Doris Piserchia - Erdvėvaikšta

Palikusi ant rašomojo stalo savo fermos kambaryje raštelius Olgerei bei Lamanai, prašapau Gotlande, ketindama nesirodyti, kol neišspręsiu bent keleto savo problemų. Didžiai prislėgtu protu bei nerimstančia sąžine šmižinėjau labirintais. Užuot paguldžiusi Kišką į ligoninę, kur jam būtų kuo nors padėję, įgrūdau jį į M, kur jam visai ne vieta, ir dabar jis jautėsi blogiau, nei Skrajojantis Olandas, kuris bent jau žinojo, kas jam darosi.

Sielvartavimas nė trupučio nepadėjo, bet aš vis tiek tai dariau, o sykiu lankiau senas geras vietas, norėdama įsitikinti, ar jose liko bent kiek džiaugsmo. Retkarčiais regėdavau Kišką, plaukiantį kaip debesėlį, kuris iš dalies norėjo keliauti šen, iš dalies ten, kol tarsi koks voratinklis išsidriekdavo virš viso kraštovaizdžio. Mačiau jį, pajuodusį bei išretėjusį, iš paskutiniųjų besistengiantį nesiartinti prie žiojinčio žalio žiedo, tačiau išdrikęs rūko pakraštys buvo tarsi įsiurbtas ar pats įnėrė vidun, ir tada matmenys virpėdami bei siūbuodami puolė dėl jo varžytis. Priėjo iki to, kad jis sukeldavo vandens bei vėjo sūkurius, savo galia beveik prilygstančius tiems, kurie atsirasdavo dėl prakišto pro matmenų angas vamzdžio veiklos.

Man atrodė, kad aš kažkokiu būdu pasigavau truputėlį jo šešėlio, kuris nuolat sekė mano pėdomis. Jei išlįsdavau į savo normalų Žemės pasaulį, šešėlis jau tįsodavo už manęs, jei plaukdavau Vandenų pasauliu, kartu su manim vilkdavosi tamsus prielipas. Gotlande jis buvo didesnis bei atkaklesnis, besiilsintis virš manęs, kai stabtelėdavau, ir staigiai neriantis žemyn, kai mesdavausi bėgti. Prisiminiau tą dieną Vandenų pasaulyje, kai priešo komanda vos neužklupo manęs prie vamzdžio ir nustebino nepastebėdama. Gal Kiskas buvo man daugiau nei šešėlis.

NESIVARGINK MĖGINDAMAS MANE APSAUGOTI, GELBĖKIS PATS, parašiau ant didelio labirinto sienos. Mano manymu, jis tik įnirtingai veikė apgraibomis, siekdamas nusitverti ko nors materialaus, tačiau tai bent jau reiškė, kad jis dar nėra miręs. Žinoma, jei Kiskas ir toliau taip klaidžios, tai gali ką nors nutraukti matmenų viduje, todėl jeigu padėtis nesikeis, teks imtis kažko drastiško. Tik nežinojau ko.

Didžiojoje Gotlando šachtoje karaliavo visiška ramybė. Atrodė, kad priešas rūpinosi saugumu tik tol, kol buvo padarytos vamzdžių sandūros, ir dabar jiems nusispjauti, kas į jas spokso. Mačiau dvi sandūras, viena priešais kitą, ir spėjau, kad į pastarąją buvo perkelti prietaisai bei ginklai. Tą dieną, kai pamėginau įsigauti į senąją ir atsidūriau skysčio sraute, aš tiesiog prašokau taikinį. Dabar gi negalėjau įsibrauti į skyrių su prietaisais, kadangi durys buvo užvirintos.

Galvodama, kad šioje vamzdžio vietoje mechanizmai reguliavo skysčio tėkmę, o gal ir tirštumą, įvertinau savo atstumą bei žiedo spalvą, pasikviečiau vieną iš tuščiuose koridoriuose plūduriuojančių sferų ir atsargiai pamėginau įžengti į antrąją sandūrą.

Paaiškėjo, kad jie gerokai mane aplenkė ir įklojo kažkokią atspindinčią medžiagą, todėl, keliaudama pro mėlyną žiedą, nesusitelkdavau jame pakankamai ilgam, o tiksliau tik prabėgom pamatydavau geltonąją jo vidinio pakraščio pusę, kuri tučtuojau grąžindavo mane ten, iš kur startuodavau. Iš pradžių nesupratau, kas darosi, ir mėginau patekti į nišą per keletą skirtingų panašaus atspalvio žiedų. Tai priminė bandymą pramušti plytų sieną. Pati niša arba metalinė alkūnė, ar sandūra, ko gero, buvo nudažyta kažkuo ypatingu, nors kai tupėdama šachtoje ją apžiūrinėjau, nepastebėjau nieko neįprasta. Nusprendžiau, kad greičiausiai bus apdorota vidinė cilindro sienelė. Bet kokiu atveju kelias vidun buvo užkirstas. Pamaniusi, kad atkakliai mėgindama prasiskverbti pro veidrodišką konstrukciją, galiu įstrigti sienelėje, pasidaviau ir patraukiau kitur, ketindama patikrinti, ar priešininkai nepridarė dar kokių nors akibrokštų.

Kadangi vamzdis tęsėsi ištisus kilometrus ir mano tyrinėjimai būtų gerokai užtrukę, grįžau namo pasižiūrėti, kaip gyvuoja Lamana. Kai atsidūriau savo kambaryje, buvo beveik vidurnaktis, tad nekeldama triukšmo kritau tiesiai į lovą.

— Mes nesunkiai sugavome dvynes, — tarė ji man pusryčiaujantį

Žavėjausi, kaip lengvai ji įsitrynė į šeimą, lyg būtų to paprašyta arba pateikusi savo pastovaus buvimo logišką paaiškinimą ar priežastį. Nė truputėlio neabejojau, kad jeigu aš nesielgsiu kaip dera, ji suriš man rankas bei kojas ir nugabens pas Solvą. Didžiausia problema buvo ta, jog nežinojau, kur baigiasi tas deramumas ir su kuo išvis j į valgo. Žinojau tiktai tiek, kad Lamanai patiko mano draugija.

— Jos nėra labai įgudusios vengti uodegos, — pridūrė ji.

— Taigi?

— Kaip ir nujautei, viena iš jų turėjo imtuvą, gaudantį iš tavęs sklindantį signalą. Labai modernu.

— Kur jis dabar?

— Policijos rankose.

— Arba kišenėse. Aš tikėjausi, kad įteiksi jį man, suprasdama, kaip tai asmeniška.

— Deja, Solvo požiūris buvo kiek kitoks.

— Vadinasi, širdies gilumoje jis — fašistas. Koks jo rangas FTB?

— Galėjau tau pasakyti, kad dvynių net akyse nemačiau, — tarė ji.

— Kur jos?

— Paleidome.

— Sek mane, jeigu jau tokios tavo pramogos, — pareiškiau. — Esi tokia pat negarbinga mano atžvilgiu, kaip visi likusieji.

Mirksėdama savo didelėmis juodomis akimis, Lamana paklausė:

— Ar tai gražios draugystės pabaiga?

— Net nesuvokiau, kad iš viso tokia buvo. Ei, gal paliksi bent vieną iš šių blynų?

Nesirūpindama, ar kas žino, kur keliauju, aš visomis išgalėmis verčiau nuobodžiauti bet kokią uodegą, kai traukiniu nuvažiavau į Mutatą, išlipau miestelyje ir toliau nužingsniavau pėsčiomis. Pagalvojau, kad mane sekusieji neprivalo taip kankintis kaip aš, nes, vos suvokę, kur keliauju, gali žiedu persikelti į mokyklą. Tačiau jie negalėjo būti tikri, ko iš tikrųjų aš iš jų laukiu.

Bet tai nesvarbu. Vos atsidūrusi Mutate, ėmiau aiškintis, kur galėtų būti Gorvynas. Deja, jokio tolesnio adreso. Gal man galėtų ką nors pasakyti Tedvaro ligoninėje. Tačiau žinojau, kad nieko ten nepešiu, nes jau klausiau. Kalbant apie Gorvyno laboratorijos įrangą, tai, pasak naujosios direktorės, ši kurį laiką gulėjo sandėlyje, po to buvo perduota patraukliosioms dvynėms, kad šios iškištų ją aukcione. Vėliau jos paspruko su visais pinigais, tad nebeliko kam persekioti bėgančiųjų iš pamokų, o tai, beje, jai priminė, kad mano vieta trisdešimtajame aukšte, o ne kur noriu.

Aš prastai vertinau mokyklos apsaugą, ypač po to, kai vidury šviesios dienos mane pagrobė tiesiog viename iš koridorių. Mintyse kūriau planus, kaip galėčiau susekti Gorvyną ir patikrinti, ar jis nepakliuvo į bėdą, taip pat aplankyti Tedvarą, netgi pamėginti suieškoti Vytį, išsiaiškinti, kokioje skylėje tūno Ektris, pabandyti nustatyti, ar Solvas su Lamana buvo dori įstatymų sargai, ar korumpuoti — laukė tuzinas dalykų, kurių ketinau griebtis po to, kai pasiimsiu keletą mano kambaryje likusių smulkmenų.

Jie laukė manęs ne mano gyvenamosiose patalpose, ir teisingai darė, nes tikrai nekelčiau ten kojos matydama, jog durų bumbulas išplėštas iš savo vietos kaip nusuktas butelio kaklelis. Pakako vienintelio žvilgsnio, kad mane apimtų pesimistinė nuotaika, nes galėjau prisiminti tiktai vieną pažįstamą, kuri taip nerūpestingai elgėsi su daiktais.

Ji tuoj pat atlėkė koridoriumi, o jos mėgstama kelius siekianti plona berankovė suknelė, išmarginta raudonomis gėlėmis, plaikstėsi aplink jos medžio kamieno storio kojas. Erma turėjo mažas rudas akutes, mažą nosį bei burną, trumpus rudus plaukus ir pakankamai raumenų, kad susidorotų su visais, drįstančiais beatodairiškai su ja nesutikti. Nors bėgo triukšmingai, kaip tankas, ji taip greitai įveikė mus skyrusią erdvę, kad užspeitė į kampą man dar nespėjus paklebenti artimiausių durų.