Doris Piserchia - Erdvėvaikšta

— Kiek tai siejasi su geltonais žiedais, kūnai yra vienas kito dalis ir keičiami į pradines formas. Neklausk, kodėl koks nors Pirmajame esantis negyvas ar aklas padaras negali praeiti pro jokį žiedą. Tačiau spėju, kad taip yra todėl, jog Pirmasis mums yra tikresnis matmuo. Manau, kad jeigu Antrajame ar Trečiajame rastum vietinį, atitemptum jį čionai, nužudytum ir grąžintum atgal į M, jis prisikeltų. Žinoma, man neteko sutikti tenai jokių čiabuvių.

Galvodama apie kriauklinius kirminus, paklausiau:

— Kodėl?

— Tikimybė. Esu mutavusi gal į šešis ar septynis skirtingus pasaulius, bet tai lašas jūroje. Galėčiau nukeliauti į milijoną ir nerasti nė vieno gyvenamo. Jų tiek daug.

— Tačiau mes arčiau Antrojo bei Trečiojo, todėl dauguma žiedų čionai yra tam tikro žalios ar mėlynos spalvos atspalvio, — pasakiau.

Mes ėjome, kalbėjomės ir ieškojome danguje lėktuvų, tuo pačiu ruošdamosi medžioklei. Kaip Danielis Būnąs [3] Danielis Būnąs — JAV kolonistas ir legendinis didvyris. , kuris nerado jokio vertesnio užsiėmimo, rengėmės susikauti su grizliu.

Tai buvo didelis egzempliorius, kurį aiškiai suerzino mūsų įsibrovimas į jo teritoriją. Savo nepasitenkinimą padaras pademonstravo sprogstamu spiegesiu, nuaidėjusiu per visą labirintą. Kaip ir tikėjausi, Lamana sustingo, išvydusi bei išgirdusi mūsų taikinį, tad greitai užsiropščiau akmenimis, suverstais greta tunelio, ir atkreipiau į save visą sloko dėmesį.

Šis galando dantis į nulūžusį stalagmitą, styrantį iškart už akmenų, kuriais užkopiau, tad dabar abudu buvome aukščiau Lamanos. Atsainiai patraukiau prie siauro tunelio, vedančio į kalno viršų, pasirengusi apsisukti ir pulti, jeigu slokas savo auka pasirinktų mano mažesniąją partnerę. Tačiau tikriausiai jis jau turėjo nurodymus, susijusius su milžiniška gote, tad nedelsdamas metėsi man įkandin.

Vos tik įsitikinau, jog jis persekioja būtent mane, iškart pailginau savo šuolius, kad nuviliočiau nuo jau gerokai atsilikusios Lamanos. Tunelio gale buvo šešių metrų aukščio skardis, stūksantis tiesiai virš putoto tvenkinio. Viršuje, kairėje bei dešinėje bėgo nuožulnūs takai, vedantys į dešiniau atsiveriantį amfiteatrą, esantį vienu ar dviem metrais aukščiau tamsių putų lygio.

Per keletą minučių įveikusi tunelį, didžiausiu greičiu išpuoliau į kairįjį taką. Slokas nuskriejo man iš paskos, tuo tarpu Lamana pasirinko dešinįjį ir nudūmė į amfiteatrą. Netrukus aš pakankamai sulėtinau tempą, kad dantimis kalenanti pabaisa galėtų labiau prie manęs priartėti. Kai mus beskyrė vos keli žingsniai, aš staigiai sustojau ir užpakalinėmis kojomis žiebiau jai į srėbtuvę. Atšokęs nuo kalno šlaito, slokas pūkštelėjo į telkinį. Šiek tiek vangokai jis pamėgino išsiropšti į amfiteatrą, tačiau ten jau tykojusi Lamana nuspyrė jį atgal. Kol jis pasirengė dar vienam bandymui, aš irgi jau stovėjau ant telkinio krašto. Mudvi su partnere tol spardėme jį kaip futbolo kamuolį, kol išsekinome veik iki sąmonės netekimo.

Tais atvejais, kai šalia pasipainiodavo žiedas, į kurį nenorėdavai įžengti, paprastai pakakdavo mirktelėti, paprieštarauti ir užsimerkus pralaukti, kol jis praskries pro šalį. Kai mudvi su Lamana išvilkome sloką iš labirintų į paviršių, ore buvo tiek žiedų, kad teko luktelėti, kol jų grupelė pasitrauks toliau. Išsirinkome didelį geltoną su pakankamai pigmento, kad būtume garantuotos, jog atsidursime tikrai Žemėje, bet tuo metu, kai jau rengėmės įžengti į jį kartu su savo belaisviu, smogė žemės drebėjimas ar sūkurys. Geltona sfera šoktelėjo į viršų ir nutolo, o mums po kojomis prasiskyrė žemė. Tą pačią akimirką, kai išgirdau Lamanos riksmą, visai greta pamačiau kitonišką žiedą. Niekaip nebegalėjome jo išvengti, bent jau aš su ja. Slokas įkrito į bedugnę ir pradingo nepavojingoje kunkuliuojančios lavos upėje, tačiau mudvi su partnere stačia galva įpuolėme į uždraustą pilką žiedą.

Pirmiausia pastebėjau, kad turiu sparnus. Kita man blykstelėjusi įkvepianti idėja buvo troškimas keliauti namo. Mano kūnas liko beveik toks pats, tik tiek, jog sudarė maždaug vieną dešimtąją tikrosios masės, o tai reiškė, kad svėriau tris kilus ir buvau keturių centimetrų ilgio. Savo išvaizda labiau priminiau vabzdį, nei žmogų. Taip pat atrodė ir Lamana, taip pat ir visi apačioje nusidriekusiame žaliame slėnyje esantys skraidūnai. Vien jau šio fakto būtų pakakę ilgalaikiams apmąstymams, tačiau kai išvydau gigantišką rupūžišką būtybę, riogsančią veiklos centre tarsi akmeninis Buda, mano protas visiškai išsiderino.

— Nešdinkimės iš čia, — tariau Lamanai, kai susidūrėme ore.

— Aš negaliu skraidyti, — ištarė ji, išplėtusi akis. — Netgi nepakenčiu aukščio. Ką aš čia veikiu?

Galima tiktai spėti, ką būtume nusprendusios likusios vienos, kadangi iš slėnio pakilo porelė dalykiškų sparnuotų gyventojų ir atplasnojo prie mūsų.

— Grįžkite prie darbo, — tarė vienas jų. Tai buvo jaunas vyriškis, apsirengęs plonyčiais šortais, batais ir juosalu aplink šonkaulius. — Kodėl jūs nuogos? — paklausė susiraukdamas. — Ką jūs sau manote?

Šis miniatiūrinis žmogutis turėjo dailų, bet nuožmų veidą, o jo sparnai augo iš menčių. Jie buvo odos spalvos ir sudaryti iš plėvėmis sujungtų raiščių. Išskėsti plevėsavo tarsi vėliavos ir laikė jį ore.

— Juos nuplėšė mums bedirbant, — pasakiau nerimaudama, ar pakaks tokio paaiškinimo.

— Šekit paskui mane, — tarė moteris. — Pasirūpinsiu, kad jums išduotų naujus.

Nejaučiau jokio noro artintis prie rupūžės ir pastebėjau, kad mūsų palyda taip pat stengėsi laikytis gerokai jos užnugary, kai skridome į vadinamąjį atsargų sandėlį. Tai buvo kauburys, padarytas iš medžiagos, primenančios tuščiavidurį žalią stiklą. Arba skraidūnai kalbėjo mūsiškai, arba mano smegenys buvo taip paveiktos, kad galėjau susikalbėti jų kalba. Ir dar keli dalykai man pasirodė nesvetimi. Pavyzdžiui, kai mūsų eskortas atnešė mums drabužius, žinojau, kad pirmiausia aunami batai, po to juosiamas šonkaulių juosalas, o galiausiai maunami šortai. Taip turėjo rengtis erkių medžiotojai.

— Judvi kažkaip keistai atrodote, — pareiškė moteris, spoksodama į mus. — Vargu, ar man kada nors teko matyti geltonplaukių. O iš kokios šalies atvyko jūsų draugužė? Jos visai kitokia kaulų struktūra.

— Tai todėl, kad mes iš visiško užkampio, — tarė Lamana. — Laukinio krašto. Nepaprasto.

— Ko čia stypsote ir žioplinėjate? Grįžkite prie erkių medžioklės.

Vis dar nebuvau tikra, ar jos kalba nėra panaši į anglų. Manau, kad stovėdamos su suskleistais ir paslėptais sparnais, mes atrodėme kaip visiškai normalios moterys. Sparnai buvo tokie plonyčiai bei lankstūs, kad suskleisti sudarydavo tik nedidelius pūpsnius ant nugarų. Tačiau su mumis esanti moteris nepriminė Žemės gyventojos. Tiesiog savo kilme ji skyrėsi nuo manęs bei Lamanos. Jos ausys buvo nepakankamai atsikišusios, nosis per ilga ir per siaura, dantys per smulkūs, akys pernelyg apskritos. Ilgi tamsūs ir banguoti plaukai dryksojo ant krūtinės. Nenuostabu, kad ji taip į mus spoksojo. Kol ten stovėjome, iš dirvos išsirausė mėlynas skarabėjas ir pamojo mums čiuptuvėliais. Buvo pakankamai didelis, kad savo žnyplėmis nurėžtų mūsų kojų pirštus, tačiau svetimoji išsitraukė iš juosmeninio dėklo ginklą ir paleido tris greitus šūvius, ištaškydama jį į tuziną gabalų.

Aiškiai matėsi, kad skraidūnams galėjo sukelti keblumų beveik viskas, kas ropojo. Tuzinai daržininkų greta sandėlio stumdė mažytes šienapjoves, maitojančias aukštą žolę bei viską, kas joje lindėjo. Tolumoje į dangų kilo didelis, žalias, žėrintis gumbas. Tai buvo miestas. Tai buvo namai.