Doris Piserchia - Erdvėvaikšta

— Kaip pasakysi.

Ir tada jis dingo. Lyg mirktelėjus akiai ar pervertus knygos puslapį, realybė išsyk pasikeitė, pasislinko per žingsnį ar parseką, ir Vytis pranyko nuo kėdės, stovinčios mano valdose esančiame lauke. Vaiduoklis pasiėmė jį su savimi.

Nukeliavau į Stilvelą Meine pasitikslinti, ar Orfįjos vaikystės pažįstamo Karstono pusseserė grįžo iš Kalifornijos. Pasirodo, ji jau buvusi ir pranešusi, jog Karstonas gyvena Niujorke.

Atvykau duotu adresu pernelyg daug nesitikėdama, todėl pirmieji jo žodžiai mane šiek tiek pribloškė.

— Kaip gyvuoja tavo mama?

Vadinasi, aš visgi turėjau šeimą.

Jis gyveno eiliniame bute daugiaaukščiame pastate, iškilusiame virš tankiai apgyvendinto miesto. Dangus už langų buvo pilkas nuo anglies dulkių, virstančių iš fabriko kamino kitoje upės pusėje. Mudu susėdome svetainėje, įsitaisę ant baldų, pagamintų iš kartono, polistirolo bei pigaus audinio. Tai anaiptol nereiškė, kad Karstonas skurdžiai gyveno. Anot jo, jis dirbo buhalteriu besiplečiančiame verslo koncerne, tad supratau, jog gauna gerą algą. Tiesiog šiais laikais beveik viskas buvo daroma atmestinai.

Gretimame kambaryje kažkas tyliai ir nelabai įgudusiai skambino pianinu. Karstonas buvo stambus ir pliktelėjęs, draugiškas ir nesivaržantis bei pernelyg nenustebintas mano apsilankymo.

— Ši šalis darosi panaši į dingusį be žinios asmenį. Tarsi visi vienu metu būtų išėję pasivaikščioti. O tu labai į ją panaši, — tarė jis, kai aš atsargiai įsitaisiau artimiausioje kėdėje. — Galiu drąsiai tai pareikšti, kadangi paskutinį kartą mačiau Orfijątada, kai abu buvome maždaug tavo amžiaus.

Jis prisiminė kadaise Meine nutikusią bėdą, nes pats buvo asmeniškai su ja susijęs. Kai tai įvyko, Orfijos tėvai susikrovė daiktus ir išvyko, nuliūdindami Karstoną, nes tuo metu jis buvo aistringai ją įsimylėjęs.

— Bent iki tos dienos, kai išsmukome į M, — tarė jis blankiai ir gana liūdnai šypsodamasis. — Tais laikais pasaulis buvo kitoks, ir žmonės neužsiiminėjo žiedvaikšta taip beatodairiškai kaip dabar. Kiek žinojome, mes su Orfija ir jos broliu buvome vieninteliai mutuoliai mieste, tačiau niekada nemutuodavome. Nė kartelio. Mūsų tėvai bei mokytojai dažnai aiškindavo, kad nedera to daryti, kaip nedera vartoti narkotikų ir žiūrėti pornografijos. Didžiąją laiko dalį jie elgdavosi su mumis, lyg būtume truputį išsigimę. Tad mes tik mąstėme ir skaitėme apie tai bei žvalgėmės į žiedus, tačiau nieko nesiėmėme. Išskyrus Sonį — ir aš iki šiol manau, kad jis nuolat mutuodavo, o po to meluodavo apie tai netgi mums. Sonis visada garsėjo beprotiškais poelgiais. Bet kuriuo atveju, mudu su Orfija nutarėme vieną dieną imti ir tai išbandyti. Jautėme tokį jaudulį, kad net negalėjome apsispręsti, kurį žiedą pasirinkti. Prie upelio, kur mes mėgdavome žaisti, buvo didelis kanalas. Tą dieną tuoj po pietų mudu pabėgome iš pamokų ir susitikome ten, kur visa apylinkė buvo nuklota žiedais. Supranti, tai priminė krikštą, nors žinojome, kad mūsų tėvai bei visi kiti prieštarautų tam, ką ketinome padaryti. Šitai prislopino mūsų entuziazmą ir vertė nervintis, tačiau nepakeitė apsisprendimo.

Karstonas trumpam nutilo, susiraukė, po to šyptelėjo.

— Ji to nenorėjo, nė trupinėlio, ir ne daugiau už mane išmanė, ko tikėtis. Be abejo, mes skaitėme knygas ir žinojome, jog transmutuosime į gotus, taip pat matėme juos bei Gotlandą vaizduojančius piešinius, tačiau visa tai atrodė taip netikra. Jei būtume pasirinkę bet kurį kitą žiedą, mūsų gyvenimai galėjo pasukti kitu keliu. Tada Orfija su šeima tikriausiai nebūtų išsikraustę, o tu galėjai būti mano dukra. Mes pasirinkome žiedą, kuris atsivėrė pačiame stataus šlaito pakraštyje, ir kartu nužengėme per kraštą, iš gryno siaubo įsikirtę bei įsikibę vienas į kitą, ieškodami bent kokios nors atramos ir negalvodami apie perskaitytus patikinimus, jog kritimas ar slydimas beveik negali sužeisti goto.

Jis vėl trumpam nutilo.

— Normaliomis aplinkybėmis tas krytis mums galėjo baigtis be pasekmių, tačiau Orfija kažkaip nesėkmingai mutavo ir tapo pabaisiškai didžiulė, daug didesnė už normalią, dviejų šimtų kilų ar daugiau, ir kol bandė nusitverti manęs, o aš jos, savo nagais tiesiog suraižė mane į gabaliukus. Kai pasiekėme stataus šlaito dugną, aš jau buvau įsitikinęs, jog mirštu. Orfijai teko nuvilkti mane iki geltono žiedo ir prastumti pro jį. Labiausiai mus pritrenkė tai, kad vieną akimirką raičiausi agonijoje ir mirtinai kraujavau, o kitą tapau sveikut sveikutėlis. Aš tiesiog puoliau į isteriją, viską išpliurpiau ir apkaltinau Orfiją padarius tai tyčia. Mano tėvai apkaltino jos tėvus išperėjus žudikišką išsigimėlę, ir visas šis dalykas tapo gerokai išpūstas.

Jis papurtė galvą tiek kreipdamasis į mane, tiek ir į savo paties mintis.

— Štai kaip viskas buvo. Tėvai ją išsivežė, ir daugiau aš jos nebemačiau. Manau, kad jie palaikė ją nenormalia ir panoro drauge išsikapstyti iš nesmagios padėties, kuri galėjo dar labiau pablogėti.

Pasak Karstono, jos pavardė buvo Kint ir ji turėjo šviesius garbanotus plaukus, mėlynas akis bei panašius į mano veido bruožus.

— Tai aš tapau jos bėdų priežastimi, — pareiškė jis. — Toji pirmoji transmutacija turėjo būti laimingas atsitiktinumas, ir galiu lažintis, kad vėlesniais kartais ji mutuodavo į normalaus dydžio gotę, nesiskiriančią nuo visų kitų.

— Ar jūs niekada nebuvote nukeliavęs su ja į Vandenų pasaulį? — paklausiau.

— Aš bijojau vandens ir nesitikėjau, kad būsiu ten saugus. Iki šiol nesu lankęsis tame matmenyje. — Jis gūžtelėjo ir atrodė savikritiškas. — Manyje žūsta talentas, ir tai tęsiasi visą gyvenimą. Esu per silpno charakterio. Pasitenkinu tiktai vienu pasauliu.

Kaip ir pernelyg daug kitų žmonių, pagalvojau, prisimindama vieną kitą individą, kurie kažin ką atiduotų už regėjimą, leidžiantį jiems nukeliauti į kitas planetas.

Karstonas nebegalėjo suteikti man daugiau informacijos, tačiau nesilioviau jo klausinėjusi, ir jis atsakinėjo kiek pajėgdamas, net ir po to, kai pokalbis jį nuvargino. Išeinant jis paspaudė man ranką ir pareiškė viliąsis, kad surasiu Orfiją. Jis akivaizdžiai taip galvojo, kaip akivaizdžiai kentėjo nuo protarpinių kaltės keliamų skausmų dėl to, kas nutiko prieš dešimtmečius.

Orfija ir Mailsas (Sonis) Kintai. Apie juos nebuvo jokių duomenų nei apygardos teismo rūmuose, nei netgi gyventojų surašymo knygose. Aktų registre teradau įrašus apie jų turto pardavimą bei įsigijimą, tačiau nieko daugiau. Kadangi demografinė statistika ir informacija apie žemę bei turtą buvo įrašyta kompiuteriuose, o taip pat mikrofilmų pavidalų padėta ilgalaikiam saugojimui, ir kadangi nė viename iš jų neradau Orfijos bei Sonio, tapo aišku, jog kažkas padėjo daug pastangų ir pinigų, kad švariai nutrintųjų pėdsakus.

Atsidūriau ne visai ten, kur pradėjau. Paaiškėjo, kad galiu turėti motiną bei dėdę. Aišku, taip iš tikrųjų jų neturėjau, bent jau tol, kol Apis ar dar kas nors laikė juos paslėpęs arba kol jie savo noru nesirodė akyse. Kuris spėjimas teisingesnis?

Mįslės nesibaigė. Kitą rytą išėjau į fermos kiemą, ketindama susirasti Gūgsę bei išsivesti pasivaikščioti, ir pamačiau ją žaidžiančią su šunyčiu, kuris buvo toks panašus į ją, kad galėjai palaikyti miniatiūrine kopija. Turėjo tokias pat dailias ausis, rudai baltą kailį, trumputę uodegą bei terjero snukį. Buvo maždaug šešių mėnesių amžiaus.

— Ji įžengė į dvigubą mėlyną žiedą, pasipainiojusį prie daržinės, o grįžo vedina šituo, — paaiškino Olgerė.