Stephanie Vogt - Jūsų vidinė erdvė

Dėkingumo šūksnis mano sielos seserims: Desdai Zuckerman už gydymo dovanas ir nepaprastas metafizines išdaigas, kurias kartu patyrėme; Rose Thorne už tai, kad pasikvietė mane į didingus itališkus namus ir į savo pasaulį kaip ambasadorę; Lisai MacDonnell už beribę paramą ir draugystę; Nancy G. Shapiro už entuziazmą ir tikėjimą šiuo sumanymu, už tai, kad laikydama mane už rankos padėjo pamažu įkvėpti knygai gyvybės. Ačiū jums visoms, kad praturtinote mano gyvenimą.

Dėkoju savo tėvams Sharon ir Jimui Bennettams už tai, kad galėjau augti tokiose nuostabiose namų erdvėse, tokia jauna palikti namus ir pati atrasti tai, ką gimiau daryti.

Savo puikiajai džiaugsmingai raudonplaukei Camillai-Bean dėkoju už tai, kad apie nušvitimą ir gebėjimą paleisti suteikė daugiau žinių nei visi kiti mokytojai. Regėdama, kaip tavyje tarsi žiedas skleidžiasi sąmoningumas, humoras ir gailestingumas, didžiuojuosi ir esu laiminga, kad aš tavo mama!

Dėkoju Jay, geriausiam draugui, amžinam mylimajam, jis – mano kertinis akmuo, mano krantas visuomet, kai ilgam pasineriu į tą plačią (ir kartais banguojančią) nežinojimo jūrą. Ačiū, mielasis, už tai, kad esi mano gyvenimo palydovas kelionėje, kuri skatina mus augti ir juoktis.

2 „Women’s Well“ – organizacija „Moterų gerovė“, rengianti įvairius dvasinio tobulėjimo kursus moterims.

I DALIS

SĄMONINGUMAS

SUPRASKITE

Šis padaras – žmogus – tarsi svečių namai.

Kiekvieną rytą kas nors nauja pasirodo.

Džiaugsmas, liūdesys, menkystė,

o kartais užsuka akimirkos sąmoningumas

kaip netikėtas svečias.

Pasveikinkite ir užimkit juos visus!

– Rumi3

3 Džalal ad Din Rumi (1207–1273) – persų poetas, sufijus, dvasininkas.

1.TVARKOMĖS SĄMONINGAI

Užsiėmęs protas labai dėkingas galėdamas

stabtelėti ir paragauti amžinybės.

– Joan Borysenko

Apsiblaususiomis akimis ir viskuo nepatenkinta dariau tai, ką ir visuomet, kai laukiu, kol pritrauks kavą: po vieną išėmiau iš džiovyklės švarius indus ir sudėjau į vietas.

Būtent šįryt patyriau tai, į ką anksčiau niekada neteko sąmoningai atkreipti dėmesio: per minutę, kol dėliojau paskutinius puodus ir keptuves, pajutau, kad voratinklių mano galvoje nebeliko, o nuotaika pasitaisė. Labai pasitaisė. Mane gaubęs rūkas prasisklaidė, o siela nušvito.

Kas tai? Aš net nespėjau, kaip įprastai, išgerti puodelio kavos!

Nutiko štai kas: apėmė erdvus įkvėpimas, kilęs iš namų ruošos ritualo, kartojamo kone kiekvieną savo, kaip suaugusios moters, gyvenimo dieną; šis potyris aplankė ir buvo išgyventas vien dėl to, kad įsisąmoninau tai, kas dedasi.

Erdvumo pojūtį išgyvenu kaskart , kai nurenku indus arba padžiaunu skalbinius ar sulankstau. Jaučiu tą pokytį, kai dienai baigiantis surenku tuščias stiklines ir puodelius iš svetainės ar nuo savo darbo stalo. Taip pat nutinka ir kai imuosi to, kas nelabai trukdo gyventi, bet šiek tiek erzina, pavyzdžiui, kai reikia pakeisti elektros lemputę, prisiūti sagą ar sutepti girgždančias duris. Skyriau valandų valandas, kad parašyčiau apie tai, kaip paprasčiausi veiksmai gali pakeisti mūsų gyvenamųjų erdvių energiją, mūsų gyvenimus ir mūsų pasaulį.

Pastebėjau, kad kaskart, kai sumanau savo mokiniams patyriminę namų užduotį arba tinklaraštyje aptariu būdus, padedančius išlaikyti tvarkingus namus ir erdvų gyvenimą, mane pačią sukrečia neįtikėtinas patarimų, apie kuriuos rašau ar mokau, paprastumas.

Imdamasi rašymo nesitikėjau, kad tai bus tarsi atsakas į kur kas rimtesnes problemas: į nevilties šauksmą žmonių, ypač moterų, trokštančių sumažinti išgyvenamą stresą; desperatiškai norinčių rasti sąlytį su tuo, kas giliau ir prasmingiau.

Kad ir kur pasisukčiau, susiduriu su žmonėmis, pasiilgusiais paprastumo, bet nežinančiais, nuo ko pradėti ; be galo norinčiais pusiausvyros ir rūpintis savimi, bet nė nenutuokiančiais, kaip tai daryti. Trūksta laiko viską aprėpti, ką jau kalbėti apie daiktų ir minčių, verčiančių mus jaustis tokius išsekusius, sutvarkymą! Nerimo kupini balsai, kuriuos girdžiu, – tai visa galybė skundų, skambančių maždaug taip:

◊ Jaučiuosi išsekęs. Man trūksta laiko. Nebegaliu blaiviai mąstyti, nebegirdžiu savo minčių.

◊ Siaubingai pavydžiu tiems, kuriems pavyksta viską nuveikti.

◊ Nebežinau, kas man patinka.

◊ Sulėtinti tempą? Turbūt juokaujate.

◊ Nuo ko pradėti?

Nestebina tai, kad spartus mūsų gyvenimo būdas krečia visą sistemą. Šviesos greičiu tobulėjančios technologijos leidžia mums bendrauti taip, kaip anksčiau negalėjome. Mus šturmuoja nuolatinis informacijos srautas, bet turime labai nedaug laiko bent mažytei jos daliai apdoroti. Ironiška, tačiau tos sistemos, kuriamos mūsų gyvenimui palengvinti, regis, tik dar labiau jį komplikuoja.

Pridėkite „kažkur ten“ gaudžiantį triukšmą prie chaotiškų vidinių kovų ir gausite perdegusią schemą, nuolat sužadinamą „bėk arba kaukis“ reakciją bei galybę streso hormonų, kursuojančių po visą jūsų organizmą.

Norėjau parašyti knygą, galinčią prasiveržti pro tą triukšmą; gebančią nuraminti tą proto dalį, kuri nevaldomai sukasi sekinančiuose nerealių lūkesčių verpetuose; knygą, sukuriančią mažytę tylaus ir malonaus erdvumo properšėlę, kuri ne tik didėja augant mūsų sąmoningumui, bet ir gali būti patirta, išgyventa iki pat sielos gelmių; knygą, kuri suteikia juntamą palengvėjimą vos per minutę.

„Jūsų vidinė erdvė“ ir yra tokia knyga.

Nesvarbu, jūs labai organizuotas tvarkinguolis, beviltiškas šlamšto kaupikas, nepailstantis devyndarbis, atsargus pradedantysis, patyręs profesionalas ar smalsus stebėtojas, – būkite pasveikinti! Ši knyga jums.

2.DŽIUNGLĖS... Š TAI Č IA

Supaprastinus gyvenimą, visatos dėsniai

taip pat bus paprastesni.

– Henry David Thoreau

Štai apie ką mąstau.

Ar dabar jūs vilkite ką nors tokio, ko nemėgstate, kas jūsų nepuošia ir jums tobulai netinka (taip, turiu omeny ir apatinius)? Ar jūs dūsaujate ir gūžiatės kaskart, vos tik įkeliate koją į namus ar biurą? Ar ryte pabundate dėl ko nors nerimaudami? Ar jaučiatės kalti, kai skiriate laiko vien tik sau?

Tai buvo tik apšilimas. Štai ką iš tiesų noriu sužinoti: ar nors vienas iš šių klausimų sukėlė kokį nors fizinį pojūtį? Privertė kilstelėti antakį? Užgniaužė kvapą? Paskatino nervingai gurktelėti ar sukikenti? Sukėlė norą susigūžti, susitvarkyti su situacija ar pabėgti?

Ar įsisąmoninote savo energijos pokyčius? Ar įsisąmoninote, kokius jausmus kelia kambarys? Ar įsisąmoninote tai, kad buvote sąmoningi?

Sveiki atvykę į mano tvarkymosi pasaulį!

ESMĖ – NE STRESAS IR NE DAIKTAI

Veikiausiai nė vienas nepultų ginčytis, kad dauguma mūsų darome per daug ar turime daugiau daiktų, nei mums reikia. Arba ir viena, ir kita. Kai gyvenimą pasiglemžia prisirišimų, nuogąstavimų, begalinių, mechaniškai atliekamų darbų sūkurys, protas nebesusigaudo, kas turi likti, o ko reikėtų atsikratyti, kas svarbu, o kas nereikšminga. Mūsų žmogiškajai prigimčiai svarbu nuolat jausti aiškumą ir erdvę. Tačiau bėda ta, kad mes nesugebame susitelkti, prarandame pusiausvyrą ir pamirštame, kaip tai padaryti.

Tad kaip reikėtų atgauti tai, kas prarasta, arba palengva mažinti triukšmą, atsisveikinti su daiktais, kurie mums nenaudingi ir nepadeda, ir užmegzti ryšį su tuo, kas verčia širdį dainuoti?