Doris Piserchia - Erdvėvaikšta

Gūžtelėjusi Lamana atsakė:

— Dalykas tas, kad aš atsitiktinai išmečiau iš rankų imtuvą ir sudaužiau jį į penkiasdešimt šipuliukų. Mano tėvas norėjo tą patį padaryti su manimi. Tai labai specializuotas instrumentas, ir mūsų ekspertai visą tą laiką jį taisė. Kur tu buvai?

— Niekur. Beje, kodėl tu taip apsirengusi?

Ji pasitaisė galvajuostę bei dviem pirštais perbėgo per prie jos pritvirtintą plunksną.

— Ar niekad tau nesakiau, kad esu gera žvalgė ir pėdsekė?

— O zomšiniai šortai, palaidinė bei blauzdinės apsaugo nuo plėšikiškų baltų akių?

— Tam rūkau pypkę ir deginu ožkos ausis.

— Esi išprususi labiau už mane. Kam tu visa tai darai?

— Nes mano mamai patinka būti indėne. Nes visi mano dėdės nešiojasi savo mažus kukurūzinius krepšelius ir smirdančias pypkes. Ir jie taip pat išprusę. Žinai, tai mano reikalas. Rūpinkis savaisiais.

— Gerai.

— Ką pagalvotų kuris nors iš tavo priešų, išvydęs mane besiartinančią su tomahauku?

— Persigąstų labiau, nei pamatęs gotą.

— Ko gero. Beje, mano tėvas kalbėjosi su ekspertu apie tą tavo kūne slypintį elektroninį daikčiuką. Jis nėra tavo galvoje.

— Kas tai nustatė?

— Rentgeno spinduliai aiškiai tai parodytų. Tas daiktas, kuris yra tavo galvoje, ten ir priklauso.

— Ir kokia išvada?

— Tai ne prietaisas. O kraujo krešulys per tiek laiko būtų pakitęs.

— Tada kas ten?

— Ekspertas norėtų padaryti nuotrauką.

— Jei bus padaryta dar viena nuotrauka, mano smegenys galutinai iškeps. Geriau pasakyk, kur yra radijo siųstuvas ir kas jį ten įkišo?

— Ko gero, jis sunkiai prieinamoje vietoje. Greičiausiai, mentėje.

Man panižo nugarą.

— Iš kur tu tiek daug žinai? — paklausiau.

Siutau nuo minties, kad kažkas pavertė mane vaikščiojančiu pėdsaku. Koks skirtumas, ar mane seks pėdsekys šuo, ar žmogus su prietaisu? Visas šis reikalas žlugdė mano pastangas būti nepriklausoma ir gyventi pačiai sau.

— Tai negali būti tiesa, — staiga pareiškiau. — Man amnezija. Aš nieko negaliu prisiminti.

— Tu per mažai skaitai. Amnezija neišlieka taip ilgai, kaip tavo atveju. Kažkas tave užkerėjo. Jie pažvelgė giliai tau į akis, suspaudė tavo mažą protelį, kol jis pasidarė ne didesnis už pupelę, ir tada išplovė tavo atmintį. Ji sugrįš, kai ateis laikas.

— Nori pasakyti, kad aš užhipnotizuota?

— Ir tai padarė kažkas tikrai nusimanantis.

Tą popietę nuvykome į Pitsburgą pažiūrėti didžiulio žemės drebėjimo, kuris priminė dūmuose bei ugnyje skendintį gilų slėnį. Dar negreitai paaiškės, ar kas nors išgyveno tame neapmatomame krateryje.

Drebėjimas netoli Topekos buvo panašus, tačiau įvyko atviruose laukuose ir niekas nežuvo. Šiurpą kelianti kiaurymė priminė rudąjį matmenį, kur viskas iro ir smuko į vidų.

— O jeigu tai vyksta visoje Visatoje? — tariau Lamanai, kai stovėjome minioje netoli didžiulės įdubos krašto ir žvelgėme į suskeldėjusią žemę.

Virš galvos sukiojosi pora policijos lėktuvų ir kažko lūkuriavo. Gal juos labiausiai dominau aš? Nelaukdama, kol tai paaiškės, paraginau Lamaną paėjėti su manimi link autostrados, kur pasiruošę laukė įvairiausi žiedai.

— Ar Solvas ketina ko nors dėl ko nors imtis? — paklausiau. — Jei tie žiedai nebus numauti nuo tų vamzdžių…

— Pažanga yra lėtas dalykas, ypač kai nežinai, kas tavo priešai. Būk kantri.

— Sutinku bent jau iš dalies. Nesuprantu, kaip man taip pasisekė atsitiktinai pasirinkti policijos nuovadą, kurioje įsitaisiusi jūsų gauja.

— Mes ne gauja, o tavo pasirinkimas galbūt nebuvo toks atsitiktinis. Kažkas išvalė tavo praeities prisiminimus. Gali būti, kad jie paliko ir keletą užuominų, tokių, kaip Niu Meksikas, kurios apsireikštų reikalams pakrypus į blogąją pusę.

— Dar daugiau manipuliacijų! Nežinau, ar tai turi kokią prasmę, ar ne. Jeigu tu ne gaujos narė, tai kas tada?

— Narė šeimos, kuri jau seniai sukasi įstatymų vykdymo versle. Mes jau tyrinėjome žemės drebėjimų šaltinius, o kai tu atėjai su istorija apie naftą, supratome, jog tai teisingas pėdsakas.

Šiek tiek vėliau sėdėjome Gotlande greta kunkuliuojančios dervos duobės, o Lamana vėpsojo į mane, lyg būčiau didesnė išsigimėlė, nei buvau. Ir be žodžių supratau, kąji galvoja. Tai buvo pirmas kartas, kai ji mane regėjo M. Šiurpiai šiepdamasi, linksmai pavaikiau ją po labirintus bei amfiteatrus, kol pasiekėme atvirą į parką panašią teritoriją, kur retkarčiais apsilankydavo Kiskas. Vietovė buvo nusėta stačiakampiais akmenimis, kurie priminė iškylų stalus, o aplink juos žemėje matėsi po keturias negilias įdubas. Ilsėdamasi vienoje iš jų, parodžiau Lamanai, kaip tai patogu ir kaip nesunku šiek tiek kilstelėjus pasidėti priekines letenas ant stalo.

Su nerimu įsivaizdavau praeitus laikus, kai parkas buvo pilnas drybsančių aplink stalus ir švenčiančių gotų.

Grįžome namo, sugulėme ant Žemės kalvelės ir gėrėjomės žvaigždėmis.

— Įdomu, kas tie dvigubi žiedai? — tarė ji.

Pamaniau, kad juokauja, todėl nuleidau klausimą negirdomis.

— Kaip manai, ar tiesa, kad žiedai atsiveria į tas viršuje esančias saulių sistemas? — paklausiau.

— Man regis, visi taip galvoja.

— Nuo to tai netampa tiesa.

— Užtat puikus paaiškinimas, kol kas nors sugalvos geresnį. Galaktikos dreifuoja viena kiaurai kitą, ir iš to kyla daugybė galimybių, ypač jei kai kurios sudarytos iš medžiagos ne visiškai tapačios mūsiškei.

— Taip, po milijardo metų pasaulis bus kitoks, — tariau.

— Visa mūsų Galaktika bus kitokia, nes iki to laiko kirsime kitus žvaigždžių masyvus. Tačiau kokio galo dėl to pergyventi? Kol mūsų smegenys neišsivystys, mes niekada neturėsime atsakymų. Turime tapti protingesni.

— Visais atžvilgiais. Pavyzdžiui, kaip man iškrapštyti Kišką iš M?

— Bet koks atsakymas į šį klausimą būtų tiktai spėlionė. Kadangi jo protas anomalus, tai ir jo tikrovės nėra normalios.

— Kartais matau M-2 koją ar leteną, bet ne daugiau, — pasakiau. — Retkarčiais išryškėja jo galva arba nugara, tačiau visa kita tėra tik debesis. Žinau, kad tai jis, nes jaučiu tai, tačiau jis tik rėkia arba dejuoja, tad nežinau, ar suvokia mano buvimą.

Galvojant apie tai būdavo tik dar blogiau, tad stengiausi to nedaryti, tačiau mano protas nuolat nusprūsdavo nuo naujų dalykų ir grįždavo prie senųjų. Kiek jam pavyko išsaugoti savo atminties ir ar žinojo, kaip vamzdžiai bei jais tekanti nafta veikė pasaulius? Kai kurie aukščiausi Gotlando šlaitai smuko ir dubo, tuo tarpu Vandenų pasaulyje plaukiojantys kalnai, uolos bei jūros dumblių sankaupos greitai keliavo į niekur. Visur formavosi sūkuriai, tad apie ramų pasiplaukiojimą galėjai tik pasvajoti. Žmonės skundėsi valdžiai, o ši jiems patardavo tupėti namuose.

— Beje, Ektris neužsiima niekuo įtartinu, — tarė Lamana. — Patikrinome visas vietas, kur jis dirba, savaitę stebėjome jo namus, ir sužinojome tiktai tiek, jog jis ramus bei švarus.

— Nieko nesuprantu, — pasiskundžiau. — Mano priešai elgiasi kaip angelėliai, tuo tarpu draugai visai neskuba į pagalbą.

— Sakau, ką žinau. Solvas nori, kad pasitartum su jo pažįstamais medikais.

— Kol tupėsiu uždaryta palatoje, negalėsiu lakstyti aplink ir visus nervinti?

— Tu puikios nuotaikos, — pastebėjo ji. — Galėčiau ją kiek pabloginti. Olgerė man sakė, kad Banditas tiesiog neatsiklijuoja nuo žiedų. Skraidžioja po visą Visatą.

— Idiotas! — sušukau ir, ją palikusi, nuėjau paklaidžioti vienumoje. Neturėjau šeimos, niekuo negalėjau iki galo pasitikėti, o dabar dar mano arklys liovėsi manęs laukęs ir ėmėsi būtent tokių pramogų, kurias aš jam uždraudžiau.