Сёко Тендо: Jakudzos mėnulis. Gangsterio dukters atsiminimai

— Mokytoja, atsiprašau dėl praėjusio karto, — ištariau nuleidusi galvą.

— Tendo, aš irgi manau, jog tada prišnekėjau negerų dalykų. Kodėl negrįžti į mano pamokas? Aš tavęs laukiu, — atsakė ji ir netgi šyptelėjo.

Tas momentas tikrai buvo keblus, bet kažkodėl atsiprašius man palengvėjo.

Baigdama aštuntą klasę aš ir toliau bėgau iš namų, o mokyklą išvis užmečiau. Smaginausi šlaistydamasi su Jošimi ir jos šutve. Mes rimtai įjunkome į migdomuosius vaistus. Tabletes sukramtydavome ir nuplaudavome sodos vandeniu, nes tikėjomės, kad taip greičiau suveiks. Tada kovodavome su miegu, uostydami skiediklį, ir mėgaudavomės svaiguliu.

Kartą mes su Jošimi atsibudome vienu metu. Televizorius buvo paliktas įjungtas, ką tik prasidėjo žinios. Mes atsisukome viena į kitą nustėrusios ir puolėme prie pašto dėžutės paimti laikraščio.

— Šioko, tai negerai. Atrodo, mes išmiegojome tris dienas.

— Kaip porelė tikrų Ripų van Vinklių.

Abi prapliupome kvatoti.

Taigi daugumą laiko mes krėtėme panašias kvailystes ir iš to juokėmės. Bet kartą, kai išgėriau didelę migdomųjų vaistų „Benzalin” dozę, buvau taip apsvaigusi, kad kai vienas iš gaujos vaikinų — iš tų, kurie man nelabai patiko, — užlipo ant manęs, nesugebėjau sukliudyti jam mane išdulkinti. Kai pabudau kitą rytą, padėjusi galvą ant jo peties, ir prisiminiau, ką jis padarė, nubėgusi į vonią išsivėmiau.

Pradėjau traukti ir marihuaną, todėl nebuvo dienos, kai neužkaifuočiau. Apie marihuaną visi šnekėjo nekaltais terminais kaip apie „žolytę”, „kanapes” arba „hašišą”, todėl maniau, jog tai tik „linksmas tabakas”. Kai kurie vaikai nuo jo greitai perėjo prie spido. Pažinojau merginų, kurios užsiiminėjo prostitucija, kad patenkintų savo įprotį. Mačiau, kaip jos sutikdavo miegoti su bet kuo, kad tik gautų spido. Visuomet aplink sukiojosi žmonės, siūlantys pabandyti ir man, bet manęs nė karto nesugundė. Nenorėjau baigti taip, kaip jos.

Maždaug tuo metu vieną popietę mūsų būrelis trynėsi priešais kompiuterinių žaidimų saloną, kai išgirdau šaukiant:

— Ei, tu! Šioko! Dėl tavęs bosas plaukus raunasi.

Apsidairiusi pamačiau jakudzą iš tėčio grupuotės, tokį Kobajašį. Draugai susikišo savo skiediklio maišelius ir išsilakstė kaip voriukai į visas puses. Nesvarbu, miesto centre ar kur nors kitur, sugavęs mus Kobajašis privers atsiklaupti ir išklausyti paskaitą, kurią išdėstys žiauru chimeros veidu. Jeigu bandyčiau ką nors vaizduoti, jis trenktų man ir nutemptų namo, o tėvas tikriausiai nepaliktų gyvos. Neturėjau jėgų šitą kęsti dar kartą.

— Ei, ateik čia!

Kobajašis išlipo iš savo Toyota Crown ir ėmė vytis mus pėsčias. Mes atsiplėšėme galą ir staiga supratome, jog įkliuvome ketvirtame kontorų pastato aukšte, neturėdami kur sprukti toliau. Neliko nieko kita, kaip tik šokti pro langą ant kito namo stogo ir bėgti.

— Šioko, negaliu patikėti, kad tas senas pirdyla ropščiasi įkandin mūsų.

— Ką jis sau galvoja? Jeigu nukris, nebegalės mūsų sumušti!

— Būtų neblogai.

Kobajašis — puikios formos, bet jau matėme, kad jis užduso. Kita vertus, prisiuostę skiediklio mes patys vos gaudėme orą.

— Juk Kobajašis mūsų nebesiveja, ar ne?

— Aha, jo snukis mums už nugaros.

— Velnias!

— Ne. Juokauju. Jo nėra. Čia nėra.

— Ne laikas juokauti. Jeigu pagaus mus, tikrai nudės.

— Taip, vos išnešėme subines.

Ir pradėjome raičiotis kvatodami.

Iš tikrųjų netgi nepritardamas mano gyvenimo būdui, tėvas liepė Kobajašiui palikti mane ramybėje. Bet kažkodėl jakudza įsikalė į galvą pabandyti mane sumedžioti. Lyg man neužtektų, kad persekioja policija.

— Šūdas, man nuobodu. Nekenčiu šito lietaus.

Tai Riė žodžiai. Ji sėdėjo atsišliejusi į sieną su plakatu, vaizduojančiu grupę jankėmis apsirengusių katyčių. Devintajame dešimtmetyje buvo madinga turėti tokį plakatą. Tos katės vadinosi „nameneko”, buvo išleista visa serija plakatų su skirtinga kačių apranga. Jau kelias dienas pliaupė be paliovos, ir mes lindėjome vienoje iš savo priebėgų, išsijungusios nuo skiediklio. Taip mes stengėmės įveikti sezono monotoniją.

— Laimė, vasaros atostogos nebetoli. Galėsime paprašyti vyresnių vaikinų nuvežti mus į paplūdimį ar panašiai.

— Aha, bus jėga.

— Jeigu pasiseks, susipažinsime su kokiais nors gražuoliukais. Ei, kas eina su manim pirkti peroksido? Pasišviesinti sruogas?

— Rimtai.

Plaukų dažymas buvo įdomiausias dienos nuotykis. Mums buvo sunku laukti savo atostogų pradžios. Deja, tais metais vasara man anaiptol nebuvo linksma.

Vos lietaus sezonas spėjo pasibaigti, ir mes įsisukome į banalų kasdienį jankio gyvenimą, Jošimi vėl susiniovė su pana, su kuria turėjome problemų aštuntoje klasėje, ir pakvietė mane su ja susitikti.

— Galiu nueiti ir viena, bet neabejoju, kad lauks visa gauja, — tarė ji, vaizduodama kietą. Nutariau palydėti ją į susitikimo vietą. Kaip ir tikėjomės, laukė keturios panos. Viskas baigėsi peštynėmis, netrukus pasirodė policija. Už tai, kad sukėlėme kūno sužalojimų, buvome suimtos, sukaustytos antrankiais, aprištos virve per juosmenį ir nuvilktos į patrulių automobilį.

— Bukagalvės. Lipkite į mašiną! — suriko vienas pareigūnas.

Jis spyrė man į užpakalį ir užtvojo per galvą. Aš nusimoviau antrankius, kurie man buvo tokie laisvi, kad nebuvo prasmės rakinti, ir sviedžiau jam į snukį.

Kai atsidūrėme policijoje, atsisakiau pasirašyti prisipažinimą. Nepilnamečių poskyrio pareigūnas taip supyko, kad po stalu spyrė man į blauzdą, daužė kumščiu į stalą ir galiausiai viską baigė. Aš pasišoviau nesileisti palaužiama, todėl apklausa baigėsi man nepravėrus burnos. Pareigūnas pasidavė ir surašė kaltinimus.

— Pasirašyk čia! — liepė jis, kišdamas popierių po mano nosimi. Nereagavau. Kad ir kiek kartų man tai kartojo, sėdėjau nejudėdama.

— Matau, kad čia to šutvės vado dukrelė. Koks tėvas, tokia ir duktė. Obuolys nuo obels netoli rieda. Tu tikrai su pautais.

Pagalvojau, kaip ironiška, kad supratęs, jog prakalbinti manęs nepavyks, policininkas užvedė kalbą apie mano tėvą. Nebuvau kieta. Žinojau tik tiek, kad ir ką sakyčiau, tik dar labiau save pasmerksiu. Užteko to, kad mano krepšyje radę paprastą aspiriną policininkai apkaltino mane „narkotikų laikymu”. Policija įgudusi sukurpti kaltinimus. Po kelių dienų buvau perkelta į laikiną kardymo centrą Osakos kalėjimo kaimynystėje.

Dauguma dienų kardomajame kalėjime prabėgo skaitant arba darant koliažus. Neturėjome daug galimybių mankštintis, todėl nekantraudama laukdavau tu dviejų kartų per savaitę, kai mums leisdavo pažaisti stalo tenisą. Sėdėjau uždaryta viena, bet girdėdavau už sienos prislopintą juoką, prasismelkiantį iš bendros kameros. Nors naujokai paprastai nekęsdavo vienatvės, man buvo vis vien, nes pati su savimi jaučiausi patogiai. Kai įpranti, jautiesi visai laisvas. Maistas buvo dalijamas iš didžiulio katilo, tačiau dėl kažkokios priežasties miso [* Miso — fermentuota sojų pasta, dažniausiai vartojama vegetariškiems patiekalams gaminti]sriuba būdavo atgabenama mėlyname plastikiniame konteineryje, kuris labai priminė šiukšlių kibirą. Tada su padėklu būdavo įstumiama pro plyšį kameros sienoje. Sriuba buvo skysta, be jokių priedų, prėska, bet ryžiai, sumaišyti su miežiais, gana skanūs. Už kitų durų kažkuri su ašaromis skųsdavosi: „Šitie ryžiai šlykštūs. Negaliu ėsti tokio mėšlo.” Supratau, kad kai kurioms merginoms čia tikrai liūdna, ir jų gailėjau.