Doris Piserchia - Erdvėvaikšta

— Tu nuolat visko manęs klausinėji, ar ne? — suirzo ji. — Tai susiję su saulės baterijos elementais, esančiais viename įrenginyje. Energija išsenka, ir šiuo metu mes ją papildome.

— Ar tai tas aparatas, kuris kontroliuoja žiedus, ar tas, kuris valdo skaidrųjį skydą?

— Tiesą sakant, manau, kad tai tas, kuris tampo tave tarp M. Supranti, kai tu galvoji išlįsianti kažkokioje vietoje, bet vis tiek atsiduri čionai. Beje, koks tai jausmas?

— Lyg nertum į tvenkinį, kuris atrodo sklidinas vandens, ir staiga suvoktum, jog jis tuščias.

— Tu keistas vaikas. Kartais kalbi, lyg būtum vyresnė už mane, o kartais kaip penkiolikmetė. Ei, kas yra? Ką aš pasakiau?

— Aš bijau, — tariau ir ėmiau šniurkščioti. — Jūs visi manęs nekenčiate. Kaip ilgai, tavo manymu, galiu ištverti?

— Tavo vergystė niekaip nesusijusi su manimi. Aš nepuoselėju nei gerų, nei blogų jausmų. Nagi, uždaryk srėbtuvę. Negaliu pakęsti žliumbų. Niekad nieko nelaimėjau, dėl ko nors įsižeisdama, ir galiu pasakyti, kad tu irgi nieko nelaimėsi.

— Pažvelk, kokia aš esu reikalinga užuojautos, — tariau springdama ašaromis, tekančiomis man į burną. — Mane prastai šeria, kasdien rizikuoju gyvybe, neturiu nei motinos, nei tėvo. Lygiai sėkmingai galėčiau būti vergė, tąsanti blokus piramidės statybai.

Nužvelgusi mane su nepermaldaujama veido išraiška, Basė tarė:

— Leisk man kai ką patarti. Niekam čia nerūpi, ar tu gyvensi, ar mirsi, ar išlipai iš lovos dešine, ar kaire koja. Pagauni vaizdelį? Tad liaukis inkšti ir tiesiog pasėdėk šioje kėdėje dar dvidešimt minučių, o tada galėsi keliauti į M.

— Nuo to sėdėjimo man jau užpakalis pūslėmis apėjo! — surikau. — Nenoriu keliauti į M! Nenoriu gyventi! — Staiga pradėjau klykti. — Tučtuojau mane pribaik! — šaukiau. — Daugiau nieko nebedarysiu nei jums, nei kam kitam!

Basė pasitraukė per kelis žingsnius nuo manęs ir pažvelgė barakų pusėn.

— Liaukis, — suurzgė ji. — Nežemink manęs Ermos akyse. Ji gali mane išmesti.

— Pribaik mane! — stūgavau. — Pirmyn! Kam tai rūpi!

Netgi cypdama ir karščiuodamasi nemaniau, jog tai padės.

Basė tiek ilgai plempė alkoholį, kad pakenkė savo smegenims, tačiau kai reikėdavo vykdyti nesudėtingus įsakymus, ji virsdavo tikru šunimi. O šios dienos nesudėtinguoju įsakymu ji turėjo neleisti man pakilti nuo kėdės. Aš rėkiau ir spiegiau, tačiau ji tik priekaištavo ir stebėjo barakus, ar kas nors neateina išsiaiškinti, kodėl čia taip triukšminga.

Man pasisekė, kad tuo metu prasidėjo žemės drebėjimas, kuris buvo ne toks jau netikėtas ar atsitiktinis, nes didžiulis vamzdis, kyšantis pro mėlyną žiedą ant kalvos virš barakų, beveik nuolat kėlė virpesius. Visgi tik porą kartų drebėjimas buvo pakankamai stiprus, kad pridarytų kokios nors žalos. Pavyzdžiui, sykį ant generatoriaus šlumštelėjęs medis išjungė jį visai dienai, o prieš keletą dienų po vienu iš latakų, vedančių iš naftos rezervuaro, prasiskyrė žemė. Tačiau tokie dalykai pasitaikydavo retai, nes požeminiai smūgiai, kuriuos sukeldavo per prievartą vienoje vietoje laikomas mėlynas žiedas, stipriausiai pasireikšdavo už daugelio mylių nuo čia.

Kad ir kaip ten būtų, šis smūgis pasitaikė iš stipriųjų ir gerokai suvirpino žemę aplink mano kėdę. Niekad nesirgau neryžtingumo liga, tad akimirksniu pašokau ant kojų, pasinaudodama tuo, kad Basė šiek tiek prarado pusiausvyrą ir kiek atšlijo nuo manęs. Kadangi avėjau sunkiais batais, spyriau jai į pilvą ir parverčiau aukštielninką.

Ji buvo slidi kaip taukai, lanksti kaip guminė juosta, pasiutusi kaip ernis. Ką tik nepatogiai drybsojusi ir spjaudžiusis, ji akimirksniu persivertė ir įsikibo man į čiumą.

Klupdama stipriai spyriau jai į žandikaulį. Basės galva loštelėjo atgal, akys užsivėrė, ir bent jau sekundei ji išsijungė. Žaibiškai atsipeikėjusi, dėbtelėjo į mane, spinduliuodama žudančiu įsiūčiu, ir pamėgino vėl įsikibti. Iš barako pasipylė darbininkai, vedami Ermos, kuri, be perstojo stūgaudama, lėkė per nepatikimą žemę it koks sparnuotas leviatanas. Jos raudonoji suknelė buvo sukelta pakankamai aukštai, kad nevaržytų judesių, tačiau tai nieko nebegalėjo pakeisti, kadangi aš jau ėmiausi to, kas man retkarčiais sekdavosi geriausiai — žiedvaikštos. Apskritimas buvo mažas bei mėlynas, ir aš su meile nėriau į jį.

— Smagu vėl tave čia matyti, — tarė Gorvynas.

Nustebusi apsidairiau ir supratau, kad pasaulis tikrai išsikraustė iš proto, jeigu jau atsitiktinumai tapo tokie dažni, nes su virve ant kaklo sėdėjau tiesiog viduryje tako priešais Gorvyno rūmus.

— Koks malonus pasikeitimas! — šūktelėjau, atsistojau ir pamėginau jį apkabinti. — Jie ten norėjo mane pribaigti! Kaip jūs mane čia atsitempėt?

Gorvynas liuokčiojo ir strakaliojo, mėgindamas išvengti mano glėbio, o aš niekaip nuo jo neatstojau. Tačiau jis nesitraukė pernelyg toli ir nepaleido ant mano kaklo užnertos virvės.

— Ak, tiek to! — tariau, atsisakydama mėginimų įsibrauti į jo glėbį. — Bent jau pasprukau nuo jų. Neįsivaizduojat, kaip džiaugiuosi, kad čia atsidūriau.

— Ne daugiau, nei aš, turėdamas tave savo rankose. Eikš. — Jis trūktelėjo virvę, ir ši šiek tiek užsiveržė.

— Ar man būtina nešioti šį antkaklį? — paklausiau.

— Žinoma. Juk nemanai, kad man patiktų, jeigu vėl pabėgtum, ką?

— Gerai, aš klusniai eisiu su jumis. Tiktai kur?

— Gal į Hadą? Arba į mano laboratoriją? Ar požeminį kalėjimą mano rūsyje?

— Bet kur, tik ne ten, kur buvau.

Dalykas tas, kad jis nejuokavo. Net ir po to, kai nusileidęs ilgais, drėgnais, suktais, prieblandoje skendinčiais akmeniniais laiptais, užrakino mane tamsioje kameroje, aš vis dar negalėjau tuo patikėti. Įsikibusi į grotas, mėginau prabilti į jo sveiką protą.

— Žinau, kad jums patinka eksperimentuoti su manimi, nors ir nesuprantu kodėl. Noriu kaip galėdama padėti, nes jaučiuosi daug skolinga. Kodėl jūs užrakinate mane kaip kalinę?

— Tu tikra kvailė, — tarė Gorvynas, kabindamas kažkokį žibintą ant sienos už kameros ribų. Klaikioje jo šviesoje jis priminė lavoną įdubusiais skruostais.

— Nuo kada tai nusikaltimas?

— Beveik niekada, išskyrus tavo atvejį. Turėtum geriau tai suprasti.

Jo balsas nusklido siauru koridoriumi į dešinę, ir iš ten pasigirdo šauksmai bei dūžiai į sieną.

— Ten kažkas yra! — tariau.

— Taip, turiu dar porą svetelių.

— Ką?

— Tavo draugužę bei Tedvarą.

— Lamaną? — paklausiau, žinodama, koks kvailas apstulbimas nuskambėjo mano balse. — Tedvarą? Kodėl?

— Tupėdami už grotų, negalėsite sumaišyti man kortų. Visi trys esate tiesiog nepakenčiami įkyruoliai. Deja, tik vienas iš jūsų gali būti man naudingas.

— Aš?

— Atspėjai.

— Gorvynai?

— Ko?

— Gal jūs kvaištelėjęs?

— Kartą ar du mane jau taip vadino.

Netgi klausdama nemaniau, kad tai gali būti tiesa. Iš viso taip nemaniau.

— Ar kada nors pažinojote tokį Krofą?

Jis baigė kuistis prie žibinto ir pasisuko. Dabar jo veidas paniro į tamsą, tad emocijas galėjau skaityti tik iš balso.

— Ak, taip, pamiršau tau pasakyti. Jis lankėsi Mutate, norėjo susitikti su tavimi. Tačiau susitiko su manimi. Kas dar geriau, aš pirmas jį pamačiau.

— Nesuprantu.

— Galbūt, jis suvokė, ką tu jam priminei. O gal dar ką nors prisiminė. Krofas tik akies kampučiu pastebėjo mane mokykloje, ir aš vyliausi, kad manęs nepažino, tačiau pernelyg paskubėjo išsinešdinti. Kas man beliko? Aš visada žengiau į priekį, vadovaudamasis prielaidomis. Tad ėmiau ir pasiunčiau keletą žmonių, kad šie neleistų mano senajam kolegai atrišti maišo su gyvatėmis, kol aš to nenorėjau.