Сёко Тендо - Jakudzos mėnulis. Gangsterio dukters atsiminimai

— Tu šviesinaisi plaukus! — klykė mokytoja.

Tai priminė man auklėtojos išpuolį septintojoje klasėje dėl plaukų spalvos, todėl nesusivaldžiau.

— Klausyk! Čia mano natūrali spalva, — riktelėjau mokytojai ir, išrovusi su šaknimis saują plaukų, sviedžiau jai į veidą. Tada pastūmiau ją iš visų jėgų ir pabėgau. Man pavyko pasprukti nuo visų mane vijusių mokytojų. Pasukau prie tvoros. Mokykla labiau pasikliovė mūsų sąžine nei pabėgti trukdančiomis fizinėmis kliūtimis, todėl tvora nebuvo aukšta. Jaučiausi prastai, bet nutariau nesileisti kaltinama, jei esu visai nekalta. Patraukiau pas Hiromi, vieną iš vyresnių grupuotės merginų, kuri kaip tyčia gyveno netoliese. Mes praleidome savaitę gulinėdamos ir uostydamos skiediklį, kol ją tai galutinai užkniso.

— Šioko, geriau jau grįžk į mokyklą, — pasiūlė ji. — Jeigu gyvensi taip ir toliau, atsidursi nepilnamečių kolonijoje.

Juk negali amžinai pas mane lindėti. O daugiau neturi kur eiti. Niekas nenori turėti reikalų su bėgle.

Hiromi netgi užstatė kelis savo tėvų daiktus, kad turėčiau pinigų taksi, ir įteikė man sumelę. Ji sakė tiesą — seni draugai bijojo, kad sugrąžinta į pataisos mokyklą kartu nusitempsiu ir juos, todėl manęs vengė. Ta mergina vienintelė manimi rūpinosi. Jai teko įtikinti vaikiną, su kuriuo gyveno, kad leistų man apsigyventi jų namuose. Iš tikrųjų Hiromi pati buvo pakliuvusi į koloniją ir žinojo, kaip ten nesaldu. Štai kodėl nutariau paklausyti jos patarimo ir savo valia grįžti į pataisos mokyklą. Mokyklos personalas mane ilgai kamantinėjo, ką veikiau, bet aš neprasitariau. Už bausmę buvau priversta visą savaitę spoksoti į sieną ir medituoti nuo ryto iki vakaro, padarydama pertrauką tik pavalgyti. Tuomet aš daug galvojau apie mamos ašarą, teismo salėje kaptelėjusią ant mano rankos, ir širdgėlą, kurią turėjo jausti mano tėvai, matantys, kaip mane išveda. Supratau, kad visiems sukėliau daug skausmo, bet dar nebuvau pasimokiusi.

Vieną rytą po aštuonių mėnesių man pasakė, kad kitą dieną būsiu išleista. Tą naktį visai nesudėjau bluosto. Gulėjau ir laukiau, kol pro užuolaidas ims smelktis šviesa. Kai pagaliau prašvito, pašokau ir, atplėšusi langą, giliai įtraukiau vėsaus ryto oro. Atsiliepiau paskutinį kartą kviečiama pavarde, persirengiau uniforma, paskutinį kartą papusryčiavau. Susirinkusi savo daiktelius nuėjau į nedidelę salytę, kur visoms išeinančioms merginoms pataisos mokyklos direktorius įteikė vidurinės mokyklos baigimo sertifikatus.

Tėvai atvažiavo manęs pasiimti ir tyliai stebėjo ceremoniją iš salės galo. Vos tik baigėsi sertifikatų teikimas, pribėgau prie jų.

— Keliaukim namo, — šypsodamasis pasakė tėtis, tapšnodamas man per petį.

— Aha.

Tėtės ranka ant peties šildė labiau už pavasario saulę, mano mama net juokėsi. Susėdome į mašiną, atsimojavome su mokytojais, kurie paskutinius aštuonis mėnesius man atstojo šeimą. Miestas neatrodė labai pasikeitęs, po giedru pavasario dangumi jis atrodė pasakiškai.

Vos tik pasiekėme namus ir išlipome iš automobilio, išgirdau kažką šaukiant mane vardu. Pasižiūriu — Jošimi tursena pas mane auksinėmis basutėmis dvylikos centimetrų pakulne. Kaip visuomet atrodė apsinešusi nuo „Benzalino” ar kažko panašaus.

— Kaip gera tave matyti. Pasiilgau tavęs, mergyt!

Nežinau, likimas tai ar kas nors kita, bet mes abi ištarėme šiuos žodžius vienu metu. Apsikabinome. Tikrai džiaugiausi ją matydama.

— Maki sakė, kad šiandien tave išleis, todėl, pamaniau, ateisiu tavęs pasitikti. Visi miršta, kaip nori tave pamatyti. Einam.

Jošimi tempė mane už rankos. Mano tėvai jau buvo nuėję į namą ir palikę praviras duris. Jie tylėdami stovėjo prieangyje, bet akys maldavo eiti pas juos. Kai apsisukau, taip ir neįkėlusi kojos į savo šeimos namus, pajutau, kaip tėvų žvilgsniai gręžia nugarą. Pasijutau nesmagiai, bet dar nebuvau pakankamai suaugusi, kad atsispirčiau smagaus gyvenimėlio vilionėms.

Susitikimo vieta tapo tas pats senas prigrūstas kambarys, kur trūko vietos net apsisukti. Jame laukė pažįstami veidai su senais skiediklio maišeliais.

— Ei, Šioko! Pasiilgome tavęs! Kaip ten sekėsi?

Osamu, perduodamas man maišelį, plačiai išsišiepė, parodydamas tuščią tarpą tarp dantų — tai kaina už per dažną skiediklio uostymą.

— Buvo nykiai nuobodu. Vos ištempiau.

— Tu nė kiek nepasikeitusi, ta pati sena Šioko! Dabar laikas atsigriebti! — sustūgo Osamu ir ėmė kvatotis. Atrodo, kad niekur nebuvau išvykusi — visi tokie kaip anksčiau. Aštuoni mėnesiai, praleisti pataisos mokykloje, atrodė kaip sapnas.

Kitą dieną, pradvisusi skiedikliu, nuėjau aplankyti aštuntosios klasės mokyklos patarėjo. Pamatęs mane jis nusišypsojo.

— Smagu vėl tave pamatyti, Tendo. Tai dabar rimčiau žiūrėsi į gyvenimą, a? — paklausė jis, imdamas mane už rankos.

— Nežinau, kaip ten bus. Tiktai norėjau aplankyti jus, sensėjau.

— Jeigu dabar nesusitvarkysi savo gyvenimo, kas iš tavęs bus?

— Norėčiau pasikeisti, bet nieko pažadėti negaliu.

— Hmm. Na, bent jau esi sąžininga.

— Negaliu jums meluoti, sensėjau.

— Tai tu netgi negali pažadėti, kad stengsies? — surimtėjęs paklausė jis.

— Nesu tikra, kad man pavyks.

— Tai kokia, po šimts, prasmė sėdėti aštuonis mėnesius pataisos mokykloje? Negi tik tuščiai sugaišai laiką?

— Ne, aš daug išmokau. Ačiū, sensėjau.

Galbūt romantiškai įsivaizdavau, kad grįžtu kaip pasitaisiusi nusikaltėlė padėkoti vieninteliam mokytojui, kuris manimi rūpinosi. Tačiau tai nebuvo filmas.

— Gali bet kada mane aplankyti, — pasakė jis, plekšnodamas man per petį.

— Taip... žinoma, gerai... — sumurmėjau sutrikusi.

Už mokyklos vartų Kosukė suriaumojo motoru.

— Kosuke, atleisk!

Kai užlipau ant perlamutrinio violetinio Kawasaki FX, Kosukė spustelėjo signalą. Jis buvo perdirbtas, kad maksimaliu garsu grotų „Krikštatėvio” įžanginę melodiją.

Ne, aš nė kiek nepasikeičiau, tačiau net įsivaizduoti negalėjau, kokios didelės permainos laukia mano šeimos.

TREČIAS SKYRIUS

Spidas

[* Spidas (ang. speed) — centrinės nervų sistemos stimuliatorius, kuris suteikia energijos ir sumažina apetitą, naudojamas gydyti narkolepsiją ir kai kurias depresijos formas; narkotikas]

Prasta mano šeimos reputacija sugriovė brolio vedybų planus. Jo sužadėtinės tėvai nutarė pasikapstyti po mūsų giminės istoriją. Atėję paaiškinti mano tėvams, kodėl neleis dukteriai tekėti už Daikio, aiškiai išsakė savo požiūrį.

— Dvi jo seserys buvo pakliuvusios į kalėjimą ar pataisos mokyklą. Tai nėra priimtina.

Žinoma, jiems neužteko drąsos pasakyti: „Daikio tėvas yra jakudza. Atleiskite.” Tačiau faktas, kad Daikio seserys yra nepilnametės nusikaltėlės, buvo paskutinė vinis į santykių karstą. Pasijutau šlykščiai dėl to, kokių problemų padariau savo rimtam, sunkiai dirbančiam broliui.

— Tai ne tavo kaltė, — atsakė jis. — Tiesiog taip lemta. Mergina, kuri atstumia mane dėl tokios priežasties, nėra tas žmogus, su kuriuo norėčiau praleisti visą likusį gyvenimą.

Bet aš žinojau, kad sugadinau jam gyvenimą.

Ėmė sklisti bjaurūs gandai, kad Daikis vis dar nevedęs todėl, jog kažkas su juo „negerai”. Kodėl žmonėms rūpi knaisiotis po kitų gyvenimus ir skleisti paskalas? Mesbrolis ir sesuo, bet esame du visiškai skirtingi žmonės. Koks tikslas mus painioti?

Jaučiausi blogai, bet nė sekundę nepagalvojau atsisakyti laukinio savo gyvenimo.