Doris Piserchia - Erdvėvaikšta

Susimąsčiusi praėjau pro keletą suoliukų, sustatytų palei upokšnį. Po kupliu medžiu sėdėjo raumeningas sanitaras, ir aš stabtelėjau šalia.

— Ar pažįstat Tedvarą? — paklausiau.

— Giminė?

— Draugė.

— Stebiuosi, kad jis jų turi. Taip, pažįstu. Iš visų mano matytųjų jis yra arčiausiai šėtono. Jo smegenys tiesiog suirusios. Pusę laiko net neprisimena esąs žmogus.

— Kokia prognozė?

— Atleisk, bet negaliu pasakyti nieko optimistiško. Jis įsikalė, jog ketiname perkelti jį į našlaičių prieglaudą, bet tai tėra svajonė. Jo vieta tiktai čia. Tačiau manau, kad sulaukęs pilnametystės jis bus išleistas, nes mūsų visuomenėje taipjau įprasta.

— Jis daug meluoja, ar ne?

— Nuolatos.

Iš ten patraukiau susitikti su Krofo dukterėčia. Krofas paviršutiniškai domėjosi antikvariniais daiktais ir paliko turtingą kolekciją, be to, dar rinko monetas, pašto ženklus, fosilijas bei visokius kitokius galus, kurie visi kainavo nemažus pinigus. Jo dukterėčia palankiai atsiliepė apie jį ir trynėsi aplinkui, kol apžiūrinėjau kambaryje sukrautus daiktus. Jis buvo tiesiog užverstas Krofo atgyvenomis.

— Viską čia sukroviau, nes yra dar kelios dukterėčios bei sūnėnai, kuriuos bandau surasti, — tarė moteris. Nors buvo Krofo giminaitė, niekuo jo nepriminė, tokia žemutė bei tvirtutė, su plienine šypsena bei romiomis akimis.

— Manau, kad mes pasidalinsime šį laimikį, — tęsė ji. — Dėdė mūsų tarpe turėjo gerą vardą.

Ji nutilo ir smalsiai įsispitrijo į mane.

— Kartą patekau bėdon, o jis padėjo man išsikapstyti, — paaiškinau.

Kadangi ji neprieštaravo, aš slampinėjau po kambarį, pavartydama vieną kitą daiktą, netgi atvirai šniukštinėdama. Ko gijai rūpintis? Juk esu dar vaikas. Aš netgi ištuštinau kartoninę dėžutę, išversdama viską lauk ir po daiktelį sukraudama atgal į vietą. Liko neaišku, kodėl kažkas Vermonte sugalvojo atsiųsti Krofui tokius niekus, tačiau pašto spaudas rodė, jog siuntinys buvo pristatytas viena ar dvi dienos prieš jo apsilankymą Mutate. Viduje gulėjo buteliukas akių pavilgo, apšiurusi knygelė minkštu viršeliu, lipnios juostos ritinėlis, motociklininko akiniai, šalikas, puodelis, kaklaraiščio segtukas ir keli įsagai. Mažas beverčio šlamšto siuntinėlis.

— Jis buvo labai kilnus, — tarė moteris man už nugaros. — Gerai jo nepažinojau, tačiau garsėjo kaip mielas žmogus. Mane tikrai nustebino visos šios vertybės, nes maniau, kad savo pinigus išleido žiedų tyrinėjimui.

— Už tai jam mokėjo valdžia.

— Aš manau. Argi ne paika, kaip pasaulis gainiojasi tuos kvailus žiedus, investuodamas į tai šitiek pinigų bei energijos?

Įtariau, kad ji pati nematė tų kvailų daiktų.

— Taip, tai paika.

— Apgailestauju dėl tavo įsitikinimo, kad už mano dėdės mirties slypi dar blogesni dalykai, — tarė ji, išlydėjusi mane laukan. — Suprantu, jog, tavo nuomone, šis apiplėšimas bei nužudymas nėra svetimų rankų darbas.

— Jokių paslaptingų žinučių su mano vardu, ničnieko jo testamente, nė menkiausios popieriaus skiautelės?

— Ne.

Atsisveikinau ir nuėjau. Visada galėjau susirasti Ermą, ją pagrobti, pritvoti iki sąmonės netekimo ir priversti išduoti, kas toks ir kur buvo Apis. Taipogi galėjau nuskristi į Mėnulį ir pateikti savo dvidešimties kartų genealogiją.

Badas Džiupiteris. Jis buvo tik išprotėjęs senis, nesiskiriantis nuo tūkstančių kitų po prieglaudas klajojančių išprotėjusių senių, tačiau jame buvo kažkas grėsmingai pažįstama, grėsmingai, nes tai buvo taip klaidinga ir ne vietoje, ir neįmanoma. Spoksodama į jo raukšlėtą veidą, pajutau palengvėjimą, kad mano atmintis mane nuvylė. Badas Džiupiteris kažką man priminė, tačiau nežinojau ką ir dėl neaiškios priežasties tuo džiaugiausi.

Surasti jį padėjo Solvas, laišku atsakęs į mano rašytinį užklausimą. Jis nė žodeliu neužsiminė apie Lamaną ir tarsi visiškai nesidomėjo, kuo užsiimu.

Badas Džiupiteris turėjo būti netoli devyniasdešimties, svėrė apie du šimtus aštuoniasdešimt kilų, kalbėdavosi pats su savimi bei, pasak šalia buvusios slaugės, vos pasitaikius progai pasišalindavo ir braukdavo į miesto centrą.

— Jis tikras blogiukas, — tarė ji. — Visada toks buvo. Praleido čia jau trisdešimt metų, bet taip ir liko absoliučiai nepatikimas. Ar ne taip, Badai?

— Užsikimšk.

Džiupiteris neturėjo dantų. Jis buvo tikras džiūsna, bet ne todėl, kad jį prastai maitino, o todėl, kad niekaip negalėjo nustygti vietoje. Priminė garde uždarytą lenktynių žirgą. Tuziną kartų nukepėstavo prie lango pažvelgti, kas vyksta lauke. Retsykiais stabtelėdavo už kito gyventojo ir dirstelėdavo pro jo petį į piešimo stalą.

— Tikras mėšlas, — tarė jis kartą, ir žmogelis rankomis uždengė savo darbą bei užsimerkęs laukė, kol kritikas pasitrauks. — Visi čia mėgina mane pribaigti, — pareiškė Džiupiteris, kreipdamasis į mane. — Tu tuo tiki?

— Ne, — tariau, bet jis jau užmiršo savo klausimą.

— Su juo netgi negali pabendrauti, — pasiskundė slaugė. — Jis toks iškaršęs, kad net graudu. Jei nemaitinčiau šaukštu, taip ir sėdėtų alkanas.

— Iš kur jis čia pateko?

— Tai jokia paslaptis. Badas baigė aukštąją ir išgarsėjo transmutavimo srityje. Jis pirmasis logiškai paaiškino, kaip tai veikia. Manau, kad galima būtų pavadinti jį pionieriumi. Visos bibliotekos pilnos įvairiausių žinių apie jį, tačiau nutyli, kad įkopęs į šeštąją dešimtį kvanktelėjo, ir tuo jo nauda baigėsi. Nuo tada važiuoja tiktai žemyn.

Gailaudama, kad tik be reikalo sugaišau laiką, palikau prieglaudą ir ėmiau ieškoti kitų vedlių į mano paslapties įminimą. Pavyzdžiui, Ektrio.

Jo nebuvo nei Džersyje, nei Bostone, nei Vašingtone. Iš jo sekretorės stalo užrašų gavau informaciją, kad jis veterinarų suvažiavime Tulsoje. Iš ten Ektris patraukė į mažą eksperimentinę kliniką Trentone. Žinau, nes tuo metu jau jį sekiau.

Jis su dar vienu vyru bei moterimi darbavosi imunologijos srityje ir turėjo daugybę narvų, prikimštų pelių, žiurkių, žiurkėnų bei jūros kiaulyčių. Bent jau apie tokį darbo pobūdį skelbė klinikos fasadą puošianti iškaba. Paieškojusi aplinkui žiedų, bet nė vieno neaptikusi, įsitaisiau miškelyje ir ėmiau stebėti. Retsykiais prisėlindavau slapstydamasi žolėje ir užmesdavau žvilgsnį pro langą. Aplink pastatą želiantys tankūs krūmai bei medžiai neleido jiems manęs pastebėti, tuo tarpu aš galėjau šnipinėti iki soties.

Tačiau viską gadino viena nepalanki aplinkybė — jie visiškai nedirbo su žiedais ir netgi neiškišdavo nosies pasidairyti po dangų. Kadangi nevyko nieko įdomaus, aš jau ruošiausi pasipiktinusi pasiduoti, bet vieną vidurdienį Ektris išėjo laukan, nešinas dviem vienodais lagaminėliais, ir pasuko tiesiai į mano slėptuvę miškelyje. Elgdamasi kaip viena pažįstama indėnė, atsitraukiau ant pirštų galų ir pasislėpiau lapų krūvoje, sukeldama tiek triukšmo, kad net nuostabu, kaip jis nieko neišgirdo.

Miškelio proskynoje buvo žiedų kanalas. Ektris stabtelėjo netoli jo kantriai lūkuriuodamas, ir miškas beregint prisipildė benamių. Ko gero, jie susirinko iš girtuokliams skirtų kamerų, pakelės griovių, apleistų pastatų, labdaros įstaigų, senelių namų ir taip toliau. Visi vidutinio amžiaus ar vyresni. Kai kurie buvo tikri kretenos, klipytuojantys tarp medžių ant netvirtų kojų. Iš miškelyje užsiglaudusios pašiūrės jie išsitraukė sudedamas kėdes, susėdo ant jų ir laukė savo eilės. Išsiėmęs iš lagaminėlių instrumentus, Ektris ėmė vaidinti okulistą, tikrindamas jų akis, vienam kitam įlašindamas vaistų, tardamas keletą padrąsinimo bei paguodos žodžių. Neatrodė pakankamai piktavalis, kad man tiktų.