Doris Piserchia - Erdvėvaikšta

— Manau, kad padarei klaidą, — pareiškiau jai vienos rytinės pertraukėlės metu. — Galvoji, kad man pavyks rasti vieną konkrečią planetą tarp kelių trilijonų kitų. Kas skatina tokį tavo optimizmą? Ar greičiau godumą?

— Prikąsk liežuvį.

Man nepatiko su ja kalbėtis. Jai derėjo tupėti guminiame kambaryje, o ne laisvai bei nevaržomai bastytis po kraštą.

— Kas tie žmonės, kurių ieškau? — paklausiau.

— Neaušink tuščiai burnos, mėgindama mane iškvosti. Aš nežinau, kas jie, ir nesuku dėl to galvos. Tiesiog, vykdau įsakymus.

Vieną dieną jie susiginčijo dėl monitorių parodymų. Deronas tvirtino, kad rodmenys liudija žalią dvigubą žiedą, tačiau, anot Ermos, jis buvo mėlynas. Tuo tarpu aš stovėjau šalia ir grimzdau į vis gilesnį susimąstymą. Pagalvojau, jog Erma pernelyg greitai pasidavė, ir, žinoma, tiktai todėl, kad aš jai visiškai nerūpėjau. Visgi mane pasodino į kėdę ir įstūmė įtariamai žalią dvigubą žiedą. Tačiau jie suklydo. Tai buvo vienas iš mėlynųjų.

Žengdama į M, pastebėjau blausiai mėlynos spalvos šmėstelėjimą, o tada pasijutau einanti per stiklo j Orą tarp tokių skaidrių bei švarių stiklo lakštų, kad vos galėjau juos įžiūrėti. Iš esmės man pavykdavo įžvelgti tiktai pačius jų kraštelius. Aplink buvo pilna žėrinčių kabinų su veidrodžiais viduje. Visi jie metė atspindžius, tik vieni iš jų du, kiti tris, dar kiti keturis ar net daugiau. Pastebėjau, kad nė vienas nemetė vieno atspindžio, tačiau negalėjau pasakyti, iš kur tai žinau, prieš tai neaplankiusi visų kabinų.

Vilionė užsukti vidun buvo tokia stipri, kad man net nešovė mintis tiesiog imti ir praeiti pro šalį. Įžengusi į vieną kabiną, išvydau dvigubą savo atvaizdą. Visose veidrodžio šukėse buvau susidvejinusi. Mane pervėrė klaikus jausmas, ir staiga aš pajutau būtinybę iš ten išsinešdinti, ištrūkti iš visų tų kabinų ir kuo greičiau pabėgti iš šio pasaulio. Vis dar kuo aiškiausiai prisimenu save skuodžiančią per stiklo jūrą link geltono žiedo, ir jaučiu, kaip alsavimas degina bei plėšia mano gerklę.

Įžengus į Žemę, panika nenurimo ir netgi nesumažėjo. Žinojau, kad kažkas ne taip. Jaučiausi taip pat, bet buvau pilna blogos nuojautos. Pamačiusi Deroną bei Ermą, sproginančius akis į mane, o po to į kažką ant žemės, pažvelgiau žemyn ir išvydau palei kojas rėpliojantį kūdikį. Mergaitė turėjo šilkinius geltonus plaukus bei dideles mėlynas akis. Staiga ji sustojo, atsisėdo ir pravirko.

Pakeliaują ir su tebebliaunančia grįžau į žiedą. Nežinojau, kur jis yra, nes jo nemačiau, tačiau spėjau, kad tebebuvo toje pačioje vietoje, ir paaiškėjo, jog neklydau. Mano veiksmai buvo grynai mechaniški, ir jeigu tada būčiau bent trumpam susimąsčiusi, tai, ko gero, būčiau taip nepasielgusi, dėl ko vėliau būtų tekę gailėtis.

Pastvėrusi kūdikį, grąžinau jį į kabiną, iš kurios jis ir atkeliavo. Vos įžengus tarp žėrinčių stiklų, vaikas dingo iš mano rankų, o aš vėl nudūmiau per stiklo jūrą ir nėriau į namus, šį kartą viena…

— Iš kur aš galiu žinoti, kas nutiko? — pareiškė Deronas. — Visų pirma, aš ne mutuolis. Visų antra, nepasižymiu išbujojusia vaizduote. Gal tame pasaulyje yra begalė vaikų, ir kiekvienas keliautojas išsineša po vieną egzempliorių. Bet kokiu atveju, mes žinome, jog tai mėlyna vieta, ir mums nieko ten nereikia. Mus domina žalia spalva.

— Gal tai buvo haliucinacija, — tarė Erma. — Neįsivaizduoju, kad tai galėtų būti tikras vaikas. Turiu galvoje, iš kur jis imtųsi?

Pasakiau jai, ir ji nusišaipė.

Vienintelė Basė buvo linkusi su manimi bendrauti. Deja, ji buvo, ko gero, didžiausia neišmanėlė visuose barakuose.

— Negalėjau liautis gėrusi, — tarė ji man, šiek tiek supažindindama su savo asmeniniu gyvenimu. — Ištrūkdavau iš detoksikacijos klinikos, nerdavau į pirmą pasitaikiusį barą ir liuobdavau nestabdydama. Tėvų pasamdyti privatūs uosliai atkasdavo mane, ir aš vėl atsidurdavau klinikoje, laukdama tinkamo momento vėl duoti į kulnus. Vėliau jie abu mirė, ir nebeliko kas pakelia mane iš nuotekų griovio, tad prasivoliojau ten pernelyg daug metelių. Jei nori ką nors sužinoti apie padugnių miestus, tiesiog paklausk manęs.

Basės nedomino nei mutavimas, nei pokalbiai apie iš niekur išlendančius kūdikius.

— Pusę laiko man atrodo, kad tai pokštas ir kad nėra jokių žiedų, — tarė ji. — Kokia man iš jų nauda, jeigu negaliu jų pamatyti? Bet kokiu atveju, galiausiai nutraukiau santykius su buteliu ir dabar esu dora pilietė, prisidurianti smulkioms išlaidoms, vogdama iš mokesčių rinkėjų. Kiekvieną sykį, kai statinė patenka į prekinį vagoną, jie netenka tam tikro procento, kadangi prekė pasiekia kompanijas pro užpakalines duris. Man patinka šis darbas. Neleidžia nuobodžiauti. Klausi, kaip vadinasi ši valstija? Na, čia Pensilvanija. Tu net nesigaudai, kur esi?

— Gal žinai, ar yra ir daugiau panašių vietų?

— Na, aš abejoju. Supranti, vamzdis yra prakištas per porą tų šlykščių žiedų, ar bent jau man taip sakė, ir jie nebenori to kartoti, o gal ir nežino, kaip tai padaryti. Beje, tu labai jau smalsi.

— O kodėl tu taip laisvai atsakinėji?

— Kad ir ką būtų žadėję, galiausiai jie tave vis tiek nužudys, tad koks gi skirtumas.

— Artai kelia tau nerimą? Ta prasme, kad jie mane nužudys?

— Kaip vanduo nuo žąsies. Visas šis pasaulis tėra skerdykla, ir kiekvienas kada nors vis tiek turės pasitraukti.

— Norėčiau žinoti, kodėl aš čia.

— Gali apkaltinti tuo Ermą. Ji iššniukštinėjo, kurioje Vermonto vietoje slapstosi toks vaikinas Trandlas, galintis atsakyti į visus klausimus, tačiau, užuot atitempusi jį į apklausą, sulaužė jam sprandą. Ji tvirtino, jog tai nelaimingas atsitikimas, tačiau toli gražu. Ji tikras gyvulys. Tada jie ėmė ieškoti kito problemos sprendimo, ir juo tapai tu.

— Kaip galiu juo būti, jeigu ničnieko nežinau.

— Anot jų, geriau tu, negu nieko. O dabar užsičiaupk ir baik knisti man smegenis.

Aš tikrai mėginau pamatyti tuos dvigubus žiedus, pro kuriuos jie mane kaišiojo. Aš prisimerkdavau, paeiliui užmerkdavau vieną ir kitą akį, žvairuodavau, greitai mirksėdavau, įtemptai spoksodavau, taip pat mėgindavau dirsčioti akies kampučiu, tačiau nieko doro iš to neišėjo. Kaip dalis mano smegenų sugebėjo kažką suvokti be mano žinios, liko paslaptimi, kuri mane glumino bei jaudino.

— Negalvok apie tai, — patarė Deronas. — Koks tau skirtumas, ar tu juos matai, ar ne?

— Jūs nieko iš manęs nesužinosite. Tarkim, aš randu tuos žmones? Galiu tiesiog nutylėti, o jūs nieko neišpešite net ir panaudoję vaistus.

Jis čiupo man už ausies ir vos jos nenurovė.

— Iš kur ištraukei, kad gali tai nutylėti?

— Gal aš juos jau radau.

— Nustebtum sužinojusi, kokios mes turime aparatūros. Esi išklota schemos pavidalu, kaip kokie pastato planai. Gali tai pavadinti jausmų skaitytuvu.

— Ir ką gi aš spinduliuosiu, kai surasiu pasislėpėlius?

— Kai ką skirtinga, nei įprastai. Erma tai atpažins. — Jis užsuko man kitą ausį. — O kaip arkliukas, kurį taip mylėjau? Nusprendžiau, kad kurią nors dieną suteiksiu sau malonumą ir paleisiu kulką į vieną iš didelių rudų jo akių.

— Jis paspruko, — atsakiau. — Iškeliavo į M paskui sparnuotą patelę. Manau, kad dabar augina šeimą ir nebeketina sugrįžti.

Vieną vėsų, smogo kupiną rytą Basė tapo mano viršininke pusvalandinės pertraukėlės metu.

— Kodėl kiekvieną dieną šiuo metu mes nutraukiame darbą? — paklausiau. Tą patį klausimą ne kartą uždaviau kitiems, tačiau atsakymo nesulaukiau.