Doris Piserchia - Erdvėvaikšta

Jie statė barakus labai skubėdami, tad gofruotos plieninės sienos buvo nelygiai suleistos, o kreivai sudėti langai plėšė plonas, lanksčias uždangas. Gyvenamuosius būstus sudarė kambarėliai, kuriuose tilpo tik vienas gyventojas, tualetas bei akmens kietumo gultas. Mano kojas kaustė geležiniai pančiai, kurie vaikštant gerokai trynė, tad netrukus ant kulkšnių atsivėrė žaizdos. Grandinė leido nueiti iki gulto bei tualeto, tačiau tarpdurio nesiekė.

Ore tvyrojo tirštas bei slogus, netgi grasus naftos smarsas. Pati nafta tarsi klijai aplipdė sienas, slidžia plėvele dengė grindis, ir netgi gultas buvo visas ja nuterliotas bei netinkamas naudojimui. Aplinkui aidėjo mechanizmų žvangesys bei spiegimas, prie jų prisidėjo duslesni besikeikiančių ir kriokiančių vyrų bei moterų balsai, o pro visą šį triukšmą prasimušė iš vamzdžio į rezervuarą besiliejančios naftos kliokimas.

Stirksojau savo kambarėlyje ir pro tarpdurį žvelgiau į Ermą. Jos raudonoji suknelė buvo nutepliota juodomis dėmėmis. Erma sėdėjo sukumpusi ant taburetės, apkėtusi ją kaip višta miniatiūrinę gūžtą, maukė gazuotą vandenį ir spoksojo į grindis. Greitai supratau, kad ji negaišina savo laiko, prižiūrėdama mane. Tuo užsiėmė tuzinas kitų žmonių. Jos pareigos buvo kur kas svarbesnės. Erma vadovavo visiems šiems žmonėms.

Kažkur tolumoje girdėjau ūkiant traukinius, kopiančius įkalnėn prie krovimo platformos, kur darbininkai ruošėsi pakrauti pripildytas statines į prekinius vagonus.

Iš tos kambarėlio vietos, kurioje stovėjau, mačiau dar vieną moterį, dydžiu nenusileidžiančią Ermai. Džinsuota bei marga palaidinuke, ji kniūbsčia gulėjo ant stalo ir sunkiai alsavo. Jos vardas buvo Basė.

— Pavargau, — tarė ji. — Visai nusivariau.

— Užsikišk, — paliepė Erma.

— Manau, kad tau pačiai vertėtų šiek tiek ten padirbėti ir pažiūrėti, kaip po to jausies.

— Manau, kad man vertėtų tave šiek tiek apkulti ir pažiūrėti, kaip po to jausies.

— Eik švilpt. — Basė pasivertė ant šono. — Tu labai geros nuotaikos. Gal Apis išrašė tau velnių? Gal jis susirūpinęs, jog taip ilgai negali tapti turtingiausiu pasaulio žmogumi?

— Jis beprotis, — pareiškė Erma.

— O kam reikalinga mergiotė?

— Neklausiau.

— O tau kaip atrodo? — pasidomėjo Basė.

— Ji gali pasakyti, kur kažkas slapstosi. Tai viskas, ką žinau. Koks gi skirtumas?

Niekas nekreipė į mane dėmesio, net maitinimo metu, nors užuodžiau ant atviros ugnies ar griliuose ruošiamo maisto kvapą. Jie turėjo skrebučių, mėsos ir kitų dalykų, kurių persimaišę kvapai sukūrė įdomią atmosferą. Ji beveik užgožė naftos dvoką. Šiek tiek sielodamasi dėl savo tuščio skrandžio, išsitiesiau ant purvino gulto ir užmigau. Kartą vidury nakties kažkas mane pažadino, sugriebęs už smakro ir pašvietęs į akis.

— Gerai, kad šiomis dienomis nedarai daug klaidų, — tarė vyriškas balsas.

— Kaip jai pavyko pasprukti? — paklausė Erma.

— Papasakok man apie tą salą.

— Tai buvo laimingas atsitiktinumas. Vis dar nesuprantu, kaip jai pavyko. Tačiau dabar griebikliai dirba tobulai.

— Tai svarbu.

Erma šnarpštelėjo.

— Taip, žinau. Ji sukaustyta grandinėmis, kurias nuims tik tada, kai gausiu tokį įsakymą.

Jie nuėjo, palikdami mane tamsoje, o aš gulėjau ir mąsčiau apie vyriškio balsą. Jis grąžino prisiminimus apie rančą, mokslinčių, negalintį jodinėti narčių arkliu, bei kūną, kuris atrodė sulaužytas ir negyvas.

Pusryčiams Erma atnešė kriaukšlelę sudžiūvusios duonos bei butelį gazuoto vandens.

— Kvaišele, — tarė ji. — Kodėl tu nenori papasakoti jiems to, kas juos domina, ir taip pabaigti visą šį reikalą? Patirtum kur kas mažiau širdgėlos. Juk gali įsakyti savo amnezijai pasitraukti.

— Taip paprastai?

Ji užlipo man ant kojos. Padarė tai tuo metu, kai sėdėjau ant gulto krašto ir žiautarojau duoną kartu svarstydama, kaip atkimšti gazuoto vandens butelį. Išsyk prisiminiau, kaip Banditas netyčia primynė savo kanopa mano pirštus — skirtumas tik toks, kad tada stovėjau ant biraus smėlio. Dabar atrodė, kad mano pėda ant betoninių grindų susiplos į blyną.

— Regis, tu niekaip negali liautis vaidinusi proto bokšto, — tarė Erma. — Tai tiesiog prigimtinė tavo būsena. Tu jau gimei būdama protinga. Manyčiau, kad tau derėtų elgtis šiek tiek nuolankiau bei moteriškiau.

— Aš pamėginsiu, — pažadėjau, beveik atsidusdama su palengvėjimu, kai ji nusirioglino nuo mano pėdos. — Nežinojau, kad jūs Derono bičiulė.

Ji išsišiepė.

— Prisimeni, kaip daviau jam pylos tame rūsyje? Jis vos nemetė darbo, nes pasijuto velniškai užgautas, kai sužinojo, jog tai sandėrio dalis. Po to, kai išmušiau šią mintį jam iš galvos, jis panoro mesti darbą dėl dar svaresnių priežasčių. Pavyzdžiui, sulamdytų kaulų. Tačiau jis godus pinigų.

Vargiai galėjau ką nors pasakyti, tad tik mečiau į ją pasibjaurėjusį žvilgsnį.

— O tas padugnė, kuris padėjo tau bei tavo kvaištelėjusiam draugeliui išsinešdinti? — tęsė ji. — Aš gnybtelėjau jam į keletą jautrių vietelių ir įteikiau keturiasdešimties laipsnių argumentą. Už tai jis privertė tave patikėti, kad Deronas nebegyvas, o po to nutempė tave ir tą mulkį į miestą. Net neįsivaizduoju, kaip tam vyrukui pavyko išgyventi. Aš jį taip kruopščiai apdorojau.

— Vadinasi, mus išdavė Deronas?

— Išdavė? Koks senamadiškas požiūris.

Pamačiau jį kitą dieną. Buvo toks nepasikeitęs, kad beveik tikėjausi, jog tuoj griebs balną ir sės ant arklio. Galbūt, atrodė kiek liesesnis, bet tik tiek. Išvydus mano žvilgsnį, jo migdolinės akys kiek suapvalėjo, bet tai reiškė ne nuostabą, o greičiau pašaipą.

— Aš prievarta išgrūdau Vytį į M, nes maniau, kad tai jo darbelis, — tariau.

Deronas atrodė susidomėjęs.

— Tai jis ten? O aš jau kurį laiką bandau surasti tiekjį, tiek Kišką. Maniau, kad kažkur juos paslėpei. — Kai pamėginau prabilti, jis mane pertraukė. — Neklausinėk manęs, kaip galėjau padaryti, ką darau, ir panašių kvailysčių. Pasistenk realiai įvertinti situaciją. Šįkart tavęs nebeišvaduos nė tavo turtinga vaizduotė. Atvirai kalbant, tai yra verslas, irtu puikiai žinai, kaip jis keičia žmonių elgesį. Esi čionai, nes turėsi padaryti mums vieną dalyką, o jeigu ne, mes tave pribaigsime.

— Ir ką gi man reikės daryti?

— Naršyti po dvigubus žalius žiedus, kol rasi tam tikrus žmones, kurie nenori būti surasti. Tiktai tiek.

— Kas jie?

— Tarkim, tam tikri vertingi pažįstami.

— Ar pažįsti Apį Džiupiterį?

Nieko neatsakęs, jis nuėjo, tačiau atrodė sutrikęs.

Kitą dieną ėmiausi darbo. Nebuvo jokių galimybių ištrūkti į laisvę, net kai jie siųsdavo mane į M, nes svetimi matmenys negalėjo manęs išlaikyti, o aš negalėjau išnerti niekur kitur, tiktai naftos saugykloje. Aišku, aš mėginau, bet nieko iš to neišėjo. Vos palikusi M pajusdavau pažįstamąjausmą, lyg būčiau įkliuvusi į sūkurį, o po to visada nusileisdavau greta žiedų kanalo bei žmogaus, kuris tą dieną vadovaudavo eksperimentui. Dažniausiai tai būdavo Deronas.

— Nemėgink su tuo kovoti, — patarė jis. — Tai lyg priešinimasis povandeninei vandenyno srovei. Tik išsekinsi savo jėgas.

— Kas jus verčia manyti, kad net ir ką nors suradusi viename iš tų beprotiškų pasaulių, aš jums apie tai pasakysiu?

— Ne ką nors, o žmones. Mažiausiai tris. Manau, kad kai tik pradėsi prisiminti; tu anksčiau ar vėliau viską išduosi.