Doris Piserchia - Erdvėvaikšta

Nors ir jaučiausi pakankamai patogiai, sėdėdama greta žiedo, pro kurį įžengėme, ši vieta nebuvo skirta žmonėms. Paskutinį kartą pažvelgusi į Banditą, grįžau namo. Jis atseks paskui mane, kai tik pajus tokį norą.

Olgerė pranešė, kad man skambino iš Žvalgybos Detektyvų agentūros. Perskambinau jiems. Po šitiek laiko jie galų gale turėjo man adresą. Vienoje Memfio padugnių miesto pašiūrėje galėjau rasti Vytį.

Apimta prieštaringų jausmų, iškeliavau jo ieškoti. Man atrodė paradoksalu, kad išdavikai išoriškai gali atrodyti visai žmoniški, kaip tie iš pažiūros sveiki moliūgai, kurių vidus visiškai tuščias. Kadangi niekada anksčiau neteko lankytis Memfyje, mėlynu žiedu persikėliau į Gotlandą ir išėjau iš jo pro geltoną, kuris, mano žiniomis, turėjo pristatyti mane į Pietų Kentukį, o tada, vadovaudamasi savo aštriausiąja akimi, pasirinkau Gotlande kitą žiedą, šiek tiek tamsesnį už pirmąjį. Šis perkėlė mane į Kolumbą, esantį toliau nuo numatytojo tikslo, tad supratau, jog reikalingoji spalva turi būti šviesesnėje zonoje. Po kelių minučių atsidūriau gatvėje už keturiasdešimt mylių nuo Memfio. Kadangi jau buvau soti žiedų iki kaklo, įsėdau į autobusą.

Vytis buvo visiškai nugalėtas šio pasaulio. Kaltomis akimis ir įdubusiais skruostais, įžeidžiai perkreipta burna ir pažeista psichika, besiblaškančia kaukolėje kaip užspeista į kampą žiurkė, jis atrodė nustebęs, tačiau patenkintas mane matydamas.

— Man reikėjo mesti darbą dar prieš palūžtant, — pareiškė jis.

— Nes palūžęs darai dalykus, už kuriuos niekada nesiliauji mokėjęs.

— Gal tu mokėjai, tačiau žmogus, kuriam buvai skolingas, nieko negavo, — tariau.

— Koks žmogus? Apie ką tu kalbi? Nesvarbu, pasaulis yra kelyje į užmarštį. Nejau nesupranti? Tamsos Amžiai — kokia nesąmonė. Tai gyvenimo pabaiga. Šiuo metu nėra šviesų ir šilumos, paskui neliks maisto. Vaikai eina šunkeliais. Aplink vieni nusikaltimai. Mums derėtų atsisakyti ryte išlipti iš lovos.

— Kaip visada, šneki nelabai suprantamai.

— Tu dar nespėjai atbukti. Palūkėk. — Tiesiame žvilgsnyje kyštelėjo jo senasis aš. — Kaip tau pavyko išgyventi? Kas nutiko kitiems? Kaip čia buvo, kad tavęs nesutrynė kankinimų ratas?

— Eime.

— Kur?

— Tu jau žinai.

— Laukan? — paklausė Vytis. — Aš ten nebevaikštau. Negaliu atlaikyti slegiančios grėsmės. Kiekvieną sykį, išvydęs švariai apsirengusį atklydėlį, virstu paranojiku. Man atrodo, kad jis ruošiasi mane pribaigti, arba kėsinasi atimti tai, ką vertinu, arba svarsto, kaip paversti mano gyvenimą pragaru.

Man kilo įtarimas, kad jis galėjo palūžti daugiau nei vienu aspektu.

— Manai, kad tai aš užsiundžiau ant tavęs Benediktą Arnoldą [4] Benediktas Arnoldas (1741–1801) — amerikiečių armijos karininkas bei išdavikas. ? — paklausė jis. — Ko gero, tu mėgini mane prajuokinti, nors, kiek pamenu, šitai tau nebūdinga. Taip, aš gerai prisimenu dramblienę, trypiančią mano lytines liaukas, tačiau nenoriu apie tai galvoti, o juo labiau kalbėti. Ne dėl to, kad ji moteris. Net jeigu man, kaip daugumai vaikinų, patinka retkarčiais pabūti šovinistišku, aš suvokiu, jog yra moterų, kurios jau šešerių tampa sportininkėmis ir užsiaugina tokį raumenyną, apie kokį galiu tik pasvajoti. Esmė ta, kad ji tuo mėgavosi. Galima sakyti, ji atkalbėjo mane nuo gyvenimo. Parodė, kokia netikusi yra žmonių rasė. Su kiekvienu gumbu įkalė man po rūsčią etikos pamoką, dauguma kurių susitraukė iki netikėto atradimo, kad etikos išvis nėra, na, nebent tokiuose dar nelabai ką suprantančiuose vaikučiuose kaip tu. Taigi aš tiesiog nuo visko nusišalinau ir niekada nebegrįžau. Kažkur turiu šeimą, su kuria visiškai nesimatau, tad kodėl turėčiau rūpintis trimis žmonėmis, su kuriais dirbau purviną darbą.

— Mačiau negyvus Derono bei Kisko kūnus po to, kai dramblienė baigė su jais bendrauti, — pasakiau. — Per kažkokį stebuklą Kiskas buvo atgaivintas. Belieki tiktai tu.

— Nori pasakyti, vietoj atpirkimo ožio? Man nesvarbu, kuo tu mane kaltini. Esu toks akivaizdus nevykėlis, kad būtų kvaila mėginti tai neigti. Tačiau aš to nedarysiu, nes jau atsisakiau visko, kas man bent kiek svarbu. Padariau tai ne visai apgalvotai, tačiau supratau, jog tai suteikia tam tikrą saugumą bei paguodą, kurių anksčiau neturėjau. Kai nėra ką prarasti, nebelieka ir praradimo kančių.

Vytis neprieštaraudamas įsėdo su manimi į traukinį, tarytum nematydamas į jį spoksančių keleivių. Buvo klaikiausiai atrodanti padugnė, kokią man teko regėti. Paaiškino, jog retkarčiais skusdavosi tik tam, kad ant veido nesiveistų parazitai, mat negalįs pakęsti niežulio. Ko gero, buvo netekęs penkiasdešimt kilų, o nuo jo skudurų sklido baisus dvokas. Visos kelionės metu Vytis nė sykio nepažvelgė pro langą.

— Man nesvarbu, — tarsteldavo jis laikas nuo laiko. — Kam tai rūpi? Kuriems galams?

Nusivežusi jį į fermą, nupirkau naujus drabužius, įteikiau skustuvą ir parodžiau, kur vonia.

Vėliau vidury ganyklos pastačiau kėdę ir paprašiau jo ten atsisėsti.

— Darai klaidą, — pareiškė Vytis.

— Kokią?

— Visapusišką. Tu žvelgi į pasaulį ne pro tą teleskopo galą. — Jis be baimės apsidairė. — Koks sumanymas? Ką aš ten turėsiu veikti?

— Būsi taikinys.

Jis toliau dairėsi.

— Kuriam galui? Aš ničnieko nematau.

— Net ir visų tų žiedų?

— Kur?

— Tiesiai prieš tave.

— Tu gi žinai, kad aš nematau žiedų. Galiu pastebėti šiek tiek blyškių linijų ir tiek.

— Tai daugiau, nei iš tavęs tikėjausi. Šiaip ar taip, būčiau dėkinga, jeigu tu tiesiog ten sėdėtum.

— Nesu pernelyg smalsus, bet pasakyk man, koks viso to tikslas.

— Kažkur M yra Kiskas. Noriu, kad jis išlįstų ir su tavim atsiskaitytų.

— Ir tau nusispjauti, ką jis man padarys.

— Visiškai.

Tikriausiai tai buvo beviltiškas sumanymas. Aš nesimėgavau mintimi apie išdaviko kančias ar net sunaikinimą, tačiau akivaizdu, kad jis priklausė Kiskui. Bent jau taip šį reikalą supratau aš.

Vytis tris dienas prasėdėjo lauke. Manau, kad galop visai nukvako, nes pradėjo kikenti ir prunkšti, tarytum pralinksmintas kažkokio asmeninio pokšto. Kiekvieną vakarą saulei leidžiantis jis ateidavo pavalgyti, permiegodavo svetainėje ir auštant sugrįždavo ant kėdės. Ne kartą man pareiškė, kad siekia patenkinti mano lūkesčius ir viliasi, jog man pavyks jį pribaigti, nes buvo pavargęs nuo gyvenimo, jei galima taip pavadinti šį dalyką.

Trečiąjį vakarą nežinia iš kur pasirodė Kiskas, primenantis plonytę vaiduoklio uodegą ir skleidžiantis liūdną nuobodį. Rūko juostos neskubėdamos užpildė orą aplink kėdę, ant kurios visiškai tiesiai sėdėjo Vytis. Jis spoksojo išsproginęs savo blausias mėlynas akis ir nutaisęs baimės bei netikėjimo grimasą, tačiau nesuriko ir nepakilo nuo kėdės.

— Kodėl turėčiau būti nubaustas už prasikaltusią sąžinę? — garsiai paklausė melsvai pilko jį supančio oro. — Aš netgi nežinau, kodėl jaučiuosi kaltas. Tiesiog, taip yra. Iš pradžių man išdygo pieniniai dantys, po to aš keletą colių paaugau, po to užsiauginau truputį daugiau plaukų, o galiausiai ir prasikaltusią sąžinę. Prisiekiu, tai blogiausia, ką padariau gyvenime.

Debesys susispietė arčiau jo ir sutirštėjo.

— Apgailestauju, kad sergi, bose, — tarė Vytis. — Apgailestauju, kad mudu iš viso gimėme.

Kol jis sėdėjo, gergždžiančiu balsu kalbėdamas į rūką, jam nutiko kažkas neįprasta. Jo kūnas neteko tvirtumo, veidas pasidarė sutrikęs, o lūpos ištarė: