Doris Piserchia - Erdvėvaikšta

Kadangi mudvi su Lamana nelabai norėjome kur nors judintis, atsargų prižiūrėtoja pasikvietė skraidūną, kuris palydėjo mus į darbo vietą. Nors atrodė, kad pirmiausia suvirpėjo mano sparnų galai, visgi judesys prasidėjo nuo mano menčių, ir pora plėvėtų galūnių išsiskleidė it akordeonai. Iškėlusi juos tiek, kiek pajėgiau ištiesti, keletą kartų energingai sulapsėjau ir grakščiai, bet be jokio entuziazmo pakilau į orą.

Tolimas miestas, atsargų sandėlis bei slėnis liko apačioje, ir viską nustelbė glotas Dinglas, didžiausias padaras visoje planetoje. Šlykštus bei liūdinantis, jis priklausė prie taikingų būtybių, ir skraidūnai galėjo džiaugtis jį turėdami, aišku, jei tik atsitiktinai neįskrisdavo į jo akiratį. Šimtai sparnuotų žmonių darbavosi prie Dinglo išorės, palaikydami jo sveikatą. Mudvi su Lamana užsiėmėme vietas ant tuščių pastolių, pritaisytų priėjo sprando. Čia buvo pakankamai pavojinga, nors ne tiek, kiek ant snukio ar galvos.

Mūsų pastolius laikančios virvės tvirtinosi prie gumbų, styrančių iš gloto odos iškyšų. Gumbai buvo dideli kaip rieduliai, o ant jų ataugų galėjome pasikabinti savo strėlines. Ataugomis naudojomės ir laipiodamos arba laikėmės už jų tarp šūvių. Antiseptiko bei žaizdų sandarinimo maišai karojo pasiekiami ranka.

Plotas, kuriame darbavomės, sudarė apytikriai šimtą penkiasdešimt kvadratinių metrų. Rezultatus skaičiavo elektroninių signalų sistema. Kiekviename darbo plotelyje ant gloto kūno buvo įmontuoti prietaisai, kurie supypsėdavo, kai erkė pasiekdavo savo tikslą. Po pirmojo pyptelėjimo sekdavo kitas, kai žaizdą jau pagydydavo ir užsandarindavo. Visi signalai atsispindėdavo ekrane, esančiame atsargų pastate. Daugybę drausminių nuobaudų skirdavo priklausomai nuo to, kiek laiko užtrukdavo pakenktos vietos sutvarkymas. Greita erkių medžiotojų komanda užsitarnaudavo dosnių liaupsių. Toks buvo jų atlygis.

— Užuot žaidusios šį žaidimą, turėtume dairytis geltono žiedo! — sušuko Lamana.

— Kas sako, jog tai žaidimas? — atsiliepiau, pasukdama galvą antros valandos kryptimi.

Ji čiupo strėlę iš greta kabančios strėlinės, įstatė ją į lanką, pastvertą nuo pastolių, staigiai pasisuko ir iššovė tą pačią akimirką, kai priešas jau taikėsi pietauti. Strėlė pataikė į išsipūtusią parazito pilvo dalį, ir šioji sprogo. Nuo mūsų pozicijos iki pat žemės nuaidėjo bendradarbių skraidūnų šūksmai, išreiškiantys nuomonę apie juos pašventinusį nepageidaujamą dušą.

— Jie mums už tai atkeršys, — tarė Lamana, beveik nepastebimai linktelėdama vienuoliktos valandos kryptimi. Atėjo mano eilė griebtis ginklo bei iššauti, ir aš pastebėjau, jog galiu pakankamai įgudusiai naudotis keistuoju lanku. Žinoma, strėlė pataikė erkei į pilvą, ir visi vėl sušlapo.

Erkės buvo keleto rūšių sparnuoti parazitai, nuolat gyvenantys glotų skleidžiamame aromate. Nuo gumbuotojo begemoto be perstojo kilo pilkas rūkas, kuris dvokė skraidūnams, tačiau masino erkes, tad šios per visą savo būdravimo laiką nepaliaujamai leisdavosi žemyn, pakibdavo ore, po to pikiruodavo ir nerdavo šalin. Dauguma jų buvo blyškiai geltonos spalvos ir maždaug trylikos centimetrų ilgio, turėjo permatomus sparnus, juodas galvas, išsprogusias akis, ilgą siurbtuką bei daugybę kojų. Jos visiškai neprotavo, todėl nepalikdavo glotų ir neprisirišdavo prie kokio nors kito šeimininko.

Vienai iš erkių pavyko prasiveržti ir iškąsti nemažą kąsnį iš Dinglo sprando. Kai Lamana suvarpė ją strėlėmis, aš pakilau su kibiru bei plaušine šluota ir apšlaksčiau žaizdą antiseptiku. Nesunkiai susitvarkiau su šiuo darbu, nes aplinkui netrūko erkių medžiotojų, kurių veiksmus galėčiau pamėgdžioti. Greitai prigrūdusi į žaizdą kamšalo, kuris iškris susiformavus šašui, sugrįžau prie pastolių ir į kovą.

Kažkas iš tupinčiųjų ant Dinglo pakaušio netaikliai iššovė ir pataikė į vienos rubuilės pilvą. Ant mūsų visų pasipylė atmatos. Lamanai apdrėbė sparnus, ir ji jau buvo bekrentanti žemyn, tačiau aš spėjau greitai užsiropšti į viršų ir ją nutverti. Nuvaliau ją su šluota, o po to kurį laiką laidėme gerkles dėl prasto šūvio viršuje.

Man bebaigiant doroti vieną storulę, staiga pratrūko visuotinis pavojaus signalas, toks garsus, kad net išleidau iš rankų lanką. Visi, buvę ant, aplink ar apie Dinglą, metė savo darbus ir pakilo į orą. Elektroninis zondas, įtvirtintas gloto skalpe, nuskenavo padaro smegenis ir perspėjo, jog jis rengiasi liuoktelėti.

Signalas visada pasigirsdavo labai nelauktai, ir aš nebuvau jam pasirengusi, bet net ir tokiu atveju sugebėjau skleisdama sparnus stryktelėti į viršų bei tolyn. Šiek tiek aukščiau manęs tupėjęs kitas skraidūnas padarė tą patį, tačiau jo šuolis buvo pernelyg energingas ir nunešė į Dinglo regos lauką. Skraidūnas spėjo tik suklykti, kai iššovęs didelis raudonas liežuvis nusinešė jį į pražūtį.

Pirmasis gloto šuolis tą dieną buvo įspūdingiausias vaizdas, kokį teko matyti, ir aš vos nepamiršau darbuotis sparnais. Dingias galėjo pasisukti ir suliežti pakankamai skraidūnų, kad pasisotintų visai popietei, tačiau jis buvo visiškai bukas ir tiktai atliko keletą negrabių milžiniškų šuolių skersai lauko, po to vėl sustingo vietoje. Dauguma pastolių nulakstė kartu su visais kibirais, plaušinėmis šluotomis bei strėlių pilnomis strėlinėmis. Keli šimtai šių daiktų atsidūrė po glotu, o šis tupėjo nemirksėdamas, didžiai neprotingas ir būtinas pasaulio ramybei — bent jau tai jo daliai, kurioje gyvena skraidūnai.

Žmonės sugrąžino išbarstytą įrangą atgal į vietas ir patys sugrįžo prie darbo, užkopdami arba užplasnodami iki atitinkamų gumbų, ataugų bei iškyšų. Po šuolio darbo krūvis padidėjo, nes visos erkės pamanė, kad jų šeimininkas palieka teritoriją, ir sugarmėjo žemyn, ketindamos dykai pasijodinėti bei galutinai jį sudoroti.

Mudvi su Lamana įsitaisėme senojoje vietoje ir pradėjome vieną po kitos laidyti strėles. Sprendžiant iš mūsų signalizacijos skleidžiamų pypčiojimų, dienos gale mes vargiai turėsime kuo pasigirti.

Tartum būtų dar maža, likus maždaug valandai iki darbo pabaigos mus užpuolė būrys speksų. Tuo metu oras jau vėso, tad žinojome, jog įsibrovėliai veikė nerimtai, mėgindami mus tik paerzinti, ir jiems tai pavyko. Kadangi nepasižymėjo ypatingu sumanumu, tai tik visiškai atsitiktinai atlėkė iš mums nepatogios pusės, užpuldami iš Dinglo užnugario.

Suskambo naujas pavojaus signalas, ir mes, skraidūnai, pasirengėme gloto ėjimui. Vietoj arklio žąslų jo skruostuose buvo įtvirtinti elektroniniai inkarai. Per vieną iš jų paleistas elektros smūgis priversdavo glotą nusigręžti iš skausmo. Netrukus jis taip ir padarė, vėl išblaškydamas skraidūnus, jų įrangą bei erkes. Išvydus speksus, jo liežuvis žaibo greičiu šovė lauk ir grįžo vidun, semdamas padarus ištisais pulkais. Kai galų gale priešas suvokė, kad jų gretos ryškiai praretėjo, visa rikiuotė iširo ir prasidėjo asmeniniai išpuoliai.

Vienas iš speksų dūrė geluonimi arčiausiai manęs esančiai skraidūnei į nugarą, paralyžiavo ją ir nusinešė, ketindamas paslėpti ir sudėti kiaušinėlius. Kitas, tūžmastingai bei grėsmingai dūgzdamas, atskriejo link manęs, ruošdamasis tą patį padaryti su mano kūnu. Jis buvo dvigubai už mane didesnis, ilgas ir raudonodis, pilkais sparnais, milžinišką švytuoklę primenančia galva, išsprogusiomis akimis bei raudona ir nuolat besiseilėjančia burna. Geluonį turėjo trumpą, tačiau pakankamą. Jį išvydusi, aš atatupsta pasitraukiau ore ir visa įsitempiau. Staiga vieną jo akį perskrodė strėlė ir išlindo per kitą. Padaras iškart išleido kvapą ir dingo iš akių. Virš pat manęs kabojo Lamana, o jos lankas bei strėlės buvo pasirengę pasirūpinti bet kuo, išdrįsusiu pernelyg prie mūsų priartėti. Pirmą kartą gyvenime aš visiškai atsitraukiau, puoliau už savo draugės ir ėmiau budėti toje mūšio lauko pusėje, tuo tarpu ji klojo speksus tokiu pat greičiu, kokiu jie puolė.