Doris Piserchia - Erdvėvaikšta

Atrodo, ne tik Padarenka su Mikala turėjo radijo įrangą, nustatančią mano buvimo vietą, kitaip klausimas apie Solvo dorą jau būtų atsakytas. Iš visų žmonių, kurie pageidautų manęs be jokios aiškios priežasties, atiduočiau pirmenybę bet kuriam kitam, tik ne šiai karvei, kuri pripuolusi čiupo mane už sprando.

— Sušvinkusi blusele, — sukriokė ji. Nuo fizinės įstangos Erma suputodavo ir dvokdavo kaip ožka. Viena jos problemų buvo ta, jog neįvertindavo savo pačios jėgos, tad vos manęs neprismaugė, kai, pritėškusi prie sienos ir taip laikydama, aiškino, kad jeigu galėtų rinktis, tai į mane nė nepažvelgtų, o juo labiau nesiteptų rankų.

Akies kampučiu pastebėjusi koridoriumi artėjančius du vyrus, tuščiai vyliausi, jog tai mano draugai, tačiau netrukus paaiškėjo, jog jie yra Ermos parankiniai, o mane rengiamasi pagrobti. Ji net nepasivargino užkimšti man burnos, tiktai prispaudė mano veidą prie savo pilvo ir taip laikė, kol nusileidome liftu į pirmą aukštą. Jei ten ir budėjo kokios nors sargybinės, tai jų stebuklingai nesimatė. Spėjau, kad jos papirktos arba sumuštos, tačiau bet kokiu atveju man nebus iš to jokios naudos.

Nemaniau, kad tai didelė nelaimė, kai mane visiškai vieną nutrenkė ant žemės lopinėlio kažkur Ramiajame vandenyne. Geriau jau tai, nei būti nužudytai. Erma tylėdama sėdėjo greta manęs brangiame mažame reaktyviniame lėktuvėlyje, kuris labai priminė mano matytąjį nuo drimbos kalno. Abu vyriškiai pradingo lakūnų kabinoje, ir daugiau jų neberegėjau. Prabėgus kelioms valandoms nuo starto iš lėktuvo stogo išlindo sudedamos mentės; virtęs sraigtasparniu, jis nusileido ant smėlio kalvelės, ir mane tikrąja žodžio prasme ištrenkė pro duris.

— Pažiūrėsim, kaip dabar pašokinėsi, — tarė Erma. — Liksi čia, kol susimilsiu ir būsiu pasirengusi tavim užsiimti. Beje, gali nevargti ieškodama žiedų. Jei per pastaruosius penkiasdešimt metų bent vienas įlėkė į šią teritoriją, tai jis buvo neįžiūrimas.

Kiekvieną dieną sala parūpindavo man kokoso riešutų, papajų bei sūroko vandens iš telkinio, o saulė stengėsi sučirškinti mane gyvą. Mano nosis nusilupo bent dešimt kartų, kol galiausiai oda sukietėjo ir įdegė. Tuo tarpu ieškojau būdo pasprukti ir svarsčiau, kiek laiko prireiks Solvui su Lamana prisistatyti pas mane ir pasidomėti, kodėl aš čia. Nebent jie jau žinojo. O galbūt jie nepajudins nė piršto. Gal jiems pakako, jog kol kas aš pririšta vienoje vietoje.

Buvau pernelyg įsiutusi ir pasipiktinusi, kad imčiausi statyti lūšnelę, nors ir taip vargu ar kas būtų pavykę, nes vijoklių storis siekė šešis colius, o aplink nesimatė nė vieno aštresnio akmens. Kiekvieną dieną maždaug tuo pat metu mane permerkdavo iki mėlynių pliekiantis lietus, o aš be perstojo naršiau po dangų, ieškodama žiedo pavidalo gelbėjimo valties. Deja, viskas, ką pastebėjau, tai kažkokie atspindžiai tolumoje, ne žiedai, o maži dalinių diskų žybsniai, primenantys vaizdinius, atsirandančius stipriai pasitrynus akis.

Saulė ir besilupanti nosis, o drabužiai tokie nudrengti, kad galiausiai liko tik trumpiausioji šortų dalis — žodžiu, virtau pačia tikriausia sudužėle. Kiekvieną dieną plumpindavau į kalvelės viršūnę patikrinti, ar niekas nepertraukia monotoniško vandens horizonto, kiekvieną popietę pašliauždavau po uola ir pramiegodavau patį karščio protrūkį, vakare gulėdavau ant ramaus kranto ir ilgai svarstydavau, kad likau be giminės ar draugo, o kiekvieną naktį sapnuodavau Kišką, išprotėjusį ir pasimetusį M.

Praėjo nemažai laiko, kol supratau, kaip klydo Erma, ir kad retkarčiais danguje matomi daliniai diskai buvo senieji gerieji žiedai. Taip retai juos pastebėdavau vien todėl, kad jie buvo skaidrūs kaip vanduo arba, Ermos žodžiais tariant, praktiškai neįžiūrimi. Tik ypatingas mano regėjimas leido man matyti jų pakraščių daleles, tačiau nebuvau tikra, kad tai tokia jau palaima. Net ir atsidūrus pačioje beviltiškiausioje padėtyje, bandymas žengti į paslaptingus matmenis buvo pernelyg pavojingas dalykas.

Žiedų detektoriai negalėjo užfiksuoti skaidrių rutulių, nes šie neturėjo spalvos. Kažkaip žinia, jog Erma ir kiti jos padermės atstovai nėra tobuli, suteikė man pasitikėjimo, tad atradau savyje pakankamai drąsos, kad bent jau pamėginčiau patyrinėti tuos danguje esančius daiktus. Tysojau ant smėlio ir spoksojau į viršų. Šen bei ten šmėstelinčios vos matomos lenktos linijos atrodė it ultraploni lęšių apvadų krašteliai. Panašūs į greitai besisukančias vandenines monetas, jie trumpam pasirodydavo ir vėl pradingdavo. Kartai jie nerdavo prie pat žemės, kur smėlio bei žolės fone tapdavo visiškai neįžiūrimi.

Kaip paaiškėjo, tai buvo visai ne žiedai ir neatsiverdavo į jokius matmenis. Greičiau visi sudarė vieną koridorių, kuris galėjo būti realybės šerdimi, ir kur prasidėdavo visa ko kelionė. Jie nesiskyrė nuo paprastų žiedų tuo, kad galėjau juos pasikviesti, tačiau negalėjau valdyti jų judėjimo, o įžengti įjuos turėdavau šonu.

Jaučiausi, lyg būčiau patekusi į stiklo koridorių ar deimantą, kurio gardelės pamėgdžiojo bei visur atspindėjo mano atvaizdą. Mano fizinė prigimtis liko nepakitusi. Išvargusi, saulėje įdegusi Darilė įžengė į tylos ir žėrinčių sienų apsuptį, kur vyko niekad nesiliaujantis judėjimas ir kur atrodė, jog lekiu per begalybę. Paviršius po mano kojomis buvo gerokai įkaitęs, tad visos kelionės metu vėpsojau bei nuolat šokčiojau. Tiesa, taip iš tikrųjų aš niekur nėjau; tiesiog visa, ką mačiau, siejosi su laiku bei erdve, tad atrodė, lyg būčiau ten, kur viskas vyko.

Stovėjau ant platformos, kuri skriejo per Visatą ir atskleidė man statistiką: begalybė padauginta iš amžinybės reiškė daugiau pasaulių bei erdvės, nei mano protas galėjo įsivaizduoti. Milijonai ir milijardai žiedų mano regos lauke buvo tik mažytė nematomų legionų dalelė. Mažiausias žiedo atspalvio skirtumas reiškė skirtingos prigimties pasaulius, viena papildoma pigmento molekulė reiškė tarpdurį į planetą, kurios vienintelis ryšys su bet kuria kita galėjo būti jos orbitinis kelias apie tą pačią žvaigždę. Spalvų spektro variacijos buvo gan žymios, ir visas jas pamačiau, pradėjusi keistą kelionę per stiklo koridorių.

Išeiti iš šios stulbinančios vietos galėjai tiesiog žengdama žingsnį atgal. Išpuoliau iš matmens kaip trupinėlis, nusviestas nuo besisukančios monetos, ir nudribau ant salos-kalėjimo smėlio, likdama ten gulėti įspoksojusi į dangų, tarsi šis būtų freska, nutapyta ant tikrojo dangaus. Kosmose vyko tokie dalykai, apie kuriuos mes mirtingieji net nesapnavome.

Netrukus įsitikinau, jog nesvarbu, kuriuo skaidriu žiedu beįsibraučiau, kitoje pusėje mane pasitikdavo lygiai toks pats vaizdas. Greita kelionė per išorinę tikrovę buvo puiki bei nuostabi, ir man patiko žiūrėti į visus tuos žiedus, tačiau besikartojanti pramoga neištraukė manęs iš salos ir negrąžino prie žmogiškųjų reikalų.

Aišku, aš apsvarsčiau galimybę iškeliauti per vieną iš sferų, nerdama į ją nuo platformos, ir netgi mėginau pasikviesti kelias pas save, tačiau jos manęs negirdėjo, o gal negalėjo atsiliepti. Galimas daiktas, kad man stovint ant platformos, aplinkinė erdvė deformuodavosi, arba aš pati buvau netinkamoje erdvės vietoje. O gal mano kūną nuo žiedų skyrė milijonai šviesmečių, paversdami mūsų bendravimą neįmanomu.

Kad ir kokia būtų priežastis, tai nepadėjo pakeisti mano padėties, kuri nuolat blogėjo, nes silpau nuo savo dietos. Galiausiai kasdien besikartojančio maisto sukeltas nuobodis tapo postūmiu pabėgti, tad žvelgiant iš šio taško maistas atrodo visai geras. Tačiau iki pabėgimo jis buvo tikrai prastas. Springau, maukdama kokosų pieną, arba jaučiau, kad nuo dar vieno papajos kąsnio išpus visi mano dantys. Žandikaulius maudė nuo pernelyg lengvo darbo, liežuvis maištavo, trokšdamas padirginimo, ir jeigu greitai negausiu kokio nors įvairesnio maisto, visas pasaulis gali eiti velniop.