Сёко Тендо: Jakudzos mėnulis. Gangsterio dukters atsiminimai

Juja nurengė mane, kaip buvo daręs tai milijonus kartų anksčiau, ir ėmė bučiuoti. Staiga iš vaikystės iškilo šiurpus prisiminimas. Kai jo ranka nuslinko nuo mano krūties, aš neabejojau, kas laukia toliau. Atidaręs tualetinio staliuko stalčių ištraukė prezervatyvų dėžutę. Po to nusisukęs užsimovė...

— Ar skauda? — paklausė.

— Ne, — atsakiau, nors labai skaudėjo.

Kai viskas baigėsi, paklodės liko išteptos krauju. Išsigandau, kad jos išduos, jog buvau nekalta, todėl tyčia išpyliau skiediklio ir susukusi įgrūdau paklodes į skalbimo mašiną. Tačiau Juja visiems draugams raportavo, kad man tai buvo pirmas kartas ir, dar blogiau, kad aš buvau abejinga glamonėms — absoliučiai frigidiška. Jujos žodžiai mane įskaudino, bet ypač skaudu buvo todėl, kad tai buvo tiesa. Seksas su juo nesuteikė nė mažiausio malonumo.

Gal nuo streso, o gal todėl, kad dažniausiai būdavau apkvaitusi nuo skiediklio, pati to nejausdama numečiau daug svorio. Retsykiais grįždavau namo, bet tik kad būčiau užpulta įniršusio tėvo, kuris sušukdavo: „Ką, po galais, padarai savo kudloms?!” ir paleisdavo į mane arčiausiai gulintį daiktą — peleninę ar ką nors tokio, kas suduždavo man virš galvos. Tėvas daužydavo mane iš visų jėgų, kol imdavo atrodyti, kad neišgyvensiu. Bet niekada neatsiprašydavau ir neidavau pas daktarą. Atsiguldavau ir gulėdavau, kol pasidarydavo geriau. Kartais mama bandydavo stoti tarp mūsų. Smulkutės moters susitaršiusiais plaukais, maldaujančios mane liautis ir tramdančios tėvą, kad nemuštų, vaizdas buvo blogiau už skausmą. Nekenčiau savęs, kad verčiu mamą šitaip verkti, bet nedariau nieko, kad sutramdyčiau savo norą valkiotis.

Maki taip pat įjunko bėgti iš namų. Kaip ir aš, sesuo būdavo surandama, partempiama namo ir tėvo sumušama. Palaukusi, kol užgis žaizdos, ji vėl išnykdavo — tipiška jankė. Bet kai nebe pirmą kartą atsidūrė policijoje, Maki buvo uždaryta į nepilnamečių kardomąjį kalėjimą. Kartą buvo išleista lygtinai, bet kadangi savo gyvenimo būdą keisti atsisakė, vėl turėjo ten sugrįžti.

Galiausiai sesuo atsidūrė nepilnamečių kolonijoje. Netrukus po to, kai ją uždarė, iš savo draugų išgirdau, kad į koloniją iškeliavo ir Juja. Kadangi nuo to karto, kai mylėjomės, mes net nesikalbėjome, man buvo vis vien.

Kiekvieną vakarą šlaistydavausi po centrą arba važinėdavau automobiliais. Nuo skiediklio niekada nepatyriau „blogos kelionės” [* Bloga kelionė (ang. bad trip) — haliucinogenai, artimi LSD, kartais sukelia ne pakilią nuotaiką, euforiją, o priešingą efektą, kuris kartais baigiasi mirtimi], todėl man buvo dzin.

Kai buvau aštuntokė, mano draugas Makotas, trejais metais už mane vyresnis vaikinas iš motociklininkų gaujos, supažindino mane su bendraamže. Mes su Jošimi netrukus pradėjome siausti kartu. Vieną dieną mus pasikvietė viena iš vyresnių mūsų grupuotės panų, sumąsčiusi, kad mes per daug „pasikėlusios”. Kai atėjome į vietą, supratome įkliuvusios į bėdą — mūsų laukė keturios merginos ir du vyrukai. Žinojome, kad laimėti nėra galimybių, bet jeigu pavyktų sumušti bent vieną, verta pradėti. Kaip ir reikėjo tikėtis, mes su Jošimi buvome sumaltos.

Kai užpuolikai dingo, mes šiaip ne taip atsistojome. Jošimi išsitraukė sulamdytą Seven Stars pakelį iš kišenės ir padavė man cigaretę.

— Ačiū.

Įsikišau ją į burną, ir į filtrą ėmė gertis kraujas. Jošimi čirkštelėjo galingu savo 100 jenų vertės žiebtuvėliu, vos nepadegdama mano karčių.

— Ei, Šioko. Nori atkeršyti?

— Kurgi ne, o tu?

— Kitą kartą tikrai juos išdulkinsimi.

Jošimi buvo ne juokais užsiutusi. Cigaretė tirtėjo jos pirštuose.

— Einam pas Makotą, — pasiūliau, nupurčiusi dulkes nuo Jošimi drabužių.

— Gerai. Man reikės daug skiediklio, kad visai atsijungčiau.

Susėdome ant savo skuterio be duslintuvo, kurį prieš dvi dienas buvo pavogęs ir mums perdirbęs Makotas, ir pasukome pas jį.

Po kelių dienų mane pakvietė kita pana. Šį kartą manęs laukė trys mergos ir krūva vaikinų.

— Šioko, kokį čia suknistą sijoną užsimovei?

Ji be perspėjimo sumalė litrinį skiediklio butelį man į galvą, tuo pat metu koja spirdama man į pilvą. Kai susiriečiau, susiėmusi už juosmens, mano galvą prie žemės prispaudė senas purvinas batas.

— Klaupkis ir atsiprašyk! — suriko ji, ir ėmė kaip išprotėjusi spardyti.

— Nesulauksi! — pašokau ir iš visų jėgų smogiau jai į veidą.

— Patvarkykit ją! — suriko ji keturiems laukiantiems vaikinams. Vienas prišokęs pastvėrė mane už plaukų. Nusitempė į savo mašiną ir įgrūdo ant galinės sėdynės. Jis užsilipo ant manęs iš garsiakalbių Kvinsiui Džonsui bliaunant Ai no corrida. Nuo jo nešė skiedikliu.

— Ei, palaikykite jai kojas! — suriko vienam iš savo bendrų.

— Niekas manęs nebarškins. Atsiknisk!

Spyriau jam į pautus kaip mokėjau ir bandžiau ropštis iš automobilio, bet jis įsikibo mano drabužių, ir aš kritau veidu ant asfalto. Vienas iš vaikinų, Tomonoris, kuris su mokėsi kartu manimi mokykloje, nebeištvėrė. Jis sugavo mano prievartautoją už rankos.

— Baik. Paleisk ją.

— Patrauk nuo manęs letenas, biče. Kaip manai, su kuo tu kalbi?

Įsiutęs jis parvertė Tomonorį ant žemės.

— Užtektinai prisiklausiau tokių mulkių, kaip tu, — keldamasis atšovė Tomonoris ir švirkštelėjo skiediklio maišą vaikinui į veidą.

— Ach!

Tas krito ant žemės užsidengęs delnais akis.

— Šioko, sėskis!

Aš užsikabarojau ant perlamutrinio rausvo Tomonorio Honda CBX 400 su tuomet madingomis iškeltomis rankenomis ir nuimtomis pagalvėmis, kad sėdėtum žemiau. Pažvelgusi į Tomonorio ranką ant vairo, negalėjau patikėti, kad jis turi ką nors bendra su tipu, kuris bandė mane išžaginti.

— Jie vejasi? Nematai? — šūktelėjo man Tomonoris iš priekio. Dirstelėjau per petį.

— Ne, nematau jų.

— Skyline be šansų pagauti mano mažutę.

— Tau bus ragas po šito...

— Tau dar blogiau.

— Nesvarbu. Man vis vien, — atsakiau, stengdamasi nuduoti ramesnę, negu jaučiausi.

— Man irgi. Vien todėl, kad jie vyresni, nereiškia, jog gali elgtis su mumis kaip su šūdu, ar ne?

— Aha.

Man tikrai į muštynes buvo nusišvilpt. Šiaip ar taip, ne pirmą kartą vyresni grupuotės nariai mane išsikviečia, greičiausiai ir ne paskutinį. Todėl negalėjau suprasti, kodėl vis dar drebu. Ir tada supratau. Šiurpus balsas kuždėjo mano galvoje: „Mažoji Šioko, tu jau didelė mergaitė...”

Nepaisant to, kas įvyko, mano gyvenimo būdas nepasikeitė. Aš ir toliau šlaisčiausi su draugais, protarpiais, kai užeidavo nuotaika, užsukdavau į mokyklą. Na, tiksliau, kai mano šukuosena ir uniforma griežtai kirtosi su mokyklos taisyklėmis, aš tiesiog nueidavau aplankyti mokytojų. Kiti mokiniai, pamatę mane, pasišlykštėdavo. Gal iš dalies kalta raudona, išvirtusi egzema žasto vidinėje pusėje, kurios nė kiek neslėpė mano trumparankovė uniforma, bet visi žiūrėjo į mane kaip į atmatą. Vienintelė priežastis, kodėl apskritai ten rodžiausi, tai mokyklos patarėjas, vienas iš kelių žmonių, kuriems rūpėjo mane perkrimsti. Jis netgi kartais man suduodavo, tačiau bent jau skyrėsi nuo kitų mokytojų, kurie apsimetė, kad neegzistuoju. Jis buvo konservatyvus mokytojas, bet kažkoks žmogiškas. Bandydama jį pažinti, stengiausi įveikti savo nusistatymą prieš pedagogus. Nors ir jaunas, mano auklėtojas taip pat labai stengėsi susidoroti su mano problemomis. Mokyklos direktorius irgi buvo tolerantiškas žmogus. Išsiaiškinusi, jog yra toks dalykas kaip geras mokytojas, nuėjau į mokytojų kambarį ieškoti savo septintosios klasės mokytojos, tos pačios, prie kurios aną kartą mokytojų kambaryje pratrukau.