Сёко Тендо: Jakudzos mėnulis. Gangsterio dukters atsiminimai

Shoko Tendo

JAKUDZOS MĖNULIS

Gangsterio dukters atsiminimai

PIRMAS SKYRIUS

Plaukiantys debesys

Aš, jakudzos duktė, gimiau 1968 metų žiemą. Buvau trečia iš keturių mano tėvui Hirojasu ir motinai Satomi gimusių vaikų. Brolis Daikis buvo dvylika metų vyresnis, po jo gimė sesuo Maki, vyresnė už mane vos porą metų. O Nacuki, penkeriais metais jaunesnė už mane, buvo mūsų šeimos pagranduke. Mes visuomet ją vadinome Načian [* -čian (-cban) — mažybinė priesaga, vartojama prie vaikų arba labai artimų, jaunų moterų vardų].

Esame kilę iš Tojonakos Osakos šiaurėje. Bet kai buvau visai maža, persikraustėme į visiškai naują namą kitoje miesto pusėje, Sakai rajone. Namas buvo nuostabus. Už dvivėrių metalinių vartų baltais ir rausvais azalijų krūmais apsodintas vingiuotas akmenų takelis vedė iki paradinių durų. Namas japonų standartais buvo didžiulis: kiekvienas turėjome savo kambarį, be to, buvo svetainė, valgomasis, du japonų stiliaus tatamio [* Tatamis — šiaudinis demblys, skirtas grindims iškloti]kambariai ir darbo kambarys, kuriame tėvas tvarkė reikalus ir priiminėjo lankytojus. Prisimenu, visi namai kvepėjo šviežiai supjauta mediena.

Mūsų svetainės langai vėrėsi į pilies griovio stiliaus tvenkinį, kurio vandenyje grakščiai nardė įvairiaspalvės auksinės žuvelės. Mes netgi turėjome baseiną, kuriame vasarą pražaisdavome kiaurą dieną. Už mano miegamojo lango augo aukšta žydinti vyšnia, savotiška mano bičiulė. Mėgdavau nusinešti savo rūpesčius ir problemas po jos vainiku ir pasėdėti.

Be to, kad buvo vietos jakudzos bosas, mano tėvas turėjo dar tris kitus verslus: kelių ir tiltų statybos kompaniją, statybos firmą ir nekilnojamojo turto verslą. Mums, vaikams, tėvas buvo neaprėpiama asmenybė. Jis buvo pamišęs dėl mašinų, visuomet turėjo keletą pačių naujausių japoniškų ir užsienietiškų automobilių modelių, jau nekalbant apie Harley ir kitus motociklus. Mūsų garažas priminė transporto parodą su tobula nupoliruotų automobilių ir motociklų eile. Aišku, jo niekada netenkino serijiniai pavyzdžiai, todėl laisvalaikiu jis nuolat tobulino savo ratus. Jeigu per raudoną šviesą šalia sustodavo koks nors tipas su senu galingu laužu, jis imdavo birbinti varikliu kaip lenktynininkas, o užsidegus žaliai, išmindavo akseleratorių iki dugno. Mano tėvas prie vairo buvo kaip antis vandenyje. Kantrioji mano motina maldaudavo nevažiuoti taip greitai, o mane, vos pajusdavau greitį, visuomet užliedavo milžiniškas malonumas.

Kiekvieną savaitgalį mūsų šeima kartu važiuodavo pirkinių arba papietauti į restoraną. Kai išeidavome iš namų, tėčio krokodilo odos piniginė būdavo išsipūtusi lyg stambų grobį prarijusi gyvatė. Mama visuomet atsisėsdavo prieš trijų dalių veidrodį atlikti šukuosenos ir smulkmeniško makiažo ritualo. Ji išeidavo plonais baltais pirštais gniauždama rausvą skėtį, o aš eidavau įsikibusi į kitą ranką ir spoksodavau į mamos žiedą su opalu, kuriame vaivorykštės spalvomis atsispindėjo saulė. „Kai užaugsi, jis bus tavo”, — sakydavo ji man šypsodamasi.

Tėtis būdavo labai užsiėmęs savo grupuotės reikalais ir kitais darbais, tačiau pirmą Naujųjų metų savaitę visuomet praleisdavo su šeima. Negalėdavome sulaukti, kai kibsim į mamos paruoštą šventinį stalą: sojos padaže virtas daržoves, storas saldaus omleto riekes, cukruotas juodąsias pupas, su ryžiais pašutintus, auksinius kaštainius, gražiai patiektus triaukštėje juodo lakuoto medžio lėkštėje. Naujųjų dieną pavalgę visa šeima išeidavome į artimiausią šventyklą sukalbėti pirmos Naujųjų metų maldos. Mes, vaikai, ištraukdavome likimo ritinėlį ir prašydavome tėvų perskaityti jį ir mums paaiškinti. Toks buvo kasmetis Tendų šeimos ritualas. Kai pradėjau lankyti mokyklą, per Naujuosius metus tėtis įdėjo man į delną mažo varpelio pavidalo talismaną.

— Čia tau, Šioko.

Tas talismanas šildė man delną, rodės, šiluma smelkiasi giliai į vidų. Pasikabinau jį ant kuprinės ir per pertrauką patilindžiavusi pirštu paskęsdavau smagiuose Naujųjų metų prisiminimuose.

Mano tėvai visuomet buvo geri, tik griežtai žiūrėjo drausmės. Netgi namų šeimininkei buvo užginta mus lepinti. Mums valgant niekuomet nebuvo leidžiama žiūrėti televizorių. Turėdavome padėkoti prieš valgį ir pavalgę, privalėjome nusinešti lėkštes. Buvome auklėjami senoviškai, bet man tai patiko.

Mūsų namai nuolat šurmuliavo nuo žmonių; atvykstančių ir išvykstančių automobilių pardavėjų, juvelyrų, kimono pardavėjų, siuvėjų ir panašiai. Buvo smagu augti tokiame nuostabiame pasaulyje.

Senelis iš tėtės pusės mylėjo mane labiausiai iš visų vaikaičių. Vieną dieną, kai buvau trejų, jis supo mane ant kelio dainuodamas: „Šioko, Šioko” ir kažkaip užmigo. Pasirodo, mirė nuo širdies smūgio. Po ketverių metų, kai pradėjau lankyti pradinę mokyklą, mirė mano senelė. Kai po laidotuvių susėdome valgyti priešpiečių, prie tėčio priėjo vienas mano dėdė.

— Tu, padugne jakudza, negausi nė grašio Tendų šeimos pinigų, — iškošė jis.

— Laidotuvės dar nepasibaigė, o tu jau apie pinigus? Atsikniskite ir palikite mane ramybėje, maitvanagiai! — suriaumojo tėvas ir išlėkė lauk.

Kiti mano giminaičiai liko sėdėti, nudelbę akis į grindis. Man pasidarė negera, kad žmonės gali peštis dėl pinigų ką tik palaidoję senelę. Prisimenu, pagalvojau, kad nors ir jakudza, mano tėvas šįkart išties teisus.

Po kelių dienų tėvas pateko į bėdą ir buvo uždarytas į kalėjimą. Atsikraustę į Sakai rajoną mes mažai bendravome su kaimynais, bet staiga visi ėmė apie mus kuždėtis... Buvo labai šlykštu. Taip pirmą, bet tikrai ne paskutinį kartą patyriau diskriminaciją.

Kartą, kai tapiau piešinį netoli mūsų namo, prie manęs priėjo viena moteris iš mūsų gatvės. Ji pasilenkė ir sušnibždėjo man į ausį: „mažoji Šioko, ar žinai, kad vyresnysis tavo brolis nėra tikras brolis? Tavo motina susilaukė jo dar nepažinodama tavo tėvo.”

Kaimynės žodžiai nepakeitė mano santykių su broliu, ir aš niekaip nesuprantu, kam reikėjo tokius dalykus kalbėti vaikui. O kaimynų vaikai greitai perėmė savo tėvų požiūrį. Mokykloje mane vadino „jakudzos vaiku” ir elgėsi kaip su atstumtąja. Pradinės mokyklos metai virto šešeriais nuolatinio priekabiavimo metais.

Antroje klasėje nutiko vienas dalykas, kurio niekuomet nepamiršiu. Mano grupelei atėjo eilė tvarkyti mokytojų kambarį. Klūpėdama šveičiau grindis, todėl stalai mane paslėpė. Išgirdusi pažįstamą mokytojos, kuri visuomet maloniai su manimi elgėsi, balsą, pastačiau ausis.

— Šioko Tendo? Piešti ji gali, dar skaito ir rašo pusė bėdos. Bet tai viskas. Ko daugiau išmokysi tokią kvailę?

Ji kalbėjo su panieka. Mačiau, kaip nušveitė popieriaus lapą ant stalo. Mokytojai susispietė pasižiūrėti.

— Tu nejuokauji! — ėmė juoktis jie.

Ten buvo paskutinis mano testas. Galbūt nepasirodžiau geriausiai, bet labai stengiausi. Kai jie pastebėjo mane nustėrusią, skubiai pasakė: „Baigei plauti? Puiku!” ir dirbtinomis šypsenomis išlydėjo mane iš mokytojų kambario.

Taip aš sužinojau, kad žmonės gali būti dviveidžiai, ir šitos pamokos niekad nepamiršau.

Tais laikais vaikams nuo ketverių iki keturiolikos nebuvo leidžiama lankytis kalėjime, todėl neteko susitikti su Maki ir kalbėtis su kalinčiu tėvu. Mama perėmė verslo reikalus ir jaunesnių grupuotės narių priežiūrą. Jai teko visur su savimi tampytis mažąją Načian, bet ji buvo tyli laukdama, kada bus paleistas tėtis. Negirdėjau, kad ji bent kartą būtų nusiskundusi. Todėl nenorėdama užkrauti naujų rūpesčių, niekada neužsiminiau, kaip man sekasi mokykloje.