— Ir ką gi tokio ypatingo aš turėčiau prisiminti?
— Sužinosi, kai tai nutiks.
Stebėjausi, ar kam nors buvo įdomu arba rūpėjo, kur aš lankiausi. Ar manęs ieškojo Solvas? Ar Lamana bent jau smalsavo, kur aš? Kur yra Orfija?
Būdas, kuriuo mane įstumdavo į nematomus žiedus, buvo tik šiek tiek įdomus. Jie turėjo krūvą monitorių, nurodančių, koks žiedas skrieja pro šalį, o mano kėdė stovėjo tiesiai priešais didelį kanalą, todėl mus visą laiką supo įvairiausios formos, dydžio bei atspalvio apskritimai. Kalintojai turėjo išgaubtą skaidrios medžiagos gabalą, kuris pridengė mane ir neleido įžengti į jų nedominančius matmenis. Kažkur valdoje jie tikriausiai turėjo toną įrengimų, kurie manipuliavo manimi kaip popierine mergaite, akimirksniu įplazdenančia į M. Galėjau rinktis tiktai grįžimo laiką, bet ne galutinį tikslą, kuris, aišku, buvo vienas vienintelis — atgal pas Deroną.
Dienoms bėgant, o Solvui neatvykstant manęs pasiimti, galiausiai suvokiau, kad vienas iš aparatų iškraipo ar slopina manyje įmontuoto radijo skleidžiamą signalą. Kadangi niekas nežinojo, kur esu, tai negalėjau būti išgelbėta.
Dvigubi žali žiedai vedė į pasaulius, kurie nebuvo pasiruošę ką nors priimti. Kadangi transmutavimo procesas padėdavo keliautojui išgyventi planetoje ir kadangi nė vienas iš dvigubų žaliųjų nesugebėjo palaikyti gyvybės, mutavimas įjuos kėlė nemažą pavojų. Saugiausia buvo atsargiai įjuos įžengti ir tučtuojau sustoti. Kitoje žiedų pusėje buvo savotiškos pusstotės, trumpalaikio prieglobsčio vietos, teritorijos lopinėliai, kur mutuolis galėjo stovėti, sėdėti ar netgi atsigulti ir gėrėtis atmosferinėmis bei antžeminėmis pasaulių sąlygomis. Atrodė, kad matmenų tarpduriai savo labiau susiformavusia egzistavimo būsena gerokai pranoko pačius pasaulius, ir tai kažkokiu būdu turėjo prasmę.
Pavyzdžiui, aš įžengiau pro dvigubą žalią ir iškart kiek galėdama atsitraukiau atgal, nes visai pro pat mane pranėrė didžiulis kunkuliuojančios bei purslojančios medžiagos kamuolys ir nušvilpė kraujo raudonumo dangumi. Tai buvo liepsnojantis pasaulis, ko gero, neseniai atsiskyręs nuo saulės ir dabar tarsi raketa lekiantis per erdvę, siautulingai mėgindamas atvėsti bei sutirštėti. Sudarytas iš karščio, greičio ir chaoso, jis išliks toks dar ištisas eras, burbulas tikrovės vandenyne, netinkamas nei žmonių, nei kieno nors kito gyvenimui, tad aš tvirtai laikiausi savo mažytės oazės ir kurį laiką spoksojau, už nugaros jausdama nežymią vėsą, liudijančią, jog žiedas vis dar ten.
Kitą sykį tarsi koks Nojus stovėjau ant saugos šukės, o pro šalį plūdo vandens pasaulis, aptaškydamas mane savo audringa šlapuma. Jis buvo tamsiai žalias, beveik juodas, su kur ne kur besisukančiais didžiuliais velėnos gabalais. Grėsmingai atrodantis horizontas grasino lietumi, tuo tarpu oras susitelkė arčiau manęs ir pamėgino uždusinti. Stovėdama greta žiedo ir žvelgdama į šį bjaurų pasaulį, pagalvojau, ar tik neradau kito tarpdurio į Vandenų pasaulį. Ar gali būti, kad mano taikos bei ramybės slėptuvė slypėjo šiose aršiose gelmėse? Nebuvo kaip išsiaiškinti. Neturėdama žiaunų ir kitos povandeninės kvėpavimo įrangos, nepratempčiau šiame tamsiame vandenyje nė penkių minučių.
Kitą dieną žengiau pro dvigubą žalią žiedą ir atsidūriau vietoje, kuri galėjo priklausyti Visatos šerdžiai. Ten buvo vakuumu slenkantis besisukantis kūgis, viliojantis mane įžengti į jį savo pražūčiai, tačiau aš tvirtai laikiausi oazės ir tiktai apmečiau daiktą akimis. Atrodė, kad šis sukinys siurbia medžiagą, esančią ties siauriausia bei labiausiai nuo manęs nutolusia jo vieta. Mačiau, kaip toji dalis tamsėjo bei tankėjo, tuo tarpu pačios šerdies sukimasis aiškiai tempė ar traukė į save visą mane supančią erdvę. Palei vidinę kūgio sieną ratus sukantis dujų bei dulkių verpetas ar ryklė skriejo tokiu didžiuliu greičiu, kad net susidarė purpurinis gaisas. Tai, kas sklido iš tolimojo kūgio galo, buvo taip praskydę bei menka, kad turėjau prisimerkti, norėdama ką nors įžiūrėti. Ten danguje, taip arti, jog atrodė, kad galėčiau paliesti ištiesta ranka, tvyrojo trapaus pasaulio užuomina, iš verpeto trykštanti nežemiškos materijos planeta, auganti iš mažyčio kamuolėlio į kažką, kas plėtėsi tiesiog valandomis. Negalėjau net įsivaizduoti, į kokią planetą tai galiausiai pavirs. Galbūt vieną dieną po tą purpurinę atmosferą plasnos tokios pat besvorės būtybės kaip skraidūnai ar speksai. O gal joje niekad niekas neapsigyvens, nes jos kylančios kūgiškos saulės gelmėse liepsnojanti pragariška krosnis kiekvieną rytą supleškins viską, kas pamėgins susiformuoti nakties metu.
Lankiausi ir vėsios tekančios lavos pasaulyje. Galėjau pasakyti, jog tai ne purvas, be to, žinojau, jog j i nebuvo karšta. Kada ne kada jos masė plūstelėdavo į krantą, ant kurio ilsėjausi, ir, tučtuojau sustingusi, likdavo ten, kol ant viršaus šliūkštelėdavo dar daugiau medžiagos ir nuplaudavo viską atgal. Pagauta smalsumo, siekiau paliesti likusį mažą dribsnelį, ir susigūžiau, kai mano ranka, perskrodusi nematomą barjerą, pateko į karštos išsilydžiusios uolienos, tekančios kaip purvo nuošliauža, aplinką. Deginimo jausmas privertė mane atitraukti ranką, kuri išsyk ryškiai paraudonavo ir pradėjo pūslėtis.
Bliaudama iš visų plaučių, klupinėdama atsitraukiau per žiedą. Triukšmavau tol, kol kažkas pritempė visokiausių priemonių ir pradėjo lieti jas ant mano galūnės. Bandymų bei nesėkmių procesas baigėsi, kai Deronas išmėgino actą. Paaiškėjo, jog tai magiškas skystis, apraminęs deginimą bei pristabdęs pūslėjimąsi.
— Kad man daugiau nebūtų jokių kvailų eksperimentų! — prigrasino Erma.
— Koks pasaulis turi šarminę atmosferą? — paklausiau.
— Kam tai rūpi? — sumaurojo ji. — Tai galėjo būti gryna rūgštis arba vaistinė svilarožė.
— Tačiau toji vieta priminė visą laiką slenkantį ir šliaužiantį pilką purvą. Nesimatė ničnieko kieto.
— Ar matei kokius nors žmones?
— Ne.
— Tada mums nerūpi, ką ten matei. Užsičiaupk ir dirbk savo darbą bei daugiau nebekaišiok rankų į tas planetas.
Žinojau, kad jie rūpinasi mano sveikata tiktai todėl, kad susižalojusi nebegalėčiau jiems dirbti.
— Galėjote įkinkyti į šį darbą bet kurį kitą mutuolį, — pareiškiau. — Kodėl pasirinkote būtent mane?
— Nenusišnekėk, — tarė Deronas. — Man neteko girdėti, kad kas nors bent iš tolo prilygtų tau M. Mes žinome, kad tu mutuoji į milžinišką gotę ir mažytę plaukūnę, bei gali matyti daugiau žiedų už kitus. Prisimenu, kaip kartą sakei, jog regi ne tik mėlynus ir žalius žiedus, tačiau aš tavimi nepatikėjau. Dabar geriau tai suprantu.
— Bet aš nematau dvigubų žalių. Bent jau sąmoningai.
— Tačiau atrodo, kad žiedams tai nė motais, ar ne? Niekas iš mūsų negali įjuos įžengti, o tu gali, tad ir esi mūsų balandėlė.
— Iš kur žinojote, kad aš tai galiu?
— Nežinojau, tačiau man sakė, jog tai visai įmanoma. Mes negalime laukti, kol atgausi atmintį, nes tai truktų pernelyg ilgai.
— O kas jums tai pasakė? — Tuščiai stengiausi. Jis nesiteikė atsakyti.
Retkarčiais jie leisdavo man pailsėti, ir aš ėmiau pastebėti dėsningumą. Kiekvieną dieną, likus maždaug porai valandų iki saulėlydžio, mes baigdavome darbą, ir mane vėl sukaustydavo grandinėmis. Kiekvieną rytą, likus valandai ar dviems iki vidurdienio, darydavome maždaug pusvalandžio pertrauką. Tada jie neleisdavo man žengti į M ir nė sekundei nepaleisdavo manęs iš akių. Tiesą sakant, per tą pusvalandinę rytinę pertraukėlę Erma ar kas nors kitas praktiškai užsiguldavo ant manęs.
Читать дальше