Doris Piserchia - Erdvėvaikšta

Ir vėl ta pati dainelė.

— Ką tu turi galvoje, kalbėdama apie dvigubą mėlyną žiedą? Tokių dalykų nebūna.

— Kaip įdomu, vadinasi, yra sričių, kur ir tu neką tenutuoki, — tarė ji. — Tačiau tas daiktas ten buvo, o Gūgsė pakliuvo į jį prieš savo valią, kai, užsivijusi voverę, išnėrė iš už kampo. Prieš dingdama tespėjo tiktai viauktelėti. Jos nebuvo gal minutę, o po toji grįžo su šiuo jaunikliu.

Mes nuėjome iki atitinkamo daržinės kampo, kur nesimatė visiškai jokio žiedo.

— Taip ir maniau, — pareiškiau. — Čia nėra jokių žiedų. Niekada nebūna.

— Jis vis dar čia, — užginčijo Olgerė. — Praktiškai prieš pat tave, blausiai mėlynas bei rožinis, kaip blėstantis laužas. Gal tai pragaras. Bent jau man jį primena.

— Paimk abu šunis ir įstumk juos ten.

— Ką? Kodėl turėčiau tai daryti?

— Padaryk. Gūgsė yra mano, todėl aš prisiimu visą atsakomybę už tai, kas gali jai nutikti.

Metusi į mane pasipiktinusį žvilgsnį, Olgerė pakėlė abu gyvulius ir švystelėjo juos į orą. Staiga jie pradingo. Mes laukėme ir laukėme, kol, vizgindama uodegą, Gūgsė vėl grįžo į gyvenimą.

— Per tave ji neteko mažylio, — papriekaištavo Olgerė. — Sakyk, ką tu įrodei?

— Akivaizdžiai nieko, nebent kad šunytis nepriklausė šiai aplinkai, todėl jo čia nebėra.

— Bet tai jos pačios vaikas. Tiesiog iš akies luptas.

— Tu gi žinai, kad ji nepagimdė to šunyčio.

— Tai iš kur jis atsirado?

— Abejoju, ar panorėsi įžengti į žiedą ir pati tai išsiaiškinti.

Tą popietę straksėjau per pažįstamą teritoriją Gotlande ir užtikau uoloje išraižytą žinią. Buvo pakankamai didelė, tad niekaip negalėjau jos pražiopsoti: ŽALI DVIGUBI ŽIEDAI. Susierzinusi atsitūpiau ant užpakalinių kojų ir penkias minutes spitrijausi į žodžius. Neabejojau, kad juos man parašė Kiskas, tačiau maniau, kad mažiausia, ko galiu iš jo tikėtis, tai pokalbio apie ką nors protinga. Man jau nusibodo kalbos apie dvigubus žiedus. Olgerė ir toliau graužė mane dėl Gūgsės bei jos šunyčio, be to, gerai prisiminiau, kad ir Lamana buvo juos minėjusi, tad kuo daugiau apie juos girdėjau, tuo labiau jaučiausi iškritusi iš pašvęstųjų rato.

Kam Kiskui prireikė rašyti man apie juos? Tiesą sakant, kam jis išvis apie ką nors galėtų rišliai rašyti? Jis neišlindo iš M pas Vytį, o įsitraukė pastarąjį ten, kur pats tūnojo.

Pietaujant Olgerė gal penkiasdešimtąjį kartą prabilo apie tą patį.

— Kaip tu gali sėdėti ir kimšti skrandį, kai aš kalbu apie žmogiškos būtybės galą?

— Ta prasme, apie mirusįjį, ar ne? Na, aš nemanau, kad Vytis yra miręs, nors ir tikėjausi kažko panašaus. Pamaniau, kad Kiskas, pajutęs jo vilionę, išlįs iš M jo pasiimti, ir tokiu būdu vėl pasveiks.

— O dabar?

— O dabar aš nežinau, kur yra bent vienas iš jų ir kas iš viso vyksta.

— Pirmyn. Toliau žaisk žmonių gyvybėmis.

— Kai kas žaidė su manąja. Tiesą sakant, jie vis dar tai daro.

Paskambinau Solvui, ir pokalbio metu jis mandagiai paklausė, kur yra jo dukra. Iš kur gi man žinoti? Gorvynas buvo pagiežingas, tačiau nelaikiau jo pavojingu. Taip, jis galėtų supainioti Lamaną ar netgi jos atsikratyti, bet tiktai laikinai. Taip, visai galimas daiktas, kad ji seka pėdsakais ar kokiu nors įkalčiu. Galų gale, jis turėtų pažinoti savo atžalą geriau už mane. Taip, tai stebina, kad niekur Nevados valstijoje negalima rasti Gorvyno rūmų. Taip, Gorvynas retkarčiais sumeluodavo apie daugybę dalykų.

Vis dar nebuvo jokių su jais susijusių dokumentų. Remiantis prieinama informacija, Tedvaras, Gorvynas, Ektris, Orfija, Krofas ir trys ar keturi kiti pastarojo paminėti asmenys galėjo iš viso negimti. Šitai Solvui irgi nepatiko.

— Tai įprasta praktika, — tarė jis, aiškiai meluodamas. — Pirmas dalykas, kurio griebiasi nusikaltėlis, tai puola naikinti visus pėdsakus. Apis ištrynė viską, kas galėtų atvesti iki jo.

— O kaip Erma?

— Nors vardas bei išorės apibūdinimas turėtų padėti ją susekti, mums iki šiol nepavyko to padaryti. Tai reiškia, kad ji yra antrojo plano žaidėja. Pamiršk ją. Pamiršk apie viską. Grįžk prie savo įprastų žaidimų, o žudikus bei pamišėlius palik man. Arba dar geriau, atvyk į kliniką ir leisk mano kompanionams dar sykį pamėginti pralaužti tavo sąmonės bloką.

Visa tai vyko antradienį. Iki ketvirtadienio pasijutau nuobodžiaujanti bei nesitverianti savame kailyje, tad nutariau priimti pasiūlymą. Mutavau per paprastą žiedą, tikėdamasi nusileisti ant tako priešais pastatą. Vietoje to maždaug trims sekundėms atsidūriau užpakaliniame Gorvyno kieme, pakankamai ilgam, kad spėčiau pažinti tą vietą ir pasijusti suglumusi. Mačiau geležinius vartus bei už jų stūksantį namą, ir tarsi pastebėjau kažką artėjantį taku link manęs. Tada nukeliavau kitur, bet ne savo pačios noru, o kažkokios nežinomos jėgos įgeidžiu. Tik fi-i-it. Vieną akimirką stovėjau Gorvyno valdose, o kitą nuplaukiau per akliną erdvę ir nužengiau ant betoninio takelio greta Solvo pastato.

— Gal jums vertėtų pamiršti apie mane ir pradėti rūpintis Lamana? — paklausiau, susitikusi jį viduje.

— Dėl mano dukters nėra ko jaudintis. Ji vykdo mano pavedimą.

Šie žodžiai privertė mane trumpam netekti amo.

— Jūs ją radote? Stebiuosi, kad ji neužsuko pas mane.

— O kodėl turėtų tai daryti?

— Maniau, kad jos darbas — sekti mane.

— Be to, ji gera draugė, ką?

— O kaip dėl to atsitikimo, apie kurį jums pasakojau? Ar kas nors galėjo pagaminti aparatą, kuris nustvertų mane mutuojančią ir nusodintų ten, kur aš nenoriu?

Tačiau jis neatsakė nei į šį, nei į kitus klausimus…

Chameleone atrodė patenkinta, kad vėl tapau jos kaline, o iš visapusiškų paruošos darbų susidarė įspūdis, jog ketina mane paaukoti tarsi kokį atnašaujamą gyvulį. Ji mane tapšnojo, glėbesčiavo ir bučiavo, gąsdino ir meilikavo, akino savo sidabrinėmis akimis, tačiau siena mano sąmonėje tik šiek tiek pasislinkdavo, o po to vėl tvirtai atsistodavo į savo vietą.

— Susikoncentruok į dvigubus žiedus, — liepė gydytojas Oregonas. — Pamėgink pamatyti juos mintyse. Pasišnekėk apie juos su senąja moterimi.

— Kad tas galvojimas ir kalbėjimas yra betikslis dalykas. Galiu stengtis kiek noriu, vis tiek nieko iš to neišeis.

— Tau tik atrodo, kad neišeis.

— O jūs juos matote? — paklausiau.

— Aš nematau iš viso jokių žiedų, tačiau Lamana ir jos šeima juos mato, taip pat ir dvigubus.

— Jūs buvote ją sutikęs? Kur ji?

— Dirba. Tuoj pat sutelk dėmesį į užduotį. Leisk Chameleonei tau padėti.

Iš pradžių raukšlėtoji seniuke pamėgino apsvaiginti mane narkotikais ir iškamantinėti, o kai tai nedavė jokių rezultatų, panaudojo televizinius vaizdus, mėgindama įvesti į hipnozinį transą. Siena mano galvoje kiek pakito, tačiau nesusilpnėjo, tad Chameleone atsistojo prieš mane ir pamėgino apkvaitinti savo antgamtiškomis akimis. Turiu ją įvertinti ir pasakyti, kad jai pakako galios daryti su žmogaus psichika praktiškai bet ką, jei tik tos psichikos prieš tai nelietė tas, kas lietė manąją.

Galiausiai visi iškėlė rankas ir išleido mane, dar kartą parodę duris ir pažėrę geriausių linkėjimų.

Nepatenkinta ir prastai jausdamasi, nukeliavau į poilsio namus sveikstantiems pasimatyti su Tedvaru. Kurį laiką jis šnekėjo visiškai normaliai, šiek tiek papasakojo man apie savo dienotvarkę bei gydymo procesą, bet netrukus jį užvaldė senoji niūrioji nuotaika, ir jo ūpas tėkštelėjo ant žemės.