Doris Piserchia - Erdvėvaikšta

Vytis palaukė už vonios kambario durų, o kai aš pernelyg ilgai užgaišau, atlapojo jas kojos spyriu, čiupo mane ir įgrūdo atgal į narvą, dabar jau pastatytą mano miegamojo viduryje.

Vos tik jie vėl kietai sumigo, žiedų pavojaus signalas pratrūko iš naujo.

— Tu niekaip negali liautis, — tarė man Kiskas. Žėrinčios jo akys buvo primerktos ir pavojingos.

Deronas tyrinėjo sieninį pavojaus signalą.

— Kažkur už lango yra žiedas.

— Kokia tikimybė, kad jis ar kuris nors kitas įskries į namą ar netgi į šį narvą?

— Maždaug viena iš milijono. Mes tuščiai pergyvename.

— Išjunk pavojaus signalus. Grįžkime į lovą. Esant tokiai tikimybei, galiu visiškai ramiai miegoti.

Jie nuėjo gulti, o aš, sulaukusi, kol namelyje įsiviešpataus mirtina tyla, pasišaukiau žiedą ir nėriau į M-2. Žiedas buvo ne tokio mėlynumo, kokio norėjau, bet pakankamo, kad ištrauktų mane iš narvo bei namelio ir perkeltų kuo toliau nuo trijų akmenširdžių žmogystų. Viską apskaičiavau kuo tiksliausiai. Pavirtusi ant briaunos, mėlynoji spurga dideliu greičiu įlėkė vidun, todėl atrodė, kad ji tiesiog rieda grindimis. Buvo pakankamai didelė, tad man beliko ramiai sėdėti ir leisti jai mane apgobti. Po toji toliau nuskriejo per namą ir, ko gero, pakilo į dangų, tuo tarpu aš nusileidau ant karštos Gotlando uolos.

Aišku, išsirengusi į šią kelionę, gerokai rizikavau. Kai pastarąjį kartą pasitraukiau iš planetos, buvau itin prastos būklės. Dar sėdėdama narve labiausiai pergyvenau dėl to, kad Deronas gali klysti, ir aš sugrįšiu tokia, kokia iškeliavau. Laimei, tai neįvyko. Mano dviejų šimtų kilų masė buvo sveika ir pilnavertė, tad iš to džiaugsmo nesustodama pralėkiau penkiasdešimt mylių.

Kadangi niekada neklysdavau dėl žiedų bei mutavimo, tai žinojau, jog ši vieta nėra mano mėgstamiausių nusileidimo zonų sąraše. Aš dažnai atsidurdavau nepažįstamoje M-2 teritorijoje, todėl tikėjau, kad planeta yra neaprėpiama. Bet kokiu atveju, šiose vietose neturėjau maisto atsargų ir negalėjau susirasti jokių įdomesnių užsiėmimų.

Po kelių dienų jaučiausi nebetverianti savo kailyje, prastos nuotaikos, o kažkokia sumaištis įsimetė net į mano sielą. O gal skrandį? Pagavau save besuklūstant, ar nepasigirs senos kvailos skalikės amsėjimas bei arklio kanopų dunksnojimas. Ar čia kur nors galėjai rasti gaivų vėją, vešlų vaismedžių sodą, tokių skanių žalių obuolių, nuo kurių būdavo taip bloga? Beveik jutau prakaito skonį ant karščio pliekiamo savo žmogiškojo kūno viršutinės lūpos. Nepažinau namų ilgesio, bet jįjaučiau.

Bandydama atsikratyti nuobodulio, paslėpiau ledo duobėse kelis dri, pasiturškiau juodos dervos ežere, pralėkiau ištisas mylias labirintais, kol galiausiai lioviausi apsimetinėjusi ir susmukau greta kunkuliuojančio vulkano pagedėti. Manęs nė kiek neįkvėpė mintis persikelti į M-3. Tiesa buvo ta, kad visiškai netroškau apaugti žvynais ir plūduriuoti bekraščiame vandenyne. Atrodė, kad praradau gyvenimo skonį. Jeigu ir turėjau kokį norą, tai pajodinėti arkliu bei pabučiuoti šunį…

Kai priartėjau keliuku prie namelio, Kiskas krovė savo automobilio bateriją. Jis loštelėjo, lyg gavęs elektros smūgį iš rankoje laikomo kabelio. Galiausiai nusisuko ir vėl ėmėsi savo darbo, nekreipdamas į mane dėmesio. Kai atsidūriau girdimumo ribose, tarė:

— Ketinu padaryti tau paslaugą ir liepti išsinešdinti. Suteikiu pačią geriausią progą, kokią tik kada nors turėsi gyvenime. Grįžk ten, iš kur bebūtum atvykusi. Pasislėpk po kopūstu ar eik velniop, tiktai išsimėžk iš šios rančos.

Vėliau jis man parodė priklydusią katę, užvaldžiusią daržinės kampą. Kartu su ja gūžtoje gulėjo šeši juodi kačiukai, primenantys mažulyčius gotus. Kol sėdėjau ir juos stebėjau, mąsčiau apie Kišką. Ar jis visą laiką žinojo, kad aš sugrįšiu? Ar galėjo būti toks protingas, kad suvoktų, kokia stipri trauka slypėjo arklyje, šunyje ir užmiesčio lopinėlyje?

Gulėjau lovoje bei klausiausi jų niautynių. Vytis šaukė, o tai pastarosiomis dienomis tapo beveik įprasu reiškiniu.

— Pats ją girdėjai! Ji netgi neprisimena apie žiedų kanalus. Tai įrodo, kad jai tikrai amnezija. Nuo kada mes išnaudojame ligotus vaikus?

— Norėjai pasakyti — protingus vaikus, — tarė Deronas.

— Jeigu ji tau nepatinka, tai užsičiaupk! O tu, Kiškai, ką manai darąs? Ką mes čia kuriame?

— Labdaringą damučių draugiją, o gal tu nežinojai? — pasigirdo šaižus atsakymas. — Kiekvieną mielą dieną padedame nevisaverčiams ir tvarstome sužeistuosius. Atodvasčio akimirkomis patariame pasimetusiems. Mes pasitraukiame iš savo kelio, kad netyčia nenumintume nuostabiems žmonėms trapių kojų pirštų.

— Tačiau serganti…

— Ar mes kare, ar pramogų parke? Nuo kada aš turiu ginčytis su savo paties žmonėmis? O pats kaip manai, ką mes čia kuriame?

— Tai neteisinga.

— Tai eik ir surask man teisingą žmogų. Būtent to visų pirma aš tave ir siunčiau. Tikrai neliepiau atvesti apsisnargliavusios mergičkos.

— Kad daugiau nieko nebėra. Kiekvienas mutuolis yra griežtai apskaitytas. Išskyrus ją, rinka tuštutėlė. Aš perverčiau laikraščius, bet nieko juose neaptikau — nei skelbimų, nei pažadų atsilyginti. Tad abejoju, ar kas nors jos pasiges.

— Dėl to padėtis čia tampa dar liūdnesnė, ir tai labai gerai matyti iš tavo veido. Tačiau mums tai tik į naudą. Mutuolio ryklė tenkinasi tiktai mutuolio skoniu, tiesa? Argi ne tuo tu mus laikai? Burna, ryjančia vaikus?

Šioje vietoje ginčas nutrūko, bet tik tam kartui. Jeigu Vytis tomis dienomis buvo triukšmingas, tai Kiskas — beveik nuolat piktas. Jam nepatiko, kad negali iškvosti mano smegenų, pasitelkęs pentotalo injekcijos.

— Kokia čia velniava su tavimi? — bambėjo jis savo pačiu abejingiausiu būdu, o aš sėdėjau priešais kaip apsisnargliavęs vaikėzas. — Gal man atsivežti specialistą, kuris ištirtų tą tavo trombą. Aišku, jeigu tai nėra dar viena pasakaitė. Tik nesivargink atsakyti, nes gali vėl prasilenkti su tiesa. Ir kaip tu tą naktį pasprukai? Tebuvo vienas šansas iš milijono, kad tas žiedas įskries į kambarį, ir visgi tai įvyko. Būčiau dėkingas, jeigu išgirsčiau paaiškinimą.

— Deronas nėra toks jau geras matematikas.

— Kaip man įkinkyti tave į darbą, kai išlieki tokia nepriklausoma?

— Kitaip tariant, jūs ieškojote marionetės, o gavote tikrą gyvą žmogų.

— Šok ant Bandito ir nusisuk sprandą. Eik pažaisti su vilkais ir užsikrėsk pasiutlige. Žvelgdamas į tave, aš nebejaučiu jokio malonumo.

Galėjau tiktai spėti, kam buvau jam reikalinga, mat vos teikdavosi atsakyti į klausimus, ypač manuosius. Su žiedų kanalais mane smulkiau supažindino Deronas. Paaiškėjo, jog tai daugumos mutuolių naudojamas metodas, leidžiantis negaišti laiko, lūkuriuojant atitinkamos spalvos žiedo. Kanalai plukdė įvairiausių atspalvių bei formų apskritimų srautus ir buvo aptinkami daugelyje vietovių. Jie beveik nekeisdavo vietos, ir vieną tokį kanalą galėjai aptikti į rytus nuo rančos esančiame miestelyje.

— Ir kuriems galams aš visa tai tau aiškinu? — tarė man Deronas. — Juk vis tiek neketini bendradarbiauti. Trainiojiesi čionai tiktai dėl gyvulių bei Kisko.

— O kaip priversdavai dirbti mano pirmtakus?

— Pasitelkdamas hipnozę, smegenų plovimą arba vaistus — viską, kas geriausiai suveikdavo. Tavo atveju pirmieji du metodai nieko nedavė, o nuo trečiojo tu užmiegi.

— Fiziologinis neatitikimas? — pasidomėjau.

— Bet ne pastovus. Manau, kad tu tikrai ligonė. Rentgenas rodo aiškų darinį svarbioje tavo smegenų srityje. Geriausiu atveju jis laikui bėgant išsisiurbs. Jeigu tai vyks palaipsniui, sugrįši į normalią savo būseną, kad ir kokia ji būtų. Bet jeigu darinys pajudės iškart visas, tau galas.