Doris Piserchia - Erdvėvaikšta

— Aš jai nepatikau, — tarė Gorvynas. — Gal ir gerai, kad išėjo. Labai jos nepasigesime, kai imsimės visų tų žavingų eksperimentų, ar ne? Beje, kas ji tokia? Kur tu su ja susipažinai?

— Draugė.

Žvelgdama pro mažą langelį prie durų, aiktelėjau:

— Ji pargriuvo.

— Ji nusistačiusi prieš mane. Tiesiog jutau ją supančius tamsius fluidus.

— Manote, kad ji tyčia pargriuvo?

— Man taip atrodo, — pareiškė jis.

— Laikosi susiėmusi už kulkšnies. Mėgina atsistoti.

— Be abejo, skausmas jai yra nepakeliamas dalykas.

— Ji dora. Niekad nesugavau jos apgaudinėjant.

— Manau, ir toliau turėsiu namuose dvi viešnias.

Pripuolusi prie vartų, atlapojau juos ir nubėgau toliau. Dangus virš galvos buvo pilkas, pradedantis ūkanotis, grėsmingas ir be ryškesnių spalvų, išskyrus keletą žiedų, besisūpuojančių rytų pusėje. Perkreiptu iš skausmo veidu Lamana ištiesė man ranką.

— Radai patį tinkamiausią laiką klupinėti, — pasakiau ketindama padėti atsistoti.

— Pažvelk už savęs! — riktelėjo ji.

Apsisukau pačiu laiku, kad pamatyčiau žalią žiedą, išpuolantį iš už akmeninės statulos. Man dar nespėjus sureaguoti, Lamana kilstelėjo kojas ir padarė tai, ką visą laiką norėjo padaryti. Ji staigiai spyrė man į sėdynę ir ištrenkė iš pasaulio.

Įsiutusi dėl jos poelgio, plaukiojau po Vandenų pasaulį, kol suradau tokio pat atspalvio žiedą, kokiu pasitraukėme iš glotų planetos. Mano nuostabai, nusileidau vidury Jeloustouno, o ne Gorvyno kieme. Mėginau dar ir dar kartą, tačiau kiekvieną sykį, įžengusi į ryškiai geltoną žiedą, atsidurdavau nacionaliniame parke.

Kažkas buvo ne taip. Mano atmintis niekada neklysdavo dėl spalvų. Žiedas, kuriuo mudvi su Lamana pabėgome iš svetimos planetos, turėjo nuvesti atgal pas Gorvyną. Kažkokiu būdu Lamana žinojo, kad taip nenutiks, arba tai įtarė, kitaip tikrai nebūtų spardžiusi man uodegos, stengdamasi pasiųsti kur nors kitur.

Kadangi negalėjau išspręsti šio galvosūkio slampinėdama tarp visžalių sekvojų, parsmukau namo pasitikslinti Nevados žemėlapiuose. Nesitikėjau, kad šis nuostabus statinys bus pažymėtas kaip Gorvyno namas, tačiau jis galėjo būti įtrauktas kaip dėmesio vertas objektas. Deja, nieko panašaus neradau. Olgerė tupėjo užsibarikadavusi fermoje ir atsisakė eiti į lauką, kadangi, grįždamas iš eilinės savo išvykos, Banditas parsitempė su savimi draugužę.

Būtybė dydžiu prilygo jam pačiam, tačiau tuo panašumas baigėsi. Ji priminė Komodo salų drakoną, turėjo diržingą odą, didžiulę uodegą, roplišką galvą ir baisų snukį. Dramblodama po aptvarą įkandin mano risto žirgo, ji atrodė visiškai patenkinta ir nejaučianti jokių nepatogumų, kad sau neįprastu pavidalu atsidūrė svetimame matmenyje. Šis padaras tenorėjo sekioti paskui Banditą, sriaubti stulbinamus vandens kiekius ir glėbiais šlamšti šieną.

— Tas arklys arba tupi aptvare, arba duodasi po žiedus, ir nieko daugiau, — aiškino man Olgerė. — Kiekvieną sykį, kai ketinu uždaryti jį arklidėse, jis šuoliais pasileidžia į kitą planetą. O dabar dar atsitempė į kompaniją tą pabaisą, tad nebegaliu net išeiti iš namų. Ji liuoksi per tvoras it varlė, viską ryja mano gėlynuose ir netgi ėmėsi jaunų medelių.

Kažkoks praeivis jau buvo spėjęs pranešti apie tai policijai, kuri prisistatė kitą dieną, užmetė į Komo akį ir nudulkėjo virvių bei tinklų. Deja, nieko iš to neišėjo. Vos tik jie išdavė savo ketinimus sugauti priklydėlę, Banditas pasileido risčia į storą mėlyną žiedą, kartu išsivesdamas ir savo draugužę.

Bėgo dienos, o Lamana nesirodė. Taip pat ir Erma ar dar kas nors pažįstamas. Nuvykau aplankyti Tedvaro. Vieta, kur jį laikė, buvo švari, tvarkinga ir stulbinančiai šiuolaikiška. Energijos trūkumas neleido panaudoti ventiliatorių kovoje su vėlyvo rugpjūčio karščiu, tačiau pastatas nebuvo aukštuminis ir turėjo neįprastai daug langų. Peizažą paįvairino upokšniai bei vešlūs medžiai, o ekranas ant pastato stogo neleido saulei iškepti lindinčiųjų viduje…

— Ką tu čia veiki? — paklausė jis, kur kas labiau prislopintas, nei tada, kai paskutinį kartąjį mačiau. — Aš gi ničnieko tau nereiškiu.

— Juk tu atsidūrei čia per mane, ar ne taip?

— Tu taip ir likai tikra kvailė. Aš visada toks buvau. Kuo vyresnis darausi, tuo man sunkiau suvaldyti savo būseną.

— Gerai atrodai, — tariau ir nė trupučio nemelavau. Jis buvo tikras sveikatos įsikūnijimas. Tačiau kalbėdamas ar darydamas staigesnį judesį, Tedvaras susikaupdavo, sąmoningai save įspėdamas. Jis pernelyg save kontroliavo. Jam neegzistavo toks dalykas kaip atsipalaidavimo akimirka. Priminė susuktą ir suspaustą spyruoklę.

— Kuo tave gydo? — paklausiau užsitęsus tylai.

— Koks skirtumas, kol tai padeda tiek, jog manęs nereikia vynioti į šlapias paklodes ar uždaryti guminiame kambaryje. Neklausk, ar kada nors tapsiu normalus. Niekad toks nebuvau. Liksiu čia tol, kol jie įsitikins, jog galiu pats vartoti vaistus, o tada perkels į kokią nors kitą vietą, kur galės mane stebėti. Greičiausiai į našlaičių prieglaudą.

Nedrįsau paklausti, ar, be Gorvyno, jis turi dar kokių nors giminių. Žodžiai strigo mano lūpose.

Jo akyse žybtelėjo kažkas panašaus į nuostabą, kai tarė:

— Mano tėvas niekad neateis manęs aplankyti. Tu žinai, kodėl, ar ne?

Sugebėjau burbtelėti neigiamą atsakymą.

— Esi nepataisoma idiote, — tarė jis. — Tiesiog pasibjaurėtina.

— Ar tavo tikrasis tėvas gyvas? Gal būtų galima su juo susisiekti.

— Ką tai turėtų reikšti? Gorvynas yra mano tikrasis tėvas. Jis įkišo mane į tą žiedą, nes priverčiau tave apsispręsti palikti Mutatą.

Jo veide matėsi pernelyg daug skausmo, ir aš nusukau akis. Kambarėlis buvo mažytis ir pilnas dvipusių veidrodžių. Mudu sėdėjome prie stalo, puikiai matomi bet kam, stebinčiam mūsų pokalbį. Vėl pažvelgiau į Tedvarą ir nutariau, kad vienintelis neįprastas dalykas — jo akys. Ar tas blizgus mirgėjimas tebuvo geltonai švytinčių naujų sienų dažų atspindys, ar jį sukėlė pamišusio proto veikla? Prisiminiau, kaip jis mėgindavo įsibėgėjęs pargriauti mane sporto salėje, kaip darbuodavosi viršvalandžius, stengdamasis prikrėsti man kokių nors eibių.

— Kodėl aš? — nemąstydama tariau, tačiau Tedvaras, atrodo, perskaitė mano mintis ir išsišiepė kaip seniau, pilnas pagiežos bei blogų kėslų.

— Tavęs taip lengva neapkęsti, nes visada esi tokia paslaugi bei sąžininga. Iš tikrųjų pasaulis yra ne toks, kaip tau atrodo. Jis visas perpuvęs, ir kuo greičiau viskas baigsis, tuo geriau.

— Gal galėčiau ko nors tau atnešti: saldainių, gazuoto vandens, bet ko?

— Paradinių durų raktą.

— Tau nederėtų taip pykti.

Jis kreivai šyptelėjo, apnuogindamas savo dantis.

— Kalbi kaip tas pasipūtėlis, kuris buvo atėjęs pas tave į mokyklą. Kai pareiškiau, kad Mutatas yra išsigimėlių namai, jis pasakė praktiškai tą patį.

— Kada tai buvo?

— Prieš kelias savaites.

— Toks žilaplaukis, šviesių akių, iš pažiūros išsilavinęs, tačiau kartu šiek tiek valkatiškas?

— Tas pats.

— Kojis norėjo? — paklausiau.

— Tavęs. Patariau paieškoti Šiaurės ašigalyje.

— Ar jis nesakė, kodėl norėjo mane matyti?

— Ne. Ir liaukis mane klausinėjusi.

Tedvaras nebenorėjo daugiau apie nieką kalbėtis, tad palikau jį ir išėjau laukan patikrinti, ar per tą laiką danguje nesumažėjo žiedų. Neketinau įkliūti nepasirengusi, kai ar jeigu manęs ateis Erma, Solvas arba dar kas nors. Atrodė, kad tomis dienomis mane persekiojo visi, kas galėjo. Pagalvojau apie Krofą, atvykusį pas mane į mokyklą. Kad ir ką jis norėjo man pasakyti, jam tai atrodė svarbu.