Stephanie Vogt: Jūsų vidinė erdvė

Stephanie Bennett Vogt

JŪSŲ VIDINĖ ERDVĖ Versta iš: Stephanie Bennett Vogt, YOUR SPACIOUS SELF, Hierophant Publishing, 2012 © Vertimas į lietuvių kalbą, Inga Būdvytytė-Treigienė © Leidykla „Alma littera“, 2013

Atsikratykite daiktų ir

minčių balasto

Kai suvokiate, kad jums nieko netrūksta,

visas pasaulis ima priklausyti jums.

– Lao Dzė

Skiriu Jay ir Camillai.

Myliu jus labiau, nei įmanoma apsakyti žodžiais.

PRATARMĖ

Pasiryžkime atsikratyti tokio gyvenimo, kokį supla­navome, kad nugyventume tą, kuris mūsų laukia.

– Joseph Campbell

Atrodė, kad užtrokšiu. Kur tik pažvelgdavau – visur daiktai daikteliai... ir visi jie baudėsi mane pamažu mirtinai sutraiškyti.

O tada mane ir vėl užpuolė gerklės skausmas, matyt, nuo švenčių sukelto streso. Jis perėjo į karščiavimą ir niekaip nepraeinantį kosulį, siaubingą nemigą ir mano pirmąjį sinusitą – tokį skausmingą, kad maniau išprotėsianti. Vaistai nuo galvos skausmo sukeldavo baisius skrandžio negalavimus. Užlopius vienur, prakiurdavo kitur. Jaučiausi it laivas, užplaukęs ant seklumos.

Trokšdama pagerinti savijautą, griebiausi visko, kas tik pakliuvo po ranka: antibiotikų, homeopatinių vaistų, arbatų ir tinktūrų, vitaminų. Aimanavau, blaškiausi ir prakaitavau. Niekas nepadėjo. Negalėjau pakęsti tokios liguistos būsenos. Neįmanoma buvo ištverti tokio tysojimo lovoje nieko kito neveikiant , tik kosint, kol imdavau žiaukčioti. Ir sunku buvo susitaikyti su tuo, kad nežinojau, kas man darosi.

Tuo metu, susidūrusi su kokiu nors gyvenimo iššūkiu, laikiausi logiškos veiksmų sekos: tai, kas neveikia, reikia pataisyti. Randi sprendimą ir prireikus mėgini padėtį keisti. Ko nors imiesi . Aš nė nenumaniau, kad mano kūnas, pasitelkęs savąją beribę išmintį, pats kuo puikiausiai žino, kaip sau padėti ir atkurti pusiausvyrą. Kūnai tarsi namai yra nuolatinės persitvarkymo būsenos, jie kuria ir prisitaiko laviruodami tarp mūsų pasirinkimų ir gamtos dėsnių. O mano darbas, jei tik būčiau teikusis įsiklausyti, buvo nestoti jam skersai kelio!

Mėnesį mane kamavusias negandas, regis, kuo puikiausiai vainikavo viso kūno bėrimas. Šis paskutinis lašas, perpildęs kantrybės taurę, buvo toks siaubingas, kad net juokinga. O kai pagaliau man pavyko iš to pasijuokti, pamažu atsipalaidavau ir... (staigmena, staigmena) ėmiau taisytis.

Deja, tik vėliau supratau, kad mano kūnas paprasčiausiai norėjo mane perspėti apie didžiulę streso naštą, kurią sėkmingai metų metus ignoravau. Stresas susikaupė per dvidešimt metų, praleistų klasėje, dar per ketverius taikant invazinius nevaisingumo gydymo būdus ir per itin reikšmingą kraustymąsi iš devynerius metus buvusios mano namais vietos į naują būstą nepažįstamame mieste, iš kur tekdavo kur kas ilgiau važiuoti į darbą ir iš jo. Be abejo, nuolatos pildoma daiktinio mano šlamšto kolekcija buvo pagrindinis veiksnys, labiausiai prisidedantis prie šios besitelkiančios „tobulos audros“, prie kurios aš taip pat prikišau nagus. Tada man buvo keturiasdešimt dveji, buvau motina, žmona, mokytoja ir visiškai išsekusi moteris! Nebežinojau, nei kas aš, nei ką myliu. Praradau orientyrus ir ryšį su tuo, ko troško mano širdis. Pamečiau savąjį kelią.

Kartais esame taip susitelkę į savo mintis, kad tik didžiulis sukrėtimas gali atkreipti mūsų dėmesį į tai, kas vyksta aplink. Tą žiemą mane ištikusi sveikimo krizė atskleidė, kad man išties nebepavyksta žengti išvien su savo tikruoju „aš“. Žinojau, kad jei numosiu ranka į tuos pirminius įspėjamuosius ženklus, tai yra tuoj pat ko nors nesiimsiu, reikalai gali tikrai pablogėti.

Tad pasielgiau neįtikėtinai – atsižvelgiau į perspėjimą. Pasitraukiau iš mokytojos pareigų vienoje iš žymiausių Bostono mokyklų. Man sekėsi kuo puikiausiai, ir štai šast, tarsi mostelėjus burtų lazdele, atsisveikindama pamojavau dvidešimties metų darbui, aukštoms pareigoms, kas mėnesį gaunamai algai su visais priedais ir bendruomenei, kuri man buvo lyg šeima... kad stačia galva pasinerčiau į siaubą varančią nežinios tuštumą.

Ką aš sau galvojau?

Ogi nieko. Štai dėl ko man ir pavyko tai padaryti.

Taip viską mesti – nemenkas iššūkis žmogui, stipriai supančiotam kasdienės rutinos, profesinio tapatumo ir finansinio saugumo saitų. Išėjusi iš darbo, pirmuosius keletą mėnesių tegalėjau gedėti senųjų savo esybės dalelių, kurių sąmoningai nusprendžiau atsikratyti nenutuokdama, kad menkas gerklės peršulys tarsi akmenukas sukels apvalančią ir skatinančią keistis griūtį, tebetrunkančią iki šiol.

Atsisveikinusi su nemaža savo asmenybės ir profesinio tapatumo dalimi, gavau progą prisiliesti prie tų dalykų, nuo kurių širdis dainavo (ir gūžėsi): savo aistrų, troškimų, baimių... savo chaoso! Paskutinysis atradimas tarsi smūgis kūju sudrebino tokios neapsakomai organizuotos tvarkinguolės kaip aš savivaizdį ir pasaulio suvokimą.

Kaip kartą pasakė mano vyras, pokyčiai prasideda pamažu, o paskui užgriūva visi vienu metu. Kai išėjau iš darbo, mėnesių mėnesius paprasčiausiai vadovavausi savo žinojimu ir imitavau gyvenimą – kartkartėmis nevykusiai mėgindama susitvarkyti stalčių, kartais darydama tai, kas verčia širdį plazdėti iš džiaugsmo, o kartais imdamasi to, kas visiškai beprasmiška. Neturėjau konkretaus gyvensenos modelio, visoms gyvenimo sritims tinkamo bendro principo ar plano. Leidau mažytei savo gelbėjimosi valtelei, dabar jau sutaisytai ir kur kas geresnės būklės, ramiai plūduriuoti laukiant kitos stiprios srovės.

Nors ir labai pamažu pradėjau kratytis sukaupto šlamšto, regis, tai natūraliai įsismarkavo ir ėmė plėtotis geometrine progresija: parkerio paieškos stalčiuje, kimšte prikimštame įvairiausių rašymo priemonių (įskaitant ir neatidarytą dėžutę asmeniškai man skirtų pieštukų, kuriuos gavau vidurinėje mokykloje), paskatino susitvarkyti šį ir žemesnį stalčius, o tai savo ruožtu sukėlė norą imtis knygų spintos ir krūvos žurnalų su apetitiškais receptais, kurių taip ir neprisiruošiau išmėginti.

Bandymas rasti plastikinę dėžutę maistui įmagino atiduoti perdirbti galybę nereikalingų, be dangtelių likusių jogurto indelių, kuriuose laikiau pagardus šaldytuve, išmesti lauk iš šaldiklio neatpažintus, storu ledo sluoksniu apšalusius objektus. Nukabinti lipnius raštelius nuo skelbimų lentos, atsikratyti skrajučių susiraičiusiais kampeliais, nebegaliojančių kuponų, atsibodusių meno šedevrų ir guminių šaldytuvo magnetukų (reklamuojančių kovos su parazitais paslaugas) – visa tai davė pradžią jau pernelyg ilgai atidėliotam remontui, o šis atvėrė virtuvę skiriančią sieną, suteikė šviežumo, spalvingumo ir naujo gyvenimo pojūtį.

Paprasti darbeliai paragino imtis sudėtingesnių, pavyzdžiui, peržiūrėti drabužius, į kuriuos gal kada nors dar įtilpsiu (tikrai ne), mielus dukters kūdikystės drabužėlius, susitvarkyti popierinių degtukų paketėlių kolekciją, visus magistrantūros kursinius darbus, konspektus ir per dvidešimt metų susikaupusią mokymo medžiagą.

Man nespėjus net susivokti, mėginimas susitvarkyti peraugo į šį tą daugiau nei geriau pasijusti leidžiančių pratimų virtinę. Tai tapo kelione – kelione, labiau susijusia ne su daiktų, o su mano prisirišimo prie jų sutvarkymu.

Atsikračius daiktų pertekliaus tiek namuose, tiek gyvenime, apsivalymo potyrio išgyvenimas man suteikė nušvitimą. Valandą padėliojusi daiktus, pajutau sunkumą, vangumą ir net pasišlykštėjimą. Skaudėjo kojas, jaučiau troškulį ir tingulį. Suvokiau, kaip sunku, skausminga ir gėdinga atsikratyti kai kurių daiktų. Bet sukrovus visą šlamštą į šiukšliadėžę ir išboginus ją ant šaligatvio, iš kur penktadienio rytą bus viskas išvežta, pajutau, kaip gera namuose. Patyriau visus jausmus, be reikalo nedramatizuodama ir nepriimdama visko asmeniškai.