Doris Piserchia - Erdvėvaikšta

Šis taip garsiai užkaukė, jog skraidūnus tikrąja žodžio prasme išmetė iš gultų bei darbo vietų. Marios sparnuotų žmonių nėrė į koridorius ir nuskubėjo prie laukan vedančių angų. Tačiau ne visi paliko miestą.

Daugybė apsiginklavo ir nužygiavo pasitikti priešo. Koridoriuose ant lentynų gulėjo tolimai kovai skirti lankai bei strėlės, o artimai — liepsnosvaidžiai. Susigriebiau jų tiek, kiek galėjau panešti, ir užsiėmiau vietą koridoriuje netoli savojo kambariuko. Vienas iš speksų taip netikėtai atzvimbė tiesiai į mane, kad vos spėjau išsisukti nuo jo duriamojo ginklo. Išgirdau, kaip šlumštelėjo kažkieno pakirstas.

Mano veiklos taisyklės buvo nesudėtingos: ropojančius degink, skrendančius pavaišink strėle. Netrukus mes sustabdėme speksų puolimą šiame koridoriuje, nes jų krūva taip greitai išaugo, kad gyvieji vargiai pajėgė pro ją prasibrauti. Neskubėdami atsitraukėme ir įsitvirtinome kitame koridoriuje, kur priklojome tokią daugybę, jog mūsų veiksmai tapo tiesiog automatiški. Atkakliai pleškinome bei laidėme strėles, tuo tarpu speksai plūdo regis neišsenkančiomis ordomis, taip užkimšdami koridorių, kad nebepajėgdavo pajudėti. Jiems tektų gerokai paplušėti, kad išvalytų kelius į laisvę.

Vos per kelias valandas palikę savo statytą miestą, skraidūnai suformavo danguje spiečių ir patraukė į pietus. Speksai vis dar mėgino išsigauti lauk. Jų kūnai blokavo išėjimus, tad kai patekėjusi saulė pašvies į šešių miegančių glotų akis, didžioji dalis užpuolikų dar tebelindės viduje.

Auštant nebebus kam pasiųsti skausmo impulsų į glotų žandikaulius, ir pabaisų dėmesį patrauks ryškiai žalias kupolas, kurį jos turėjo saugoti. Milžiniškais dryksniais prisiartinę prie žėrinčio objekto, jie sutūps aplink ir tikrąja žodžio prasme sulaižys iki nebūties. Kauburys nebuvo padarytas iš tikro stiklo, o jei net ir būtų, raukšlėti liežuviai per trumpą laiką tiesiog nutrintų jį nuo žemės paviršiaus. Vėliau milžinai ims klaidžioti laukais, kol prisistatys kiti skraidūnai ir nuspręs, jog čia puiki vieta miesto statybai.

— Tenai! Pažvelk!

Skridau prieš save, mintyse atgaivindama mūšį ir tikėdamasi daugiau, kai į mano sąmonę prasiskverbė Lamanos žodžiai. Apimta aršaus nusivylimo, pastebėjau grupelę geltonų žiedų, striuoksinčių per kamuolinį debesį. Su žvarbiu liūdesiu prisiminiau, kas esu.

— Nagi! — tarė ji, lyg skaitytų mano mintis. — Nedvejok ir galvok tik apie viena. Tu nori grįžti į Žemę!

Tačiau aš nenorėjau, netgi tada, kai atitrūkau nuo eskadrilės ir nusekiau paskui Lamaną link debesies. Mano draugai, mano darbas, mano ginklai, mano ateities pasaulis — ko visa tai verta, jeigu negaliu tuo mėgautis?

Leisdama sparnams nešti mane link artimiausio geltono žiedo, jaučiau aiškią antipatiją šalia esančiai indėnei. Tą akimirką ji buvo nepageidaujama ir nereikalinga, panašiai, kaip mano sąžinė, kuri neprašyta liepdavo kištis ne į savo reikalus. Galėjau likti skraidūne ir, ko gero, būčiau mėgavusis savo egzistavimu tol, kol jis tęstųsi, iš dalies todėl, kad buvo taip lengva prisitaikyti prie šios visuomenės, o iš dalies todėl, kad čia, šiame pasaulyje, galėjau pamiršti kitą, daug sudėtingesnį.

Jei būčiau pasakiusi Lamanai, kad man reikia atostogų ir aš dar kiek pasiliksiu šiuose kraštuose, ji būtų permaniusi mano racionalizaciją ir atskaičiusi man paskaitą. Sąžinė buvo pilna dyglių, ir, ko gero, aš truputį kraujavau, kai palikau žalių kauburių bei sparnuotų būtybių matmenį.

Mano problemos pernelyg dažnai užgriūdavo mane puokštėmis, ir ši diena buvo viena iš tokių. Transmutavau pilna apgailestavimo, kad palikau įdomų gyvenimą, ir išsyk mane apėmė dvigubai didesnis susirūpinimas, nes procesas įvyko ne taip, kaip privalėjo. Sprendžiant iš žiedo, turėjau nukristi greta Lamanos ant nepavojingo Žemės lopinėlio, esančio kažkur vakarinėje JAV pakrantėje. Nei Lamana, nei aš nebuvome pasirengusios erdvės bei sąmonės deformacijai, kuri dvidešimt ar trisdešimt sekundžių vyko aplink mus ir mumyse, kol tvyrojome pakibusios tarp realybių. Trumpam mudvi patekome į keistą karuselę, kuri virtuliavo tarp pasaulių, ir atrodė, kad netrukus taps nevaldoma. Tada mudvi įsitaisėme tiktai šiek tiek kvaitinančiame pasaulyje.

Galėjau prisiekti, kad lengvai prisilietėme prie Žemės, o po to buvome fiziškai pastvertos ir nutrenktos kitur.

Gorvynas atrodė kiek nustebęs mus matydamas bei, kaip visada, nelabai patenkintas.

— Jei jau atsiboginote, galite ir užeiti, — tarė.

Mečiau sau už nugaros paskutinį nepasitikėjimo kupiną žvilgsnį. Mes ką tik palikome glotų šalį. Laukai, kurie dabar mus supo, buvo tokie sausi bei išdeginti, jog atrodė, kad šis kraštas nenumaldomai virsta dykuma. Tolumoje stūksojo pliki, rūku apsigaubę kalnai. Keista vieta gyventi; nepaisant to prieš mus riogsojo ant kalvos suręstas pastatas, senamadiški tinkuoti rūmai su geležiniais aprūdijusiais vartais ir chimeros pavidalo belstuku.

— Ar čia Žemė? — sušnabždėjo man Lamana, ignoruodama Gorvyną. — Ar mes M-1?

Gorvynas nebūtų Gorvynas, jei neturėtų laboratorijos, ir galiausiai jis nusivedė mus tenai. Ji buvo pakankamai didelė, kad sugėdintų mažytį kambarėlį Mutate, tačiau ne tik tuo. Čia buvo tiek įrangos, kiek dar nesu mačiusi vienoje patalpoje.

— Nešdinamės iš čia, — pusbalsiu tarė Lamana.

Stebėdamasi, kas jai nepatinka, ėjau nuo mechanizmo prie mechanizmo, atidarinėjau spinteles, taip pat atkreipiau dėmesį į keletą keistų dalykų. Ant lentynos virš kompiuterio gulėjo daiktai iš senosios laboratorijos, tariamai parduoti aukcione, tarp jų net ir laidų karūna, kuri buvo kiek perdaryta ir atrodė dar sudėtingesnė.

— Taip, aš mačiausi su Tedvaru, — atsakė Gorvynas į mano klausimą. — Žinote, iš tikrųjų jis nėra mano sūnus. Ne mano kraujo. Jo motina buvo mano antroji žmona. Ji mirė, kai jis buvo dar visai mažytis.

— Kur mes? — paklausė Lamana. — Kokioje valstijoje?

— Nevadoje. Man taip netikėta, kad atsidūrėte mano galiniame kieme. — Gorvynas pažvelgė į mane. — O su Mutatu jau atsisveikinau. Bet kokiu atveju, tai buvo tik laikinas paskyrimas. Dabar pats renkuosi, kuo užsiimti, ir esu visa galva pasinėręs į eksperimentus. Gal norėtum man padėti?

Pagalvojau apie Tedvarą ir dėl kažkokios nepaaiškinamos priežasties sudrebėjau. Taigi, kad ir kaip būtų keista, mudvi su Lamana nusileidome Gorvyno valdose, tačiau atsitiktinumų visada pasitaiko, ar ne? Persikėlimas žiedu į Kaliforniją nedaug skyrėsi nuo persikėlimo į Nevadą. Abi buvo maždaug toje pačioje teritorijoje, ypač mąstant begalybės terminais.

Gorvynas turėjo tarną Lavaką, ir tai buvo visi šio namo gyventojai. Kaip dviem žmonėms, erdvė atrodė pernelyg didelė, tačiau aš su malonumu ją apėjau nepaisydama, kad Lavakas kalbėjo neslėpdamas pašaipos, arba patyliukais murmėdavo, kai turėjo patylėti. Jis nešiojosi su savimi rudą butelį, kurio viršūnėlė kyšojo iš švarko kišenės.

Rūsyje telkšojo baseinas, ir aš planavau vėliau juo pasinaudoti, tačiau labiausiai mane sudomino viršutinių kambarių apystata, tikro medžio paneliai, dviejų centimetrų storio durys, masyvūs laiptai, aukštos lubos ir marmurinės arba medinės grindys. Beveik kiekviename kambaryje buvo įrengti ornamentuoti židiniai su masyviomis atbrailomis. Ant sienų kabojo meškų, elnių ir tigrų galvos, o paukščių iškamšos, sutupdytos ant laktų, atrodė tokios tikroviškos, kad net privertė mane apeiti jas plačiu lanku.

Klajodama po šį didingą namą, galvojau apie savo fermą Džersyje, pastatytą iš storo kartono ir užpurkštą tvirtu kalkių, cemento bei plastiko mišiniu. Ne tik mano, bet ir visų kitų namai priminė traškučių dėžutes, kurių sienos neatlaikytų įrėminto paveikslo. Čia Gorvyno rūmų sienas dengė stori septynių metrų ilgio ir pločio gobelenai, kabojo dideli portretai vientiso klevo rėmais, o didžiuliai kabliai laikė plačiausias užuolaidas.