Doris Piserchia - Erdvėvaikšta

Jausdamasi, lyg mano galvoje tarškėtų lėkštės, tariau:

— Jeigu nežinočiau, paklausčiau, ar jūsų vardas nėra Apis, tačiau aš jau mačiausi su Apiu. Jam aštuoniasdešimt metų ir jis tupi uždarytas prieglaudoje.

Ramų ir ekscentrišką Gorvyną staiga ištiko priepuolis. Vienas iš tų siautulingųjų, su klyksmais ir tiesiog sprogdinantis galvą. Nors nieko nemačiau, tačiau viską girdėjau.

Kitą rytąjis pasirodė geresnės būsenos ir atrodė beveik pilno proto, kai mėgino mane kvosti. Ar aš ką nors žinanti apie akinius? Kokius? Labai ypatingus. Iš tiesų jie buvo netgi svarbesni už naftą, kuri tėra pajamų šaltinis. Nors pinigai taip pat pravartus dalykas.

Gorvynas visiškai nešykštavo informacijos. Sykį Erma pavadino mane dvokiančia blusa. Gorvynui aš nė tiek nereiškiau. Tebuvau jam priemonė tikslui pasiekti. O kad susidėjau iš kūno ir kraujo, buvo tik šalutinis faktorius.

— Mes visados imdavomės papildomų darbų, prisidengdami netikromis pavardėmis, — pareiškė jis man vieno iš mūsų keistų pokalbių metu. Kalba sukosi apie jo teisėtai vykdomus žiedų tyrinėjimus. — Supranti, tai lyg koks žaidimas. Mes pasinerdavome į savo įprastus darbus, kol nebegalėdavome to pakęsti, ir tada arba dykaduoniaudavome, įsikasę į kokią nors slėptuvę, arba griebdavomės atpalaiduojančių arba linksminančių paskyrimų į tokias vietas, kur niekas negalėdavo mūsų rasti. Gorvynas — tai mano senelio vardas, kuriuo jau porą sykių esu pasinaudojęs anksčiau. Aš specialiai parašiau prašymą priimti į darbą Mutate, vildamasis tokiu būdu prisikasti iki tavęs, ir staiga tu iš tikrųjų įpuolei tiesiai man į glėbį. O taip, aš puikiai pažįstu Orfiją Kint. Kai tik surasiu ją bei jos draugužius, priversiu kaip reikiant pasigailėti, kad pabėgo su akiniais. Jie buvo grupinio projekto rezultatas, ir niekas negalėjo jų priglobti ar pasiskelbti jų kūrėju. Dabar padėtis pasikeitė. Kai tik išsiaiškinsiu, kur yra akiniai, jie taps mano asmenine nuosavybe, o kiti prievarta ir visiems laikams bus pašalinti nuo scenos. Patikėk, tai vienintelis būdas išgyventi. Ištisus metus viską dariau kaip gerutis altruistiškas berniukas, ir ką pasiekiau? Užribį, štai ką. Pakeitęs savo požiūrį, tapau, ko gero, turtingiausiu pasaulio žmogumi. Kas man rūpi, kad vamzdžiai verčia tuos žiedus stovėti vietoje ir sukelia visus tuos žemės drebėjimus? Aš esu genijus. Kas man rūpi, jeigu viskas veikia? Pagalvok pati. Daug žmonių darė įtaką šalims, nacijoms, netgi pasauliui, tačiau kas prisilietė prie Visatos?

Gorvynas buvo beprotis ir maišė melus su tiesa kaip koks virėjas. Kartais jis pamiršdavo mane pamaitinti. Tarno jau nebeturėjo, mat šis dezertyravo į savo senąjį padugnių miestą, tad norint, kad namuose viskas funkcionuotų, reikėjo įdėti nemaža triūso. Valdžia taip ribojo energijos sąnaudas, jog Gorvynui nepakako generatorių, kad visa aparatūra galėtų dirbti kiaurą parą. Ypač daug energijos rijo M-griebiklis, todėl ant stogo buvo įrengtas didžiulis saulės baterijų skydas, kuris įkvėpdavo aparatą, kai generatoriai pritrūkdavo tam galios. Gorvynas išreiškė viltį, kad ši informacija nesužadins man minčių sprukti, nes jei mėginsiu mutuoti, mane pasigaus M-griebiklis, esantis naftininkų barakuose Pensilvanijoje.

Po tokių jo kalbų kaskart apsidairydavau kameroje stebėdamasi, kaip, jo manymu, galėčiau ką nors joje nuveikti, jau nekalbant apie pabėgimą. Net jeigu į šiuos požemius prasiskverbdavo kokie nors žiedai, man dar reikėjo pamatyti bent pačią mažiausiąjų kruopelytę.

— Aišku, menka bėda, jei vėl sugrįžtum į naftininkų barakus, — pareiškė jis. — Vis tiek aš ketinau perkelti tave čionai tiktai tada, kai pabaigsiu parengiamuosius darbus. Žinau, kaip tau dabar smalsu. Atsipalaiduok. Laidų karūna galiausiai išklibins tavo atminties bloką, o tuo tarpu pasinaudosiu senamadišku būdu, kaišiodamas tave į dvigubus žalius žiedus, kol surasi mano draugužius. Žinau, kad jie ten, nes pats mačiau juos iškeliaujant, problemėlė tik tokia, jog prieš tai j ie užvožė man per galvą, ir dėl migloto regėjimo negalėjau įžiūrėti tikslios spalvos. Taigi, esu priverstas žvejoti juos su tavo pagalba. Klausi, ar pati dalyvavai ką tik mano nupasakotoje scenoje? Taip, tu viską žinai. Kaip manai, kodėl aš daugiau ar mažiau neišleidau tavęs iš akių, kai pasirodei Mutate? Man tereikia išlaisvinti tavo protą, ir visas verslas bus mano. Juokinga, bet iki pat tų pastarųjų dienų nežinojau, jog iš viso egzistuoji, ir še tau, kokia tapai svarbi.

— Jūs man sakėte, kad negalite mutuoti.

Gorvynas nustebo.

— Netikėk viskuo, ką išgirsti.

Kartais jis pamaitindavo Lamaną ir Tedvarą. Mano bičiulė indėnė buvo laikoma nelaisvėje, nes jis patikrino jos biografijos faktus ir išsiaiškino, jog yra policininko dukra bei aktyvi vyriausybės agentė, be to, Lamana nuo pat pradžių jį įtarė. Akivaizdu, kad jos tėvas bei klinikos darbuotojai melavo man, sakydami žiną, kur jinai.

— Ji jautresnė už tave, — tarė Gorvynas. — Ir neabejotinai protingesnė. O tu tiesiog aptekusi kvailystėmis.

Jam nepatiko kalbėtis apie Tedvarą, tad pasakė tiktai tiek, kad berniukas žinojo, kaip rasti jo namą, paspruko iš ligoninės ir prisistatė čionai.

O kuo ypatingi tie akiniai? Jie atrakindavo paslėptus proto šaltinius. Akinių nešiotojas galėjo matyti kitas duris į pasaulius; su jais nebuvo reikalo mutuoti; vienas žingsnis pro vieną iš šių ligi tol nematomų žiedų leido keliautojui aplankyti kitą planetą, nekeičiant savo fizinės sandaros, o tai, ką jis rasdavo, nedarė jam jokios įtakos. Jis galėjo nukeliauti ir stebėti, galėjo… — et, kokia nauda iš mano žinių, jeigu aš neišgyvensiu, kad pasekčiau šią pasaką? Tačiau nekreipkime į akinius dėmesio. Aš jau viską apie juos žinojau, ir kai mano pasąmonėje slypinti atmintis pasiruoš apie juos prabilti, Gorvynas lauks, pasirengęs viską išklausyti.

— Jie paeiliui dirbo su tavimi, — tarė jis. — Prieš suteikdami tau laisvę, jie sustiprino vienas kito hipnozinę įtaigą. Ak, kokie pasirodė protingi! Aš esu vienintelis asmuo, kurio tau liepė nebijoti. Galvojo, kad tai bus geriausia tavo apsauga, ir, mano manymu, kažkuria prasme taip ir nutiko.

Mano požeminis kalėjimas trenkė dulkėmis ir puvenomis, grindys buvo žemėtos bei neįtikėtinai šaltos. Nežinojau, kada Gorvynas ketina išvesti mane iš čia ir imtis eksperimentų, tačiau beveik troškau, kad tai įvyktų tučtuojau. Jis elgėsi netgi kvailiau, negu prieš tai, lyg jo ryšys su realybe vis labiau silpnėtų. Ką darysiu, jeigu jis visai nukvaiš ir pamirš mane čia uždaręs?

Lamana bei Tedvaras žinojo, kad aš čia, tačiau mus skyrė toks didelis atstumas, jog, net ir girdėdami vieni kitų šūksnius, negalėjome suprasti žodžių. Jų balsai atsklisdavo iki manęs iš skirtingų pusių, tad žinojau, jog jie užrakinti ne kartu, ir tuo džiaugiausi. Lamana taip pat turėjo panašiai jaustis, kadangi vos po kelių dienų Tedvaras pradėjo kliedėti. Gorvynas neduodavo jam jokių vaistų.

Ištisas dvi dienas mes pratupėjome be maisto. Gulėjau, klausydamasi Tedvaro spiegimo bei stebėdamasi, kaip žmogaus balso stygos gali skleisti tokius garsus ir nepersitempti. Kai kurie garsai turėjo pasiekti ir kitus rūmų aukštus, nes galiausiai Gorvynas nusileido žemyn ir jį išsivedė. Šaukiau jiems, kai ėjo pro mano kamerą, tačiau tiktai Tedvaras pažvelgė į mane, bet taip piktai, kad nusisukau.

Mano nuostabai, vėliau tą naktį nusileidęs žemyn, jis buvo visiškai ramus. Bent jau maniau, kad turėjo būti naktis. Tedvaras laikė rankoje žibintuvėlį bei saują raktų, su kuriais knebinėjosi, kol rado tinkamą ir išleido mane.