Doris Piserchia - Erdvėvaikšta

— Lamana, — tariau, žengdama į prieblandoje skendintį koridorių.

— Pamiršk ją!

— Ne, aš negaliu išeiti bejos.

Jis kelias minutes ginčijosi, o aš atkakliai ir ištvermingai laukiau, kol vėl nugrims į beprotybę, tačiau jis laikėsi. Galiausiai jį perkalbėjau, ir mudu abudu nuskubėjome pas mano bičiulę.

Tedvaras niekaip negalėjo apsispręsti, ar man pribaigti jo tėvą, ar išdaužyti laboratoriją. Jis prisipažino nušvilpęs Gorvyno raminamuosius ir nuleidęs į klozetą.

— Tu niekada nematei jo neveikiamo vaistų? — paklausė jis manęs. — Tada išvis negyvenai.

Vėliau jis pareiškė:

— Kai tėvas užmiega, gali žaisti jo miegamajame nors ir karą — vis tiek nepažadinsi. Mano laimei, jo būsena blogėja, todėl paliko mane užrakintą kambaryje, lyg tikėdamas, jog to visiškai pakanka. Tikra kvailystė.

Po to, kai pažadėjome jam padėti, Tedvaras nuėjo ieškoti sunkių baldų, kuriais galėtų užbarikaduoti Gorvyno miegamojo duris. Jis nusprendė kol kas netepti rankų tėvažudyste. Kol darbavosi, mudvi su Lamana pasitraukėme į šalį ir apmetėme savo planus.

— Kaip tu susidėjai su tais žmonėmis? — paklausė ji pusbalsiu.

— Teko gerokai paplušėti.

— Nešdinkimės.

— Tu gali keliauti, — tariau. — Aš — ne.

— Ką nori tuo pasakyti? — Jos balsas buvo sielvartingas, piktokas.

— Kol kas aš dar nepasirengusi įžengti į civilizuotą pasaulį, tad teks pasilikti. Bet koks bandymas mutuoti baigsis čionai arba naftininkų barakuose, kur laukia Erma niežtinčiomis rankomis.

Buvo ir dar viena galimybė. M-griebiklis naftininkų barakuose išsijungs apie vienuoliktą ryto. Sprendžiant iš to, ką sužinojau iš Gorvyno, aparatas jo laboratorijoje turėtų išsijungti maždaug dvidešimt penkiomis minutėmis vėliau, o tai reiškė, kad apie penkias minutes neveiks nė vienas iš jų. Jei man pasisektų įtaikyti į reikiamą laikotarpį, po aštuonių valandų galėčiau mutuoti.

Kai baigiau visa tai aiškinti Lamanai, ji linktelėjo galva į Tedvaro pusę ir tarė:

— Negi nori trintis čia aštuonias valandas?

Ji buvo teisi. Kol kas Tedvaras funkcionavo, nes pasivaišino Gorvyno tabletėmis, tačiau dabar jų nebeliko. Nė vienas iš jų nebeturėjo jokių vaistų.

Jei būčiau galėjusi patekti į laboratoriją, būčiau sugadinusi Gorvyno M-griebiklį, tačiau Tedvaras apsigalvojo ir nedavė man rakto.

— Kodėl turėtum laužyti ką nors, kas priklauso mano tėvui? — sušuko jis. — Aš jo paveldėtojas, tad visas turtas priklauso man. Verčiau užčiaupk marmūzę ir nesiartink prie manęs, nes vėl uždarysiu tave kameroje. Niekaip negaliu suvokti, kodėl tave iš viso išleidau.

Tikėdama, kad galiausiai jis pamėgins įgyvendinti savo grasinimą, palaukiau, kol nukreipė dėmesį kitur, o tada mostelėjau Lamanai. Kartu išsmukome iš patalpos, susiradome užpakalines duris ir išsprūdome į naktį.

Lauke buvo tamsu, nors į akį durk. Danguje nesimatė nė žvaigždelės.

— Aplinkui visiškai nėra žiedų, — pastebėjo Lamana. — Kokia čia vieta?

— Gorvynas negalėtų eksperimentuoti su manimi, neturėdamas žiedų kanalo, — pareiškiau. — Susiraskime jį, kad galėtum iš čia ištrūkti.

Tačiau mums niekaip nesisekė jo aptikti. Nors klupinėdamos apsukome ratą apie rūmus, nepastebėjome jokių žiedų, o tai reiškė, jog kanalas turėjo būti viduje.

— Kaip manai, kiek metų šiam pastatui? — paklausiau.

— Gal kokie šimtas penkiasdešimt?

— Gorvynas turėjo sugaišti daug laiko ir pakloti krūvą pinigų, kol jį įsigijo. Rūmai yra pastatyti aplink žiedų kanalą. Kadangi, tupėdamos požeminiame kalėjime, nepastebėjome nė vieno žiedo, tai jų srautas turėtų plūsti kažkur viršuje. Galbūt viename iš galinių miegamųjų.

— Aš nenoriu ten grįžti, — tarė Lamana.

— Aš irgi. Bet kokiu atveju, vis tiek negaliu mutuoti. Mane pasigaus M-griebiklis naftininkų barakuose.

— O jeigu mutuotume susikibusios rankomis?

— Kartą mus jau sučiupo kartu. Ne, nieko neišdegs.

— Tada eime pėsčiomis.

Apyaušriu mus prisivijo Tedvaras.

— Sakei, kad man padėsi! — suklykė jis man.

Nelygi vietovė jį visiškai nuvargino. Drabužiai ties keliais bei alkūnėmis karojo skutais, pats buvo visas apibraižytas ir apdaužytas, o akių žvilgsnį galėjai įvardinti kaip laukinį. Tačiau jis atkakliai stengėsi nepasiduoti.

— Negalėjau likti tenai vienas, — pareiškė Tedvaras. — Aš jo nekenčiu! Žinau, kad atsibudęs ir neradęs jūsų, jis tiesiog pašėls.

— Gerai žinai, kad Gorvynas nenori mano draugijos, nes aš jam patinku, — pasakiau.

— Kam tai rūpi? Man jau nebe. Tačiau tu žadėjai man padėti.

— Kokiu būdu? Juk pats puikiai supranti, jog tavo vieta ligoninėje.

— Ne! Gorvynas sakė, kad galėtum tai padaryti. Kartą šaipydamasis iš manęs pareiškė, jog man tereikia tik kelionės į M.

— Kodėl manai, kad tai kaip nors susiję su manimi?

— Nes tu nuolat neišeini jam iš galvos! Esi raktas į jo sėkmę!

Jis kalbėjo ne per protingiausiai, tačiau tuo metu tai visiškai nestebino. Kad ir koks jautėsi suirzęs, nemėgino mūsų pulti. Tikriausiai žinojo, kad mes tik nutrenktume jį į artimiausią griovį ir nužygiuotume toliau bėjo. Manau, kad Tedvaras gailėjosi nepasiėmęs iš arsenalo vieno iš įmantriųjų Gorvyno ginklų.

— Kur mes traukiame? — paklausė jis sėdėdamas ant uolos ir markstydamasis prieš saulę.

Aplink mus driekėsi pilkiausias dykumos plotas, kokį tik mačiau ar įsivaizdavau, be jokio medelio ir net be horizontą darkančių kalnų.

— Panašu į Mirties slėnį, — pareiškė Tedvaras.

— Visos dykumos yra vienodos, — atsiliepė Lamana. — Ir nesitikėk, kad tau ištroškus aš suuosiu šulinį su vandeniu.

— Aš jau ištroškęs!

— Turbūt pastebėjai, kad žemė nuožulniai leidžiasi ta kryptimi, kuria keliaujame? — paklausiau. — Tikriausiai atrodė savaime suprantama pasiduoti ton pusėn, ar ne?

— Bent jau man, — tarė Tedvaras. — Norėjau jus surasti, tuo tarpu sprunkantiems šis kelias lengviausias ir logiškiausias.

— Atsipeikėjęs Gorvynas pagalvos lygiai tą patį.

— Jis visada atsibunda brėkštant. — Tedvaras atsistojo ir pažvelgė ton pusėn, iš kurios atėjome. — Žinau, kad esu pamišęs, bet jis priverčia mane pasitempti. Tačiau kai tampa tykus ir išsiblaškęs, tada geriau nesimaišyti jam akyse.

— Kai mačiau jį paskutinį kartą, buvo labai tykus ir išsiblaškęs, — tarė Lamana.

Mes bėgome, kol užteko kvapo, o tada tęsėme kelionę pėsčiomis. Dykuma liko sterili bei nesvetinga, tačiau bent jau išeidinėjome iš zonos, kur neplūduriavo joks žiedas. Kai pastebėjau keletą, pakibusių toli danguje, stabtelėjome kelioms minutėms aptarti strategijos. Tuo metu saulė jau plieskė iš pačių aukštybių.

Norėjau, kad Lamana su Tedvaru keliautų link žiedų, tuo tarpu pati ketinau pasukti į kitą pusę.

— Kodėl manai, kad Gorvynas mus vysis būtent žiedų kryptimi? — paklausė Lamana. — Jis gi žino, jog nemutuosi.

— Nebus tuo tikras. Aš gi galiu ir supanikuoti.

— Kokios kvailystės, — įsiterpė Tedvaras. — Nejau pamiršai, kad jis visada žino, kur esi už M ribų? Pats man užsiminė, jog turi krypties nustatymo prietaisą, gaudantį tavo skleidžiamus signalus. Pasak jo, Žemėje nėra tokios vietos, kur galėtum nuvykti bėjo žinios.

Nejau tas manyje esantis prietaisas niekada nesuirs?

— Tai ką mums daryti, ką daryti? — sudejavau. Man dar nespėjus susičiaupti, pasigirdo artėjančio bagio ūžimas. — Kol kas jis dar gana toli, tačiau netruks nė penkiolikos ar dvidešimt minučių, kad mus pasivytų. Ar galite pateikti kokią nors protingą priežastį, kodėl turėtumėte būti su manimi, kai tai įvyks?