Сёко Тендо - Jakudzos mėnulis. Gangsterio dukters atsiminimai

Pagaliau po šešerių metų baigėsi mano pradinis lavinimas.

ANTRAS SKYRIUS

Pigus malonumai

Maždaug tuo metu, kai pagaliau baigiau pradines klases, vyresnioji mano sesuo Maki metė mokyklą ir tapo janke, viena iš tų pašėlusių paauglių, kurie balina plaukus, laksto neregistruotais senais automobiliais arba motociklais be duslintuvų. Ji ėmė rengtis ryškiais drabužiais ir atrodė gerokai vyresnė nei vidurinės mokyklos moksleivė. Žinoma, man sesuo atrodė pasiutiškai šauni. Tačiau šitas susižavėjimas apvertė mano gyvenimą aukštyn kojomis.

Tai įvyko pavasarį, prieš pereinant į vidurinę. Vieną vėlų vakarą man pavyko sučiupti Maki, beišsmunkančią iš namų. Išsigandusi, kad ją išduosiu, ji pasiūlė man eiti drauge. Kai pagalvojau apie mamą, kuri jau ir taip baisiai nerimavo dėl savo dukters elgesio, pasijutau kalta. Nujaučiau, kaip jai bus sunku, jeigu ir kita jos dukra taps janke. Bet mirtinai troškau sužinoti, kur eina Maki.

Maki panaudojo savo meninius sugebėjimus ir pavertė mane, dvylikametę mergaitę, anksti subrendusia paaugle, storai nutepusi mano veidą makiažu ir apvilkusi rėksmingiausiais savo skudurėliais. Kai sėdome į taksi ir pasukome centro link, jaučiausi kaip tikra jankė. Pro taksi langą mačiau gatves, prisigrūdusias akį rėžiančių spalvų mašinų, ir ant kiekvieno gatvės kampo besibūriuojančias jankių gaujas. Miestas pasikeitė. Naktis pavertė pažįstamas gatves neskoningomis — neono šviesomis užlietu jankių rojumi. Ore tvyrojo jaudulys.

Maki susimokėjo, ir taksi durys atsidarė. Ledinis nakties oras lyžtelėjo kojas. Stengdamosi nusipurtyti drebulį, mes paknopstom, kiek leido aukštakulniai, lėkėme prie iškabos Minami Disco. „Jei kas klaus, kiek tau metų, sakyk, kad aštuoniolika”, — įspėjo Maki prieš lipant į liftą. Prie įėjimo švietė didelis užrašas: TIK TIEMS, KAM DAUGIAU NEI 18. Ėmiau panikuoti. Aštuoniolikos man tikrai neduosi. Aš tikrai nepakliūsiu į klubą.

Maki užvertė akis ir įstūmė mane pro duris. Mokestį už įėjimą ji laikė labai moteriškoje rankutėje raudonai lakuotais nagais. Praėjome taip lengvai, kad visa įtampa atslūgo.

Kai išėjau į blausiai apšviestą šokių aikštelę, vos išsilaikiau ant kojų nuo milžiniškos garso bangos. Bosinis Eartb, Windand Fire „Boogie Wonderland” ritmas, atrodė, griaudi man po kojomis ir persiduoda per visą kūną it žemės drebėjimas. Apsidairiusi supratau, jog prie durų turėjo būti užrašyta: TIK JANKIAMS. Nors buvo ankstyvas pavasaris, patalpoje buvo karšta ir tvanku lyg vidurvasarį. Keistai kontrastuodamas su karščiu, triukšmu ir kaip išprotėjusių maniakų minia šokančiais žmonėmis, virš galvų, laidydamas ant scenos saulės zuikučius, lėtai sukosi veidrodinis rutulys.

Taip man bestovint ir bevėpsant kaip idiotei, prie manęs priėjo vyresnė jankiškos išvaizdos mergaitė ir paklausė:

— Ei, kiek tau metų?

Ji akivaizdžiai nebuvo iš darbuotojų, todėl sulaužiau pažadą, kurį visai neseniai daviau seseriai.

— Dvylika.

— Rimtai? Maniau, kad maždaug mano metų. Einam, susipažinsi su chebra.

Ji nutempė mane už rankos prie gretimo stalelio ir pasodino. Maki jau smaginosi su draugais šokių aikštelėje ir nekreipė į mane jokio dėmesio.

— Ei, ei, kaip manai, kiek šitai panai? — paklausė jankė greta manęs sėdinčio vaikinuko. Jis buvo išsiskutęs gilias „V” raides ties smilkiniais, kad pabrėžtų pompadūrišką blogo berniuko stilių.

— Gal septyniolika?

— Šalta. Jai sumauti dvylika.

Visi, sėdėję prie staliuko, sužiuro į mane.

— Rimtai? Kuo tu vardu?

— Su kuo atėjai?

Staiga visi panoro su manimi susipažinti.

— Šioko. Atėjau su seserimi Maki.

— Velnias! Tai tu jaunesnioji Maki sesutė... — Vaikinas išskusta galva pasilenkė arčiau ir nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. Nežinau, ar jam patiko mano išvaizda, ar jį tiesiog pagavo muzika, bet jis kalbėjo linksėdamas galva. Jankė mergina prisistatė.

— Aha, mes su Maki — geros draugės. Mano vardas Sajuri. Labas.

Ji padavė man imbierinio alaus stiklą, visi sušuko kanpai! ir sudaužė taurėmis. Pasijutau lyg mirusi ir nukeliavusi į dangų. Pirmą kartą gyvenime susiradau draugų. Pasirodo, jankiai nėra jau tokie blogi žmonės.

— Šioko, nešk čia kudlas! — šūktelėjo Sajuri iš šokių aikštelės, kai iš garsiakalbių užgriaudėjo Wild Cherry „Play That Funky Music”. Šokome, kol baras užsidarė.

Jau beveik aušo, kai pasiekėme namus su Maki draugo ryškiai rožiniu Nissan Skyline. Automobilis buvo toks žemas, kad visas mano užpakalis atsitrankė, bet jaučiausi lyg skrajojanti debesyse. Iš automobilio stereogrotuvo būgnijo Šakio Kubotos „Ihidžin”. Tuomet tai buvo mirtinai nugrotas hitas, bet tuo metu jis man skambėjo šviežiai ir naujai. Į namus patekome pro sesers miegamojo langą. Persivilkome pižamomis, mikliai nusiplovėme makiažą ir virtome ant Maki futono. Bet aš buvau pernelyg išsekusi, kad miegočiau. Pirmą kartą dariau kažką tokio.

Nuo tos dienos aš buvau jankė.

Kai po mėnesio pradėjau lankyti vidurinę, jau buvau prasidūrusi ausis žiebtuvėliu iškaitinta ir antiseptike pavilgyta siuvimo mašinos adata. Darydavausi pilną makiažą, lakavausi nagus ir rengiausi kaip tipiška jankė, tačiau ir toliau kasdien lankiau mokyklą. Šitaip atrodančios niekas nebedrįsdavo įžeidinėti, todėl patyčios liovėsi.

Tačiau vieną dieną auklėtoja pasikvietė mane į mokytojų kambarį.

— Tendo, susitvarkyk plaukus! — subliovė ji.

— O kam? Jie natūralios spalvos.

— Melagė! Kol nepersidažysi juodai, gali negrįžti į mano klasę.

Tai išgirdus ilgai gniaužtas pyktis mokytojams sprogo.

— Ką pasakei? Tu su kuo čia taip šneki, a?

Ir tai rėždama ant grindų nušlaviau viską, kas buvo ant mokytojos stalo, o tada iš visų jėgų nuspyriau jos kėdę. Mokytoja, žinoma, nelaukė tokio atsakymo, nes isterišką klykimą pakeitė saldus mėginimas mane nuraminti.

— Bijau, kad tai prieštarauja mokyklos taisyklėms.

O tuomet vos neapsimyžusi kuo greičiau manęs atsikratė.

Šiknaskylė.

Į savo klasę negrįžau, namo tą dieną taip pat nėjau. Tai buvo pirmas iš nesuskaičiuojamų kartų, kai pabėgau iš namų. Dienai baigiantis visa mokykla žinojo, kas nutiko, ir aš visiems laikams gavau jankės vardą.

Užuot ėjusi namo, pasukau pas Nacuko, vieną iš vyriausių mūsų gaujos merginų, ir viską jai papasakojau.

— Tai mane labiausiai ir užknisa. Todėl ir nekenčiu mokytojų, — išspjovė ji kartu su cigaretės dūmu. Nacuko buvo užkietėjusi jankė. Ji pati nustojo lankyti mokyklą visai neseniai, susipliekusi su vienu kitu mokytoju.

— Gerai, būsime draugės, — paskelbė ji ir išsibalinusi savo plaukus, likučiais nudažė manuosius iki platinos baltumo. Ji paskolino man drabužių ir mes važinėjomės kartu, iškišusios sėdynes pro automobilių langus, uostėme dažų skiediklį ir kaip beprotės kvatojomės gūdžią naktį.

Tada net nebeskambinau namo, nakvojau pas skirtingus mūsų šutvės narius. Pradėjau draugauti su Juja, dviem metais vyresniu vaikinu. Žmonės sakė, kad mes tinkame į porą, todėl man atrodė, kad galime sutarti.

Visos mūsų kompanijos merginos seniai buvo praradusios nekaltybę. Kaip ir jos, aš niekada labai rimtai nežiūrėjau į seksą — mums tai buvo savotiškas ritualas tapti suaugusiais. Aš taip skubėjau atrodyti suaugusi, kad Jujai pasiūlius eiti su juo miegoti, nuėjau, gniauždama rankoje maišelį su skiedikliu. Juja nusnūdo ir buvo akivaizdu, kad rimtai į mane nežiūri, bet kadangi tai buvo pirmas mano kartas, nekreipiau dėmesio. Pagalvojau, kad bus gerai su Juja.