Doris Piserchia - Erdvėvaikšta

Daug netruko, kol apsisprendžiau atsiduoti į Solvo ir jo medikų rankas. Galų gale kas man beliko, kol Erma gali kada tik užsigeidusi užsukti pas mane į svečius? O kad ji dar nepasirodė, kėlė nemažą nerimą. Bent jau keletą dienų nekvaršinsiu sau tuo galvos.

Ligoninės, kurioje mane paguldė Solvas, personalas buvo indėnai, kurie jautė didžiulį pasitenkinimą, neįsileisdami į savo veidus jokių žmogiškų emocijų.

— Jūs manęs neapmausite, — pasakiau mažai būtybei, kuri prižiūrėjo, kad nedingčiau išjos akiračio ilgiau nei minutei. Ko gero, šimto metų amžiaus, ji taip atkakliai mane stebėjo, jog pasijutau tą patį daranti su ja. — Ketinate sulaukti, kol užmigsiu, ir mane nuskalpuoti.

Ji vadinosi Chameleone ir buvo tiesiog neįtikėtina.

— Įtariu, jog nekalbate angliškai, ispaniškai, indėniškai ar kaip nors kitaip žmoniškai, — pasakiau. — Jei norite išgirsti mano nuomonę, tai jūs vogčiomis išsėlinote iš raukšlėto pilko žiedo. Galite į jį sugrįžti kada tik panorėjusi.

Chameleone leido laiką lėkdama per kambarį, kad pažvelgtų pro dvidešimto aukšto langą, po to mesdamasi prie mano lovos pataisyti antklodės, o vėliau dirstelėdama į vonios kambarį, kad įsitikintų, ar po paskutiniojo pasižvalgymo ten neapsireiškė kas nors svetimas.

— Jūs kvanktelėjusi, — pareiškiau. — Prisėskite. Nejudėkite. Pabūkite ramiai bent dvidešimt sekundžių.

Įėjo gydytojas Oregonas, ir aš kreipiausi į jį:

— Kodėl turiu gulėti lovoje, jeigu nesergu?

Jis buvo senas akmenveidis iš amžių glūdumos.

— Čia ligoninė, ar ne? Kurgi daugiau turėtum būti, jei ne lovoj e?

Apkaltinau savo priešistorinę prižiūrėtoją esant driežų giminės. Sykį sugriebiau ją už rankų, kai krapštėsi prie mano patalų, ir nustebau pajutusi, kad po plonyte oda slypi tvirti raumenys.

— Aš jums patinku, ar ne? — paklausiau, bet ji tik pažvelgė į mane savo gervuoginėmis akimis ir kyštelėjo keletą apvilktų dantų, tokių baltų bei lygių, jog pagalvojau apie ryklį.

Kambarys buvo didelis, su viena lova bei daugybe elektronikos kampe. Pasak gydytojo Oregono, įranga neleido mano signalams sklisti už pastato ribų. Kad ir kokia kietuole save laikė Chameleone, neketinau visą laiką drybsoti lovoje, tad vieną vakarą atsikėliau pasižvalgyti pro langą. Jai išsyk tai nepatiko, todėl be žodžių išreiškė savo nepasitenkinimą, kai gestais paprašiau atnešti man kėdę. Ji puikiai niūniavo, dejavo, švilpavo, niurnėjo, netgi urzgė, ir tuo metu jau žinojau, kad tylėdavo tik tada, kai užmerktomis akimis gulėdavau lovoje.

Jie ištyrė mane keistu aparatu, kuris priminė Gorvyno laidų karūną, nes vertė mane svaigti, tačiau tuo panašumas ir baigėsi. Stovėjau įsispyrusi į metalinius batus priešais porą aukštų stiklo lakštų, kurių viename matėsi raudona mano kūno schema. Iš schemos sklido sonarinis signalas, kuris prasiskverbdavo pro kurią nors mano kūno dalį ir tai, ką rasdavo, pavaizduodavo antrajame stiklo lakšte. Jei abu skirdavosi, kopija tapdavo purpurinė. Procesas vyko gana greitai. Mane vaizduojanti figūra per keletą minučių užaugdavo ant tuščio stiklo, pradedant nuo apatinių galūnių, ir visą tą laiką tekdavo stovėti metaliniuose batuose bei stengtis įveikti svaigulį.

— Kairėje esanti schema atitinka normalų tavo ūgio ir svorio žmogų, — paaiškino gydytojas. — Dešinioji rodo nuokrypius nuo normos. Kaip matai, yra keli nesutapimai.

Vėliau jis man papasakojo, kad dublikatorius labai praversdavo diagnozuojant sužeidimus bei ligas, nes parodydavo pažeistas vietas. Manyje jie aptiko ne vieną elektroninį prietaisą, kurių negalėjo pašalinti, kadangi tai buvo neįprastai siauros centimetro ilgio juostelės. Anot Oregono, greičiausiai jos buvo įšvirkštos į mano kraują, o po to nukeliavo ir pasislėpė kairiojo širdies skilvelio sienelėje. Šie prietaisai nieko nežalojo ir jau pradėjo irti, o tai reiškė, kad netrukus nustos veikti ir taps nekenksmingi. Kalbant apie mano galvą, turėjau šiek tiek papildomo audinio neliestiname taške, ir jis nebuvo nei mechaninis, nei traumos pasekmė. Tiesiog, tai įgimtas dalykas.

— Nėra ko pergyventi, — paguodė gydytojas Oregonas. — Retkarčiais tokie dalykai pasitaiko. Taip gamta išbando kažką naują. Panašiai nutiko ir tada, kai žmonės pirmąsyk išvydo žiedus. Mes esame įsitikinę, kad būtent dėl šios priežasties tu transmutuoji į tokius neįprastus pavidalus. Ko gero, tai išlikimo mechanizmas.

Siurprizai pylėsi visą gulėjimo ligoninėje laiką, tačiau labiausiai išsigandau, kai iškiliausia jų psichiatrė pamėgino pralaužti mano atminties bloką. Paaiškėjo, jog tai tas pats gabalėlis raukšlėtos odos, kuris kiauras dienas nenuleido nuo manęs savo ereliško žvilgsnio.

Kai ji prisiartino prie manęs, įsitaisiusios specialiai atneštoje patogioje kėdėje, aš nusikvatojau, o tada Chameleone nukreipė į mane plačiai atmerktas tamsias akis ir pademonstravo, kaip moka keisti jų spalvą iš juodos į skaidrią. Gal jai patiko pramogauti stulbinant žmones, o gal ir ne, tačiau po šio pirmojo vėjavaikiškumo pasireiškimo sėdėjau ramiai ir nebeišspaudžiau jokios šypsenėlės. Gal kiek ir vėpsojau, tačiau žvelgiau į situaciją mirtinai rimtai. Niekada gyvenime neregėjau, kad kas nors pakeistų akių spalvą. Vėliau svarsčiau, kad tai neįmanoma, ir nutariau, jog tikriausiai ji mane užhipnotizavo. Niekad taip ir neišsiaiškinau.

Chameleone lengvai tarsi plunksnele palietė mano veidą, sykiu meiliai bei valdingai, lyg būtų gyvybiškai suinteresuota už jo slypinčia mąstymo savybe.

— Aš neprisiminsiu, — pasakiau.

Spoksodama į mane, ji išniūniavo pašaipią gaidelę. Dar ir dar kartą paglostė man kaktą, ir aš po truputį atsipalaidavau, leisdama jai iki valios žaisti raganaujančią gydytoją. Iš niūniavimo galėjau atspėti jos savijautą. Iš pradžių buvo įžūli, po to rimta, atsidavusi, netikinti, susierzinusi, atkakli ir galiausiai susitaikiusi su pralaimėjimu. Jos skaidrios akys dirbo kaip dvyniai deimantiniai grąžtai, įsirėmę į mano psichiką ir mėginantys kiaurai ją praurbti.

Jeigu jai būtų pavykę, tikrai būčiau apsidžiaugusi. Aš nesistengiau atsilaikyti ir nesipriešinau, tačiau tarp mano akių bei pakaušio riogsojo tvirta siena, ir tą dieną ji neketino pasiduoti ar leistis peržvelgiama. Siena taip stipriai laikėsi savo vietoje, kad Chameleone niekaip nesugebėjo jos pergalėti, nors kartą seanso metu lyg ir pajutau nežymų krustelėjimą. Žinojau, kada ji suvokė pralaimėjusi ir su tuo susitaikė, stebėjau, kaip jos neįprastos akys patamsėjo ir tapo senos, suvokiau jos nuotaiką, nors veido nepalietė joks išraiškos virpuliukas. Ji liūdėjo, ir galutinis jos paglostymas buvo kupinas gailavimo.

— Aš galiu pasirūpinti savimi, — pasakiau mėgindama ją nuraminti. — Puikiai išsiverčiu, tikrai.

Buvau jiems dėkinga, kad, sužinoję, ką norėjo apie mane sužinoti, nemėgino toliau manęs laikyti. Pakvietę kada nors sugrįžti ir toliau pratęsti mano neįprastų gabumų tyrinėjimus, jie be jokių konsultacijų tikrąja šio žodžio prasme parodė man paradines duris, ir aš noriai bei nekantriai nukulniavau takučiu.

— Gal nori pasigauti sloką ir įsitempti į gimtąjį M, kad pamatytum, koks jis yra iš tikrųjų? — pasiūliau Lamanai, kuri, ko gero, niekada gyvenime nebuvo išbalusi ir dabar taip pat to nepadarė.

— Nemanau, kad sugebėtum man paaiškinti, kodėl įmanoma įtraukti ką nors negyvą iš M ir jį atgaivinti? — paklausiau, kai žingsniavome keliu.

Jau įsitikinau, kad jeigu ji nežinojo atsakymo, tai bent jau galėjo protingai spėti. Kaip ir Deiderės vaikai, ji buvo labai protinga.