Сёко Тендо: Jakudzos mėnulis. Gangsterio dukters atsiminimai

Bet kadangi niekam apie priekabiavimą nepasakojau, jis tapo kasdienis. Mano gimnastikos drabužiai ir sportbačiai buvo įmesti į krosnį, švaros dieną man visuomet tekdavo gremžti grindis. Dažniausiai būdavau visiškai nematoma, todėl jaučiausi taip, lyg išvis neegzistuočiau. Daugiausia erzino ir labiausiai prieš mane buvo nusiteikę geriausiai besimokantys ir elitinius darbus dirbančių tėvų vaikai. Jie kabinėdavosi taip gudriai ir išradingai, kad mokytojai to niekada nepastebėdavo, jeigu nepasiskųsdavau. Aš žinojau, kad nėra prasmės kam nors pasakoti, bus tik dar blogiau. Priekabiautojai kitą kartą dar labiau stengsis, kad jų nesugautų. Tačiau kad ir ką jie sugalvodavo, aš niekada neverkdavau ir nepraleidinėdavau pamokų, nebent tikrai susirgusi.

Vieninteliai mano draugai buvo sąsiuvinis ir pieštukas. Pertraukas ir priešpiečių metą praleisdavau piešdama ir ignoruodama klasės draugų patyčias.

— Tavo tėvas — jakudza. Kaip baisu!

— Atrodo, tavo tėvas neateis į tėvų susirinkimą, nes jis kalėjime!

— Kas bloga, kad esi jakudza? — atšaudavau, nes vienintelis dalykas, kurio negalėdavau pakęsti — tai tėvų įžeidinėjimas. Ir nors būti jakudzos dukra reiškė būti šiukšle, nutariau neapsimetinėti, kad ja nesu, vien todėl, kad susirasčiau draugų.

Kai grįždavau namo iš tos klaikios vietos, vadinamos mokykla, mūsų šuo ir katė visuomet laukdavo prie laukujų durų. Atsisėsdavau ir beglostydama minkštus jų kailius nusiramindavau. Žmonės meluoja ir elgiasi žiauriai, o gyvūnai kitokie. Auksinės žuvelės, kurias kasdien pamaitindavau, išgirdusios mano žingsnius, sekdavo mane aplink tvenkinį. Gyvūnams reikėjo manęs, jie buvo daugiau nei augintiniai. Jie buvo mūsų šeimos nariai. Pavasarį pažvelgusi pro langą, matydavau tarsi snaiges vėjelyje šokančius vyšnios žiedlapius. Su jais šoko ir mano širdis. Buvau įsitikinusi, kad švelniai priglaudusi ausį prie kamieno girdžiu tylų pulsą, kad medis šnekasi su manimi. Kai ateidavo vasara, ir vyšnia išbarstydavo žiedlapius, atsigulusi po ja žiūrėdavau į dangų, įsivaizduodama pasaulį už plaukiančių debesų. Vaikystėje namai buvo vienintelė vieta, kur jaučiausi tikrai laiminga.

Mama man buvo ypatinga. Augau ligotas vaikas, todėl nerimaudama dėl manęs ji visuomet buvo šalia. Tačiau dėl to mane nuolat kankino baimė ją prarasti. Vieną kartą, kai sirgdama gulėjau lovoje, atsimerkusi neradau mamos. Bandžiau ją šaukti, bet mama neatsiliepė. Išbėgau basa į gatvę jos ieškoti. Galiausiai susitikau grįžtančią namo iš parduotuvės.

— Ką tu darai? Tau reikia gulėti, — pasakė ji sunerimusi.

Negalėjau paaiškinti, kodėl taip išsigandau. Kai sirgdavau, mama nešdavo valgyti man į lovą — ryžių košę su skaisčiai raudona rauginta slyva ant viršaus ir skaisčiais geltonais persikų pusmėnuliais. Aš dar prisimenu salsvą košės skonį ir aštrų sūrios slyvos prieskonį. Iš kur galėjau žinoti, kiek mažai bus tų mielų akimirkų su mama.

Vieną dieną, kai grįžau iš mokyklos karščiuodama, Midzugučis, vienas iš jaunųjų mano tėvo grupuotės jakudzų, įsmuko į mano kambarį. Jis priėjo prie manęs, gulinčios ant futono [* Futonas — kietas japoniško stiliaus čiužinys].

— Sergi, širdele?

Jo akys neįprastai žibėjo, ir man jo elgesys pasirodė įtartinas.

— Taip, — atsakiau, stengdamasi į jį nežiūrėti.

— Mažoji Šioko, tu jau didelė mergaitė ir daraisi vis gražesnė.

Midzugučis prikišo savo veidą prie manęs ir bandė pabučiuoti. Ėmiau muistytis, kai jis šiurkščiai užkišo ranką už pižamos ir sugriebė mano krūtį. Pamačiau iš po jo rankogalio išlindusią tatuiruotę. Man kažkaip pavyko kojomis ir rankomis išsivaduoti iš jo glėbio, bet taip išsigandau, kad tirtėjau visu kūnu ir vos neapsivėmiau. Po kelių dienų Midzugučį suėmė už prekybą narkotikais.

Vėliau niekada nebepasitikėjau suaugusiais.

Kai pradėjau lankyti ketvirtąją klasę, mano tėtį paleido iš kalėjimo. Jis įjunko kiekvieną vakarą lankytis prabangiuose baruose ir vidurnaktį grįžti su baro palydove už parankės.

— Satomi! Šioko! — šaukdavo jis. — Turiu jums dovaną. Padėkite man ją suvalgyti.

Nenorėdavau erzinti savo tėvo, kai tas būdavo įkaušęs, todėl šokdavau iš lovos, kad ir labai mieguista ar soti.

— Atrodo skaniai, tėti.

Prisiversdavau nusišypsoti, kimšdama paskutinį pyrago ar sausainio kąsnelį, kurį jis parnešdavo namo. Nuo tada ėmiau pilnėti. Mokykloje iš manęs tyčiojosi dar labiau, pravardžiavo „kiaule” arba „dirižabliu”.

Negalėjau pakęsti, kad tėtis kiekvieną vakarą grįžta namo girtas. Tiksliau, man buvo koktu nuo aštriais kvepalais trenkiančių palydovių vimdančiai saldžiais balsais.

— Štai mes ir namie. Grįžom sveiki ir gyvi!

Tos būdavo jį aplipusios, nesigėdijo nei manęs, nei mamos. Jau tuomet pakako proto suvokti, kad joms nė kiek nerūpi mano tėvas, jas vilioja pinigai. Jaučiausi siaubingai dėl mamos, kuriai tekdavo nulenkus galvą mandagiai dėkoti toms moterims už pagalbą.

Kai tėvą apnikdavo bloga nuotaika, jis imdavo kriokti iš visos gerklės ir išsiliedavo ant to, kas pasitaikydavo po ranka. Kresnas ir raumeningas jakudza įsisiautėjęs nepajėgdavo suvaldyti įtūžio. Daužydavo langus ar tol mygdavo naujutėlaitės mašinos akseleratorių, kol susprogdindavo variklį. Net nebesuskaičiuoju, kiek kartų mums teko keisti televizorių ir telefoną. Načian, jaunėlė, užsiropšdavo ant mano futono ir išsigandusi įsikibdavo mane.

— Šioko, aš bijau, bijau.

— Načian, eik miegoti. Kol aš čia, tau nenutiks nieko bloga.

Apsimesdavau stipria vyresniąja seserimi, nors viduje pati drebėdavau. Kai pagaliau viskas nurimdavo, atsikeldavau padėti mamai sutvarkyti namus. Ji paprastai verkdavo.

— Nesirūpink dėl manęs, — sakydavo, — rytoj tau į mokyklą. Grįžk į lovą.

Bet aš nenorėdavau jos palikti, apsimesdavau, kad negirdžiu, todėl toliau tvarkydavau išmėtytus daiktus.

— Kai užaugsiu, būsiu turtinga ir nupirksiu mums namus, kur galėsime ramiai gyventi, — žadėdavau, norėdama ją pralinksminti.

Kitą dieną tėvas stebėdavosi, kuo virto namai.

— Kas, po paraliais, čia vyko? — klausdavo jis.

Tėvas visiškai neprisimindavo apie savo įtūžį, ir todėl negalėjau prisiversti jo nekęsti, nors ir labai bijojau.

Vienu metu tėtis buvo taip užsiėmęs jakudzos reikalais, kad jo beveik nebūdavo namuose. Žmonės, kurie dirbo jo namų kontoroje, taip pat dažnai būdavo išėję, todėl neretai namie likdavau viena. Telefonas skambėdavo nenutildamas, o kai pakeldavau, išgirsdavau ką nors tokio: „Trečią rytoj po pietų šitas čekis bus anuliuotas. Prašau nedelsiant perduoti savo tėvams. Nepamiršk, gerai?”

Skambintojas padėdavo ragelį, bet tas žodis „anuliuotas” palikdavo negerą prieskonį. Net ir nežinodama, ką jis reiškia, nutuokiau, jog vyksta kažkas negera. Tėvas, įnikęs į savo planus, prasėdėdavo iki gilios nakties, kruopščiai matuodavo ir perbraižydavo linijas. Kartais jis tiesiog sėdėdavo valandų valandas prie savo stalo, susiėmęs rankomis už galvos.

Žinojau, jog tėtis dirba negailėdamas savęs, kad mus išlaikytų, bet susirangiusi ant savo čiužinio vakare negalėdavau galvoti apie nieką kita, kaip tik apie tai, kad jis grįš namo girtas ir viską vėl išdaužys. Spoksodavau į savo kambario tamsą, į medinių lubų raštą, kol imdavau įžiūrėti šiurpų veidą, o tada nusisukdavau pastėrusi iš baimės. Kai ateidavo miegoti mama, aš pažvelgdavau į jos veidą ant gretimo futono. Tik tuomet kūnas atsileisdavo ir aš pajėgdavau užmerkti akis. Tuo metu neišsimiegodavau naktimis ir nebeįstengiau susikaupti per pamokas. Tiesą sakant, niekada nebuvau stropi mokinė, todėl išsimiegojusi ar ne, nebūčiau daugiau krimtusi mokslų.