti su asmeniu, einančiu vėjuotu skersgatviu iš vieno autobuso į kitą.

Pagaliau tai buvo nesvarbu. Niekas negalėjo ilgam manęs nuliūdinti mano numylėtame pasaulyje. Netrukus viskas vėl nurimo, ir aš ištisas valandas plūkavau, valgiau riešutus bei uogas iš plūduriuojančio krūmokšnyno, žaidžiau slėpynių uolos skylėse bei ertmėse, o po to susirangiau dideliame jūros dumblių gniutule ir užmigau. Man niekaip nepavykdavo užmigti tiesiog laisvai plūduriuojant. Gal to neleido mano žmogiškosios būsenos likučiai, o gal pasąmonėje bijojau nuplūduriuoti į nebūtį ar už realybės ribos, nors atsibudusi visada aptikdavau vien tik vandenį. Čia galėjo pasireikšti ir sena žmogiška kritimo baimė; užmigęs be jokios atramos, gali nukristi nuo bet ko. Kad ir kaip ten būtų, jūros dumbliai pasitarnavo nelyginant patogi lova ir paslėpė mane nuo smalsaujančių akių. Aišku, aš buvau ne tokia jau didelė, kad mane lengvai pamatytų, o ir nebuvo kam mane pamatyti. Aš ir Vandenų pasaulis egzistavome ramiai bei laimingai, kai tuo tarpu matmuo, iš kurio pasprukau, naikino save savo nepastovumu.

Buvo tiesiog neįmanoma išvengti kiekvieno pasipainiojusio sūkurio, juolab kad net ir ne pats stipriausias pajėgdavo mane įtraukti ir gerokai pablaškyti. Vieną dieną, kai, persirijusi jūros riešutų, dejuodama bei aimanuodama tysojau ant plokščio koralo luito, šis staiga persivertė ir nudrėbė mane tiesiai į didžiulį verpetą. Jausdamasi kaip sudužėlė, lekianti į praustuvo nutekamąjį vamzdį, bandžiau rankomis už ko nors užsikabinti ir staiga tvojausi galva į kažkokį didelį bei kietą daiktą. Pats daiktas buvo pernelyg stambus, kad pajėgčiau jį apglėbti, tačiau jame netrūko didelių ir netaisyklingų įdubų, už kurių krašto galėjau nusitverti. Aplink mane teliūskavo juodas vanduo, o aš drebėjau nuo netikėto šalčio ir iš paskutiniųjų laikiausi. Žinodama, kad mano jėgos greitai baigsis, pradėjau rankomis ieškoti kitų įdubų ar įtrūkiu, tačiau jau pradėjau šliuožti žemyn tiesiai į urduliuojantį vandenį. Galiausiai jis mane įveikė. Slydau toliau, kol iš juodumos atsidūriau žalioje aplinkoje.

Pirmiausia ėmiau apžiūrinėti objektą, ant kurio nusileidau. Po valandas užtrukusių tyrinėjimų žinojau neką daugiau, nei iš pradžių. Iš pažiūros tai priminė begalinį virbą ar strypą. Greta manęs esantis paviršius buvo daugiau mažiau lygus, ir jeigu ne mano mažas ūgis, tikrai nebūčiau pajėgusi užsikabinti už jo nudremžtų bei apsilaupiusių vietų. Dešinysis ir kairysis šonai buvo visiškai glotnūs, o tolimiausias paviršius — su įranta. Visa konstrukcija priminė milžinišką metalinę siją.

Neradusi jos galo pietinėje pusėje, pasukau į šiaurę. Prasibrovusi pro keletą mane pablaškiusių sūkurių, susivokiau, kad daug lengviau ir saugiau keliauti įsispraudus į įrantą. Dabar mane iš trijų pusių saugojo sienos, tad judėti tapo paprasčiau. Praplaukusi ketvirtį mylios, surizikavau kyštelėti galvą iš įrantos ir staiga pamačiau iš gelmių traukiamą didžiulį tinklą.

Dar kiek kilstelėjęs į viršų, tinklas sustojo. Tas, kas jį traukė, matyt, pagalvojo, jog belaisviams reikėtų šiek tiek tykesnio vandens, nors šie į savo nelaisvę reagavo pakankamai ramiai. Tinkle tupėjo keturi plaukūnai: vyras, berniukas ir dvi moterys. Jie sėdėjo prakišę pro tinklo akis rankas bei kojas ir mataravo jomis, nerodydami didelės panikos. Kadangi buvo nugaromis į mane, tai net nepajuto, kai įplaukiau pro vieną iš skylių ir apžiūrėjau keistojo prietaiso viršūnę. Paaiškėjo, kad atrišti didžiulius mazgus — ne mano jėgelėms.

Saugodamasi, kad manęs nepastebėtų, nulėkiau ieškoti koralo nuolaužos. Ketinau įduoti jiems keletą aštrių daiktų, kad patys pajėgtų išsilaisvinti. Galėjau atlaužti nuo plūduriuojančio rifo kelis koralų gabaliukus, pasislėpti virš tinklo ir numesti juos tiesiai ant jų.

Manau, kad planas buvo ne blogesnis už bet kurį kitą ir greičiausiai būtų išdegęs, tačiau, grįžusi atgal, tinklo jau neberadau. Blaškiausi palei strypą į šiaurę ir į pietus, bet tuščiai. Matyt, jį nutempė į rytus ar vakarus, o gal aš pražiopsojau tinklą viename iš daugybės sūkurių.

Galiausiai vienas iš šių verpetų pastvėrė mane, įsiurbė į šaltą juodą duobę, virstančią greitu srautu, ir išmetė į šiltą vandenyną, kupinąjūros dumblių bei plūduriuojančių kalnų. Mėginau sugrįžti prie metalinės sijos, tačiau šioji dingo, pasislėpė kažkur neaprėpiamoje bei nepažymėtoje Vandenų pasaulio erdvėje. Nepaisant to, ieškoti lioviausi tik po daugelio valandų.

Jausdamasi nepakankamai išmananti apie šiuos dalykus ir ne per daug pasitikinti savimi, nutariau sugrįžti į Mutatą. Abejojau, kad Ektris vis dar ten, o dabar apie jį pagalvojusi net nesupratau, kodėl jo taip išsigandau.

Fotografinė atmintis padėdavo man gerai įsidėmėti spalvas, tad ėmiau ieškoti tokio paties atspalvio žiedo, pro kokį buvau įžengusi. Žiedo spalvos pasitikslinimas vos palikus M-1 jau tapo man įpročiu. Vandenyje aplink mane plaukiojo tamsiai geltoni, gintariniai bei pasteliniai, o taipogi saulės šviesumo nežymiai tarpusavyje besiskiriantys apskritimai. Po kelias sekundes trukusios apžiūros ir susikaupimo, pasirinkau vieną iš jų, priplaukiau ir išvirtau lauk ant nuostabių senų grindinio akmenų nuostabiame sename mieste už dvidešimties kilometrų nuo Mutato.

Jausdamasi pavargusi ir prastai nusiteikusi, išsiprašiau mane pavėžėti, išlipau iš moteriškės vairuojamo elektromobiliuko pačiame mokyklos teritorijos pakraštyje ir nupėdinau per parką.

Kai iš už dviejų medžių išsėlino Patė su Mike ir pritykino prie manęs, nekreipiau į tai jokio dėmesio. Jos visada taip darydavo, ir aš neprieštaravau, kad, sugaudamos mane, dvynės pateisintų savo gerą vardą. Tarsi dvi auksaplaukės plėšikės, jos šoko ant manęs ir nusitempė su savimi, tačiau ne į mokyklos pastatą, kaip tikėjausi. Daržinėje turėjo paslėpusios automobilį, ne tą, kuriuo paprastai naudojosi, o aptriušusį benzino rijiką su pakeliamosiomis žaliuzėmis ant langų. Grįžusios juo į miestą, pasukome į privatų oro uostą, kur mane įsodino į lėktuvą.