— Aš visiškai nerūpiu Gorvynui, — pasiskundė jis. — Jis man tiesiai šviesiai tai pareiškė. Kiekvieną sykį, kai prisipažindavau jį mylįs, jis tiktai nusijuokdavo. Jis niekam nieko nejaučia.
— Tu tik be reikalo save kankini, — pareiškiau. — Pasistenk nusiraminti. Bus protingiau, jeigu neskubėsi su išvadomis.
— Kaip aš galiu nusiraminti? Argi nesupranti, kad mane drasko į gabalus mano gyvavimo kančia. Padėk man. Nežinau, ką gali nuveikti, bet padėk man.
Vėliau raumeningasis sanitaras pamėgino mane nuraminti.
— Kaip mes galime jam padėti, kai nežinome, kurią jo vapalionių dalį priimti už gryną pinigą? Kiekvieną dieną jis darosi vis labiau neracionalus. Paklausyk mano patarimo ir palik jį ramybėje. Vis tiek jis tavęs nemėgsta. Tu užkimbi ant jo jauko greičiau už bet ką kitą.
Susimąsčiusi išėjau… Deja, Tedvaras buvo kvanktelėjęs ir toks jau liks. Kaip senis Badas Džiupiteris. Tada prisiminiau, kad reiktų išsiaiškinti tikrąjį jo vardą.
Seniai ketinau tai patikrinti, ir labai blogai, kad taip ilgai atidėliojau. O gal ir gerai padariau, nes tai, ką išsiaiškinau, buvo visiška beprasmybė. Pasklaidžiusi bibliotekoje jau pažįstamą tomą, permečiau akimis biografinius duomenis greta Bado fotografijos ir apstulbau. Aišku, Badas buvo tik pravardė. Tikrasis Džiupiterio vardas buvo Aptonas. Kadaise jis garsėjo tarp žiedų tyrinėtojų, keliavo su paskaitomis, pirko namus Japonijoje, Egipte bei Aliaskoje, kol sulaukęs penkiasdešimt dvejų visiškai susipyko su protu. Dabar žinojau, kad Krofas klydo bent jau dėl vieno. Beveik kiekvienas, kurį pažinojau, kažkaip siejosi su mano bėdomis.
Ši žinia prastai mane paveikė, pernelyg prislėgė mano sielą, sukrėtė mane taip, kad dar labiau susipainiojau. Mutavau į Gotlandą, ketindama pailsėti saugioje vietoje, tačiau neįsitikinau, ar ten tikrai saugu. Nekreipdama dėmesio į tai, kur nusileidau, dykinėjau ir lengvabūdiškai elgiausi, pamiršdama pasirūpinti savo sveikata bei gerove, kol galiausiai nuklydau pernelyg arti uždraustos teritorijos ir netyčia užsišokau ant priešo.
Slokas pasitaikė didelis ir greitas, tad supratau, kad, norint nuo jo pasprukti, man teks gerokai paprakaituoti. Tačiau iš pradžių pernelyg nepergyvenau, nes kažkur manyje kirbėjo mintis, jog esu vikriausias padaras visuose pasauliuose.
Kvailiausiai pasielgiau, sumaniusi su juo pažaisti, o kai galiausiai to pasigailėjau, buvojau per vėlu; beliko pasileisti akmeniniais koridoriais, nuogąstaujant dėl savo gyvybės. Žinojau, kad jis manęs ieškojo, bet man net į galvą nešovė, jog galėjo laukti pasirodant būtent pro šias aukštas arkas. Bet kokiu atveju, išsmukusi iš urvo, aš ėmiau kvailioti, landžiodama po įtrūkius, duodamasi aplink stalaktitus bei ropšdamasi įjuos, kol galų gale suvokiau, jog slokas net negalvoja užsiimti kitais reikalais, nes aš tapau vieninteliu jo reikalu.
Jis nepasidavė ir atkakliai laikėsi prilipęs prie mano uodegos, nors tikrai nuoširdžiai stengiausi jo atsikratyti. Labiau atitrūkusi plačiuose labirintuose, aš tučtuojau netekdavau įgytos persvaros, kai prasidėdavo vingiai bei posūkiai. Jis geriau už mane atlikdavo trumpus šuolius, vikriai nukirsdavo kampus, jam geriau sekėsi žemi šuoliai, ir netrukus jau girdėjau jo dantų kaukšėjimą, kai patikėjo, jog mane pagaus.
Galiausiai suvokiau, kad man gali nepavykti laimėti šių lenktynių, ir pajutau gaudynių įtampą. Nors spėjau, kad slokas irgi turėtų pradėti jausti nuovargį, iš garsių jo pasvarstymų, kaip bus linksma pataršyti mano kūną, taip tikrai neatrodė. Aš nuo pat pradžių dariau klaidas. Užuot pasukusi į didelius pažįstamus labirintus, pasirinkdavau tuos, kurie tik atrodė daug žadantys, kol paaiškėdavo, jog jie perdėm siauri bei vingiuoti. Greiti įpuoliai į koridorius ir greiti išpuoliai iš jų buvo vienintelis mano persekiotoją gaišinantis dalykas, kai turėdavo nuspręsti, kur aš pasukau.
Kitas mano pasirinktas labirintas, užuot platėjęs, ėmė siaurėti, ir aš įtariau, kad vietoj amfiteatro galiu atsidurti aklavietėje. Iš tikrųjų jis baigėsi įtrūkiu, užkištu dviejų gočių kūnais, ir aš iš karto atkreipiau dėmesį į jų panašumus. Abi maždaug penkiasdešimties kilų svorio, vienodų galvos bei kūno bruožų, vienodos formos letenų, abiejų uodegos susiraitę ties galiuku, ir netgi žaizdos gerklėse visiškai identiškos. Taigi čia gulėjo mirtinai nukraujavusios dvynės.
Dabar jau žinojau, kas nutiko Padarenkai su Mikala, tačiau šios žinios niekuo negalėjo pagelbėti mano dabartinėje situacijoje. Skubiai atsitraukusi iš įtrūkio, prasmukau pro siaurą skylę, kurią slokas įveikė žymiai greičiau, ir pasinešiau link iš pažiūros didelės arkinės angos.
Kitoje jos pusėje stūksojo šlaitas, pernelyg aukštas bei status, kad galėčiau į jį įkopti, tuo tarpu kairėje bei dešinėje kilo ištisinės uolos. Neįtikėtina, tačiau pati save įvariau į aklavietę. Ir ne tik tai. Čia netgi buvo nepakankamai erdvu, kad galėčiau laisvai manevruoti, ir tai suteikė pranašumą slokui, kuris artėjo pliaukšėdamas ir tekšėdamas it pamišėliškas vikšras.
Keistas dalykas, bet kai priešas išniro iš tunelio ir rengėsi pulti, aš patyriau eilę dezorientuojančių pojūčių ar mažų sukrėtimų. Jis lėkė į priekį, susivydamas ir išsivydamas kaip motorizuota spyruoklė, jo dantys kaukšėjo, o tamsus kailis žvilgėjo raudonoje šviesoje. Pastebėjęs mane, atsišliejusią į statų šlaitą, slokas pasuko į dešinę ir užlėkė siena į viršų, aiškiai ketindamas pakilti virš manęs, o po to dryktelėti man ant galvos. Bent jau taip jis taikėsi padaryti, kai staiga jį irgi užklupo dezorientacijos procesas, patupdęs mane ant užpakalinių kojų ir privertęs kaukšėti žandikauliais. Ši išprotėjusi būtybė, kuri klykčiojo ir tarsi musė lakstė siena pirmyn atgal man virš galvos, buvo man nesvetima. Aš ją pažinojau. Nors kita vertus, aš jos nepažinojau.
Pamiršusi apie bėgimą ir baimę, tiesiog tupėjau ir stebėjau, kaip padaras blaškosi man virš galvos, kol galiausiai paskutinį kart suspiegęs tėškėsi prieš pat mane į žemę. Pirmą kartą gyvenime regėjau ramų gyvą sloką. Šis milžinas it koks baleto šokėjas stypsojo ant savo uodegos galiuko, linguodamas pirmyn atgal, o jo tamsios akys su akivaizdžiu smalsumu spoksojo į mane.
— Gropai? — sugebėjau iškriokti. — Gropai, čia tu?
Jis pažino mane, taip kaip aš pažinau jį. Jį supanti aura buvo nesupainiojama, ne beždžionės aura, tačiau toji, kuri perteikė man jo dvasią. Lygiai taip pat sėkmingai galėjo stovėti prieš mane savo beždžioniškuoju pavidalu.
Kurį laiką jis liūdnai čiauškėjo, paskui, man dar nespėjus krustelėti, greitai apsisuko, eikliai nuskuodė tuneliu ir dingo.
Drebėdama bei išsekusi, nusvirduliavau tuneliu ir patraukiau link įtrūkio, kuriame gulėjo negyvos Patė su Mike, tačiau, pasukusi už kampo, sustojau kaip įbesta. Visa vietovė tiesiog knibždėjo slokais. Tyliai atsitraukiau į tuščią koridorių, prasmukau virš jų ir pasigavau žiedą, turėjusį nugabenti mane pas Solvą.
Jeigu ne didžiulis nuovargis, tai, kas nutiko per kitas kelias sekundes, galėjo sukelti man dar didesnį išgąstį.
Vos spėjusi įžengti į geltoną žiedą, kufis turėjo pristatyti mane ant šaligatvio šalia klinikos, aš vėl pasijutau neskubiai plėšiama į dalis, ir po akimirkos atsidūriau ant purvino žemės lopinėlio greta grupelės triukšmingų mechanizmų. Visur draikėsi juodi dūmai, o dangus buvo persunktas stipraus naftos kvapo.
Kažkas suriko: “Čiupk ją!” — tačiau aš jau skriejau kalvos šlaitu žemyn. Deja, iš to buvo maža naudos, kadangi tą patį padarė ir moteris raudona suknele. Nepaisant savo dydžio, ji judėjo kaip žaibas ir, per kelias sekundes prisivijusi, ne per švelniausiai stvėrė mane už sprando.
Читать дальше