Doris Piserchia - Erdvėvaikšta

Tarp kitų stebuklų buvo elektros lemputės, elektriniai šaldikliai, skalbyklės, džiovyklės, maisto ir gėrimų dalytuvai. Gorvynas paaiškino turįs nuosavų generatorių.

Užsukome ir į ginklinę, kur išvydome gausybę šiuolaikinių šaunamųjų ginklų, senų šešiašūvių, senovinių tridančių ir netgi mažą patrankėlę.

— Tiesą sakant, aš netgi turiu rinkinį, galintį pagaminti mažytes atomines bombikes, — tarė jis, kai, nusitvėrusi senamadišką dvidešimt antro kalibro ginklą, vaizdavau, jog taikausi į rudąjį Lavako butelį. — Dabar ginklų laikymas yra grynas nuostolis ir betikslis dalykas. Tiesiog pasaulis tapo civilizuotas, tad nebeliko priešų, kuriuos reikėtų sutramdyti.

Pietums valgėme pjausnį, kurio net nesinorėjo kramtyti — toks buvo gražus. Lamana nejautė panašių sąžinės priekaištų, tad kimšo pilna burna ir spoksojo į mūsų šeimininką. Ji nė sykio nepažvelgė į mums patarnaujantį Lavaką, tik nuolat stebėjo Gorvyną, nė akimirkai neišleisdama jo iš akių. Pirmą kartą nuo mūsų susitikimo pradžios ji elgėsi kaip keistuolė, ir aš vyliausi, kad Gorvyno neerzino jos storžieviškas dėmesingumas.

Tiesą sakant, jis neatrodė nei susierzinęs, nei netgi susirūpinęs, ir kalbėjo tik apie politiką, likimą bei menkavertes prekes miesto prekybos centruose. Nutraukusi savo tylėjimą, Lamana paklausė, kur yra miestas.

— Už kelių mylių į vakarus, — atsakė jai Gorvynas.

Galvodama, kaip būtų nuostabu gyventi rūmuose, atsiprašiau ir išėjau į koridorių, ieškodama vonios kambario. Lamana ketino sekti man iš paskos, tačiau Gorvynas paėmė ją už parankės ir nusivedė prie dobilo formos akvariumo su auksinėmis žuvytėmis. Jis tyliu balsu kažką jai dėstė, o ji vis bandė ištrūkti.

Vonia labiau priminė poilsio kambarį su savo dekoruotais paneliais, prašmatniais karnizais, storais kilimais bei veidrodžiais per visą sienos plotį, kuriuose atrodžiau kaip elgetiška, purvina žmogysta pavargusiu veidu. Šiek tiek nusivyliau, kad santechninė įranga nesiskyrė nuo tos, prie kurios buvau pratusi.

— Kaip jūs susigrąžinote tą savo laidų karūną ir kitus daiktus? — paklausiau Gorvyno sugrįžusi atgal. — Juk jūsų pareigas perėmusi moteris viską pardavė aukcione.

— Nedaug kas domisi tokia įranga. Išgirdau apie aukcioną, ir man pavyko ją atgauti.

Sėdėjome svetainėje kaip trys laimingos šeimos nariai. Lavakas prašapo kažkur viršuje, ir daugiau jo nebemačiau. Kadangi buvo rugpjūtis, mums nereikėjo dirbtinės šilumos, tačiau vis tiek įsivaizdavau, jog didžiulis židinys pilnas pleškančių pliauskų.

— Dirbu prie naujo žiedų tyrinėjimo etapo, — pareiškė Gorvynas. — Aiškinuosi, kodėl į Pirmąjį matmenį sugrįžę mutuoliai būna su drabužiais.

— Ir kodėl gi? — pasidomėjo Lamana.

Jos balse nenuskambėjo niekas ypatingai nederamas, tačiau aš pajutau skvarbų griežtumą. Mintyse atsidusau. Vieną dieną jai teks suvokti, kad ne kiekvienas nekaltas ar produktyvus žmogus yra niekuo neišsiskiriantis ar netgi sveiko proto.

— Visos angos yra kaip viena, — pareiškė jis. — Visos durys yra tokios pačios.

— Labai prasminga, — pastebėjau. Lamana metė į mane žvilgsnį, kurį tik aš galėjau suprasti kaip pašaipų.

Sukryžiavęs kojas, Gorvynas drybsojo didžiuliame mėlynu aksomu apmuštame krėsle ir džiugiai mums šypsojosi, lyg būtume pora mažų vaikučių ar kvailelių.

— įsivaizduokite koridorių, į kurį iš abiejų pusių atsiveria daugybė durų. Pirmojo matmens, arba Žemės, erdvė juda išilgai to koridoriaus. Tai ne tik vienintelis matmuo, bet ir vienintelė anga ar tarpduris, į kurį atsiveria visi kiti. Kad ir pro kurį bežengtum, vis tiek išeisi pro vieną ir tą patį.

— Tačiau mes išeiname ne tuo pačiu laikotarpiu, — pareiškė Lamana.

— Mes kalbame apie erdvę, o ne laiką.

— Ar dėl to ir atgyja sugrąžinti negyvėliai?

— Ne, aišku, kad ne. Prisikėlimas susijęs su pačiais žiedais. Jie grąžina tave įgimton būsenon. Atminkit, jog tai išlikimo mechanizmai. Kadaise buvęs gyvu žmogumi, tu vėl juo tapsi išniręs iš kitų matmenų.

— Atrodo, kad tai gerokai susiję su laiku, — tarė Lamana.

— O kaip mirę dri? — pasidomėjau. — Keletą buvau sugrąžinusi, bet jie ne visada atgydavo.

— Kad padaras atgytų, jis turi būti atitinkamo dydžio bei intelekto lygio. Mažiausias gyvūnas, su kuriuo sėkmingai dirbau, buvo keturiasdešimties kilogramų šuo. Katėms, graužikams ir panašiems įjuos tai ne visada pavyksta. Tiesą sakant, dažniau ne, negu taip.

Lamana atsistojo.

— Ačiū už svetingumą, bet mums jau laikas eiti.

Išsižiojusi pažvelgiau į ją.

— Mudu su Darile esame seni pažįstami, — tarė Gorvynas. — Ji užsirekomendavo kaip labai nebloga padėjėja, todėl nenorėčiau, kad dabar išeitų. Tačiau jei jūs pati skubate…

Tai buvo lyg vanduo nuo žąsies.

— Mūsų dienotvarkėje yra daugybė neatidėliotinų dalykų, — pareiškė Lamana. — Pavyzdžiui, reikia pasirūpinti jos sergančiu arkliu, kuris įsivaizduoja esąs erelis.

— Ką gi, mano darbas gali ir palaukti. Eikite, jei jau privalote.

— Aš niekur neisiu, kol neišbandysiu apačioje esančio baseino, — pasakiau. — Tikiuosi, neprieštarausi?

— Jokiu būdu.

Po kelių minučių jau šaukiau ant Lamanos.

— Tu elgiesi kaip neišauklėta kvailė! Galima pamanyti, kad jis koks nors Mėlynbarzdis!

Buvome vienos baseine, ar bent jau nemaniau, kad kur nors už lubas remiančios kolonos tūno Lavakas.

Ji užsidengė ausis.

— Nerėk.

— Aš išvis su tavim nesikalbėsiu. Verčiau užsiimsiu tuo, ko ir atėjau. — Pūkštelėjau į šiltą skaidrų vandenį ir nuplaukiau. Buvo smagu ir netgi malonu, tačiau negalėjau liautis lyginusi su Vandenų pasauliu.

— Būk protinga, — tarė Lamana, kai išsiropščiau ant plytelėmis dengto tako pailsėti. — Sis paukštelis pernelyg keistas, kad būtų nuoširdus. Pagalvok, koks neįtikėtinas sutapimas, kad nusileidome tiesiai priėjo namo.

— O ar gali kaip nors kitaip paaiškinti, kokiu būdu čia atsidūrėme?

— Ne, bet man vis tiek tai nepatinka. Man nepatinka nei jis, nei jo įtartinas tarnas, nei jo laboratorija, nei visa ši vieta. Kur jis gavo visus tuos generatorius bei aparatūrą? Kas jam išdavė leidimą laikyti visą šitą kompiuterinį šlamštą? Juk žinai, kad valdžia neleidžia žmonėms švaistyti energijos.

— Jis tiria žiedus. Jis ekscentrikas, be to, turtingas.

— Ir su juo negalima susikalbėti, kaip su kokiu glotu. Tavo nuovoka tokia miglota, kad negaliu tuo patikėti.

Grįžau į vandenį, kad padidinčiau atstumą tarp savęs ir jos ribotos logikos. Lamana darėsi savininkiška, lyg būtų ėmusis užduoties tapti mano prižiūrėtoja ar vyresniąja seserimi. Neturėjau šeimos ir neketinau įsigyti ko nors panašaus tokioje vėlyvoje stadijoje.

Pietų metu ji supykdė mane, paskelbdama negalinti pasilikti dėl spaudžiančių reikalų. Ji išvyksianti iškart po pietų ir yra dėkinga Gorvynui už svetingumą. Tuo metu aš mėgavausi jautienos kepsniu lyg kokiu seniai iš mados išėjusiu delikatesu. Beje, taip ir buvo. Ne mažiau jaukiai mane nuteikė žvilgantys indai, žemai kabantys kandeliabrai, visą sieną užimantis vitražas, nėriniuota staltiesė bei storos stalo kojos. Tačiau aplinkos turtingumas ir grožis geso tuo pačiu tempu, kokiu Lamana aiškino poreikį išvykti. Be abejonės, ji tikėjosi, kad ją lydėsiu. Teko ją nuvilti.

Ji elgėsi taip, lyg nieko nebūtų tikėjusis nei iš manęs, nei iš ko nors kito, pamojavo atsisveikindama, nusišypsojo, paklusniai nuėjo prie paradinių durų ir dingo už jų.