Doris Piserchia - Erdvėvaikšta

Здесь есть возможность читать онлайн «Doris Piserchia - Erdvėvaikšta» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Город: Kaunas, Год выпуска: 2006, ISBN: 2006, Издательство: Eridanas, Жанр: Фантастика и фэнтези, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Erdvėvaikšta: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Erdvėvaikšta»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Neabejotina, kad ne itin tolimoje ateityje užterštas oras, radioaktyvios atliekos, prastas geriamasis vanduo ir kiti veiksniai sukels keisčiausias genetines mutacijas. Tikėtina, jog viena iš mutacijų bus galimybė regėti tarpmatmeninius žiedus, plūduriuojančius Žemės atmosferoje…
Darilė yra įkalinta specialioje įstaigoje, skirtoje mutuoliams, ir netikėtai supranta, kad jei tinkamu laiku šoksi į tam tikros spalvos žiedą, tai atsidursi kitame matmenyje, kitoje planetoje, kitokios formos kūne. Žodžiu, tapsi erdvėvaikšta. Tačiau Darilę visuose matmenyse, visuose pasauliuose persekioja ginkluoti tipai ir nori arba nužudyti ją, ar bent išgrūsti atgal į Žemę. Yra kažkokia paslaptis, kažkokia afera, kurią demaskuoti gali tik pati Darilė…

Erdvėvaikšta — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Erdvėvaikšta», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

15

Vakarinėje salos dalyje buvo nedidelė įlankėlė, kur leisdavau savo rytus, įsitaisiusi mažame uolų šešėlyje paskendusiame užkaboryje. Greta telkšojo nedidelis tvenkinys, kurį juosė miniatiūrinis paplūdimėlis. Už kelių aukštų riedulių triukšmavo vandenynas, tuo tarpu telkinėlis išlikdavo tykus, ramus bei skaidrus. Vieną dieną jo vanduo buvo neįprastai perregimas, ir pačiose gelmėse aš išvydau kažką panašaus į didelį jūros moliuską ar austrę. Tučtuojau šokau į vandenį, pasinėriau penkis metrus ir iškart grįžau į paviršių. Keletą sekundžių giliai paalsavusi, šįkart panirau maždaug aštuonis metrus, tačiau vėl stabtelėjau ir pasukau atgal.

Nors man pasinėrus vanduo liko skaidrus, aš nežinojau, kaip apskaičiuoti telkinio gylį, tad drybsojau ant smėlio ir keletą minučių giliai kvėpavau, ruošdamasi dar kartą nerti ir priartėti prie dugno. Pasiekusi maždaug dvylikos metrų gylį, staiga stabtelėjau dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, pasiekiau savo maksimumą, o antra, po manimi gulėjo stulbinantis objektas. Tai, kas iš paplūdimio aukščio priminė moliuską, iš tikrųjų buvo mėlynas žiedas. Nebegalėjau ilgiau pasilikti ir jį patyrinėti, tad, makaluodama rankomis bei kojomis, perskrodžiau telkinį ir su paskutinėmis oro atsargomis išnėriau į paviršių.

Turėjau problemą, mįslę, paslaptį, iššūkį ir galimą kelią iš salos. Tysodama ant smėlio ir klausydamasi mūšos, mėginau mintyse nupiešti jo schemą. Žinojau, kad dvylika metrų gilyn ir atgal buvo mano riba, nepriklausomai nuo to, kiek ilgai prieš tai kvėpuočiau. Atrodė, kad žiedas guli dar kokiais penkiais metrais giliau, tad, norėdama jį pasiekti, turėsiu nunerti į tokį gylį, kur automatiškai pradės didėti azoto kiekis kraujyje, o tai reiškia, jog, įveikusi trylika ar keturiolika metrų, turėsiu ryžtis peržengti negrįžtamą ribą. Atsidūrusi užjos, jau nebegalėsiu saugiai pakilti į paviršių. Maloni mintelė, ypač kai pagalvoji, kaip netiksliai apskaičiavau pradinį tariamojo moliusko gylį. Kas, jeigu vandens iškreiptas vaizdas vertčia mane galvoti, jog žiedas yra septyniolikos metrų gylyje, kai iš tikrųjų šis gylis siekia penkiasdešimt metrų? O jeigu įveikus šešiolika metrų žiedas pasitrauks?

Baimė buvo keliautoja autostopu, kuri nekibdavo prie manęs, kol neatsidurdavau padėtyje be išeities, ir galbūt pasąmonėje aš taip ir planavau, tačiau tai buvo nesvarbu, nes mintis apie gyvenimą saloje iki gyvos galvos pasirodė pakankamai atstumianti, kad pažadintų mano nutrūktgalviškumą. Vanduo buvo vėsus ir skaidrus, aš pati jaučiausi, lyg turėčiau plaučiuose oro visai savaitei, tad atsisveikinau su gražiais, tačiau steriliais žiedais danguje, o ypač su kokosais bei papajomis. Joks nususęs garlaivis ar prašmatnus reaktyvinis lėktuvas neketino prisistatyti ir ištraukti manęs iš šios stotelės, o jeigu pasilikčiau dar ilgiau, tai vieną dieną mane aplankytų Erma ir nusuktų man galvą.

Vienintelis dalykas, kurį palikau paplūdimyje, tai mano ligtolinis gyvenimas, ir dabar su kiekvienu turimu jėgos lašeliu veržiausi į nežinią. Metrams plaukiant pro šalį ir čiupinėjant savo pirštukais, darėsi vis tyliau, o ausyse didėjo slėgis. Nors ir nesijaučiau gelmių mėgėja, norėjosi niūniuoti, nes vėl tapau savarankiška ir pati atsakinga už tai, kas nutiks. Be to, optimizmas saugojo nuo tos keliautojos autostopu, kuri stovėjo užkulisiuose ir šiepėsi, puoselėdama negerus ketinimus bei laukdama, kol rimtai susimąstysiu apie savo daromą beprotybę.

Nors niekada anksčiau negirdėjau apie povandeninius miražus, leisdamasi vis giliau, ėmiau apie juos svarstyti. Tiko bet kas, kas nuvytų baimę, nors ši mintis nebuvo pati protingiausia, kadangi sužadinta vaizduotė galėjo pernelyg ją išpūsti. Skausmas krūtinėje taip sustiprėjo, kad net perėjo į stuburą. Man nutirpo pėdos, degė šlaunys ir skaudėjo nosį, nes ji veržėsi imtis savo įprasto darbo. Pamaniau, jog tai tikra nelaimė, kad smegenys išliko šviesios ir suvokė viską, kas vyko viduje bei aplink. Mano skaičiavimais, gylis jau pasiekė dvidešimt keturis metrus ir toliau didėjo, o kūnas pradėjo priešintis jam siunčiamiems įsakymams.

Negrįžtama riba jau laikė mane savo valioje, jos gniaužtai buvo negailestingi, atimantys viltį bei pasitikėjimą, o vandens sienos lūkuriavo vos už vieno įkvėpio. Viena iš aktyvesnių mano minčių buvo stačiai juokinga: blogai, kad nesu mano motina, aukšta, stipri ir kur kas labiau patyrusi, nes tada galėčiau įveikti dar bent keturiasdešimt metrų; jos plaučiai buvo kaip delfino.

Su manimi jau buvo baigta, ir nors siekiau žiedo, žinojau, kad jis žymiai per toli, mažas spinduolis, kuris atrodė toks didelis iš maždaug trisdešimt metrų aukščiau. Siekimas negalėjo sužeisti, o judėjimas slidžios gyvatės maniera negalėjo pakenkti, ir aš, pagalvojusi, kad galėčiau išeiti iš gyvenimo aktyviai, paskutinį kartą spurtavau, ketindama vėliau leisti vandeniui tekėti kur jis nori.

Dar sykį dryktelėjau pirmyn ir slystelėjau į šoną, lyg jau būčiau pasiekusi žvilgų mažą apskritimą. Man pavyko, žiedas tikrai buvo ten, kur reikia, ir, sunkiai atsidususi, persikėliau iš telkinio į Gotlandą. Paskutinę akimirką man pasirodė, kad tamsus draugiškas rūko gabalėlis suteikė reikiamą nedidelį postūmį.

Kiek pamenu, tikėjausi nusileisti ant galvos, tačiau iš tikrųjų visiškai nenusileidau, tiktai nuplaukiau per sierą bei juodą debesį tarsi koks pripūstas balionas, ir tai buvo toks pat geras mano apibūdinimas, kaip ir bet koks kitas. Išnykus mirties vandens gelmėse grėsmei, dėl nieko nebesukau sau galvos, nors mano naujasis fizinis būvis gerokai stulbino. Buvau didžiulė, tačiau visiškai lengvutė gotė. Tai, kad įžengiau su azoto pertekliumi kraujyje, sujaukė normalią transmutacijos eigą ir pakeitė jos pobūdį. Buvau plūduriuojantis erdvėje ir niekad nenusileidžiantis gotės gumulas, lengva ir vieniša esybė, plaukianti virš lavos duobių, dervos upių, kalnų keterų bei sprunkančių dri.

Raudonas lietus spausdavo mane arčiau žemės, besiveržiančios dujos mesteldavo link dangaus, netgi nedidelis pažeme dvelkiantis vėjelis lakdino mane it dulkes. Buvau blaškoma menkiausio švelnių veiksnių įgeidžio, o kartą pakliuvau po kriokliu, kur ilgą laiką straksėjau aukštyn žemyn, kol galiausiai mane švarutėlę ištrenkė lauk. Tučtuojau lengvas vėjelis priplakė prie stataus šlaito ir braižydamas užvarė iki pat viršūnės, kur naujas šuoras privertė nuvirtuliuoti link kitos kietos sienos.

Galiausiai pramokau naudotis savo menku svoriu kaip balastu, tad nesunkiai išvengdavau kliūčių, panaudodama vėjo gūsius savo naudai ir išsisukdama nuo kalnų keterų bei smarkaus lietaus zonų.

Kurį laiką pramogavau, manipuliuodama savotiška savimi, ir netgi mėgavausi pojūčiais, tačiau galiausiai prisiminiau ateities planus, susiradau tinkamą žiedą, pasikviečiau jį ir pasitraukiau iš valdų.

Pirmas dalykas, kurio ėmiausi, tai išsinuomojau kitą sodybą Džersyje. Ketinau nesiartinti prie savo fermos, kol galėsiu ko nors griebtis prieš Ermą. Mano naujasis namas buvo senas, aptriušęs ir netgi sausakimšas po to, kai į jį įsikėlė Lamana. Pirmąsias kelias dienas ji stovyklavo pievoje už namo, neatsakinėdama į jokius klausimus ir gamindamas! maistą ant atviros ugnies, kol galiausiai leidau jai valgyti virtuvėje ir miegoti ant sofos.

— Žinai, kartais mes baisiai užsiėmę, todėl ir neatvykome tavęs ieškoti, — tarė ji, nors tai buvo aiški netiesa, kadangi keletą pastarųjų savaičių ji visiškai nepaleido manęs iš akių.

— Dalykas tas, kad jūs tiksliai žinojot, kur esu, ir nutarėt, jog taip bus geriau.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Erdvėvaikšta»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Erdvėvaikšta» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Erdvėvaikšta»

Обсуждение, отзывы о книге «Erdvėvaikšta» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x