Doris Piserchia - Erdvėvaikšta

Tūnojau visiškai arti ir girdėjau jį klausinėjant, ar jie mato žiedus. Bent kokius nors žiedus. Penktasis pacientas, visiškas seneliukas, sukriokė, kad akies kampeliu regi kažką mėlyną. Ektris įlašino jam dar vieną kitą lašiuką, ir seniokas pareiškė, kad mato žiedą ryškiau nei anksčiau. Pasak jo, šis buvo didelis bei apskritas ir pakankamai platus, kad į jį galėtų įžengti žmogus.

Žiedų matymas šiems žmonėms buvo lyg vizualus kontaktas su kažkuo visiškai peržengiančiųjų suvokimo ribas. Kadangi jų protus valdė asmeninio pralaimėjimo nuotaikos, jų aklumas galėjo būti išgydomas logika bei akių praplovimu.

Ar alkoholio arba narkotikų, arba ir abiejų kartu prisotintas žmogaus kūnas mutuotų į sloką? Nežinojau, tačiau mėginau išsiaiškinti. Dauguma žiedų kanale buvo keturių ar penkių mėlio arba žalumos atspalvių, o tai reiškė, kad Ektrio mokiniai mutuodavo į keturias ar penkias Gotlando arba Vandenų pasaulio vietas. Ratu apėjusi juos mišku, pasiekiau vietą, kur kanalas dingo jiems iš akių, išsirinkau per plauko dalelę tamsesnį už kitus mėlyną žiedą ir žengiau į jį. Spalvos skirtumas buvo menkutis, tačiau aš nusileidau už kelių kilometrų nuo pageidaujamo tikslo.

Suradau vieną iš reikiamų vietų tiesiog vingiais prabėgusi karštu planetos paviršiumi. Galiausiai priėjau statų šlaitą, iškilusį virš lygumos, kur trys inkščiantys gotai šliaužiojo aplink ir stebėjo, ką jiems rodo jų vadovė. Kuo aiškiausiai prieš įžengiant šie žmonės buvo prisotinti vien tik ryžto. Aplinkui kiek akys užmatė nepastebėjau nė vieno sloko. Kurį laiką tysojau ant uolos ir stebėjau, kaip mokytoja supažindina savo mokinius su lavos duobėmis, dervos tvenkiniais, sieros lietumi bei labirintais.

Kai vėl sugrįžau į mišką Trentono pakraštyje, Ektrio nebesimatė. Dauguma jo klausytojų šiuo metu trynėsi kituose matmenyse. Kėdės vėl gulėjo sudėtos pašiūrėje ir užrakintos, o atsilikėliai kėblino tarp medžių link apirusio kelio, vedančio į apirusį miestą. Jie buvo padugnės, atstumtieji, nepritapėliai, nieko nedirbantys, nemokantys mokesčių bei nebalsuojantys. Jų namai buvo tokie pat beviltiški, kaip ir jie patys, nusiaubti kambariai apleistuose pastatuose, drėgni rūsiai po senoviniais mediniais karkasais, mauzoliejai, pradvisę seniai pamirštų numirėlių kvapais. Jiems tiko viskas, kas turi stogą bei grindis; vieta, kur galima permiegoti, sandėliukas, leidžiantis pasislėpti nuo atsitiktinio marodieriaus, kurio perkepusios smegenys vertė jį arba ją siautėti po apleistą miestą.

Dviejose ar trijose vietose ant kampo stovėjo maisto dalytuvai, siūlantys pigius, neparduodamus, dalykus, tokius, kaip virti kopūstai, pupelės, duona, vaisiai. Nors aparatams reikėjo energijos, valdžia tvirtino, kad verta išlaikyti pasaulio padugnes gyvus. Tokių maisto dalytuvų buvo visoje šalyje, ir visoje šalyje gatvėse gulėjo pūvantys kopūstai, pupelės, duona bei vaisiai.

Ėjau pro apgadintas iškabas, aptrupėjusius takus, gatves ir pastatus, sekdama paskui Ektrio padugnes, o tiksliau paskui vieną jų, traukiančią į miestą. Ji įsmuko į plyšį betone ir dingo. Žengusi iš paskos, radau molio tunelį, vedantį žemyn į seną vandentiekio vamzdį, kuris baigėsi žemėje išraustame urve. Skubiai atsitraukiau, ketindama pasiieškoti kito sekimo objekto. Bet kas, gyvenantis drėgname urve, negalėjo būti sveiko proto, ir nors iš padugnių aš daug nereikalavau, visgi norėjau bent truputėlio logikos.

Vos spėjus iškišti galvą iš skylės, mano kaklą apsivijo kažkieno ranka ir išlupo mane į sutemas.

— Ką tu čia veiki? — sugergždė balsas. — Nejau nežinai, kad mes, padugnės, neįsileidžiame į savo prašmatnų miestąjokių vaikiščių.

— Ar norint tapti padugne, privalu būti purvinu ir pradvisusiu? — sugebėjau prašvargžti.

— Jokių vaikiščių, — pakartojo balsas, tačiau gniaužtas atsileido. Šis tipas nebuvo jaučiantis kartėlį ar praradęs iliuzijas koledžo profesorius, ar dar koks nors pabėgėlis iš pasaulio elito gretų. Ko gero, jis tapo padugne dar gerokai iki įsiliejant į jų gretas. Atsainiai iškrapštęs iš mano kišenių apie dešimt dolerių bei smulkius, spyrė man į uodegą, pasiųsdamas miesto ribos kryptimi.

Tai, ką pamačiau pakeliui pasipainiojusioje betoninėje aikštelėje, negalėjo būti stovyklavietės sueiga, nors išoriškai ją priminė. Sėlindama tarp akmenų luitų, pasistengiau prislinkti kuo arčiau. Susikūrę laužą, jie sėdėjo aplink ratu, o vienas stovėdamas samprotavo apie mutavimo sukeliamus nepatogumus. Pirma: jie negalėjo gerti ir vartoti narkotikų. Antra: darydami kažką padoraus, jie negalėjo likti padugnėmis. Trečia: mutavimas tebuvo kita bėgimo nuo bjaurios realybės forma, o juk tą patį galima pasiekti pasitelkus butelaitį, tabletes bei švirkštą.

Iš savo vietos pakilo dar vienas ir užginčijo, kad žiedvaikšta visiškai neprimena narkotikų poveikio, kad tai talentas, o juk visi žino, ką darai su talentu — bent jau jį išmėgini.

Vėl atsistojo pirmasis kalbėtojas ir pareiškė, jog Ektris, ko gero, dirbo valdžiai, o visas šis reikalas tėra dar viena gudrybė, siekiant juos detoksikuoti ir įkišti į labdaringai išlaikomas palatas.

Po šių žodžių žmonės sušneko be eilės ir visi vienu metu. Netrukus pasigirdo ir riksmai. Dar neprasidėjus rimtoms peštynėms, nusėlinau tuo pačiu keliu atgal, užmačiau dangumi lekiantį žiedą ir persikėliau į Vandenų pasaulį.

Ko gero, pataikiau nusileisti Kisko pamėgtoje teritorijoje, o gal jis tiesiog jautėsi aktyvus, tačiau aplink mane susiformavo augantis sūkurys, kuris kito nuo balto iki juodo, nuo įnirtingo iki tykaus, nuo triukšmingo iki tylaus. Kartais, kai pamėgindavau prasiveržti pro kūliais virstančią vandens sieną į ramesnę vietą, mane įtraukdavo juodi verpetai ir sukdavo savo karuselėje. Nebuvau tikra, ar visi tamsšešėliai sūkuriai buvo Kisko vizitinės kortelės, tačiau girdėjau jį šėlstantį bei klykiantį kažkur tolumoje, vis dar pamišusį, pasimetusį ir tarsi vaikas žaidimų aikštelėje besisupantį į vieną ar kitą matmeninio tarpdurio pusę. Vis dėlto supratau, kad jis nežaidžia. Tada aš nežinojau, ką jis veikia, ar daro pažangą, ar regresuoja stengdamasis išsigelbėti, ir ar suvokia bent kokią nors realybės dalelę.

Daugybė detalių vertė manyti, jog jis mane pažino. Man iš paskos sekiojo jo šešėlis, kuris šiek tiek keitė mano aplinką, keldamas sūkurius Vandenų pasaulyje ar sudarydamas tamsius judančius lopinius Gotlande. Net ir dabar jis persekiojo mane vandenyje ir neleido ramiai paplaukioti, įsiropščiau į tuščią kriauklę tikrindama, ar sūkuriuojantis vanduo gali mane išjos išmesti, ir jam tai nesunkiai pavyko. Vienu metu sugebėjau nudreifuoti į ramią vietelę tarp plūduriuojančių kalnų bei jūros dumblių, bet jau po penkių minučių vandens audra vėl mane susirado ir pradėjo svaidyti į visas puses.

Kai jau buvau soti tokios mankštos, susiradau mėlyną žiedą ir persikėliau į Gotlandą. Ant akivaizdžiausio status šlaito, kokį tik galėjau rasti, išraižiau žinutę: TAI VISAI NEJUOKINGA!

Likusią dienos dalį nesilioviau pykusi ant Gorvyno. Lamana nepasirodė, ir aš galėjau įsivaizduoti, kaip eksperimentuotojas trumpam ją įkalina norėdamas paaiškinti, kaip neapdairiai ji pasielgė jam sutrukdydama.

Kadangi nemėgau nieko neveikti, tai užšokau ant Bandito nugaros ir patraukiau su juo bei Komo įjos tikrąją tėvynę. Vieta pasirodė tokia stulbinanti, kad net nulipau nuo arklio ir atsistojau ant iš esmės vienintelio lygaus ir tvirto žemės lopinėlio visoje apylinkėje. Aš pati visiškai nepasikeičiau, užtat mano arklys virto aptakiu, sparnuotu gražuoliu. Komo mutavo į žavingą, ilgakaklę gazelę primenančią būtybę su sparnais bei mažomis kojytėmis, kurios puikiai tiko lakstyti planetą dengiančiomis aštriomis keteromis bei uolų smailėmis. Po blyškiu dangumi tarsi begaliniai pinučiai vienas po kito rikiavosi mažučiai velėnos lopinėliai. Taip ir nesužinojau, ar kur nors galėjai rasti lygios žemės. Keli kilometrai žemiau keterų viršūnių laikėsi tirštas, nesisklaidantis ir nejudantis melsvas rūkas. Tačiau Komo su Banditu visiškai nesuko dėl nieko galvos, tik skraidžiojo po dangų, retkarčiais grakščiai nusileisdami ant siauro rėžio pasiganyti. Jie priminė didžiulius vabzdžius pamišėliškame pasaulyje.