Сёко Тендо - Jakudzos mėnulis. Gangsterio dukters atsiminimai

Tą vasarą tėvą netikėtai surietė tuberkuliozė. Jis balansavo ant mirties slenksčio, bet kažkaip išsikapstė, atgavo spalvą ir vėl pradėjo vaikščioti, tik iš stambaus, tvirto grupuotės vado liko susisukęs žmogeliukas. Mano mama rūpinosi Načian, kuri buvo dar visai vaikas, ir tvarkė tėvo verslo reikalus, kol jis sirgo. Tėčiu rūpintis nebuvo kam, todėl atgauti sveikatą kelis mėnesius padėjau aš.

Žinoma, tebebuvau jankė, ir dar tokio amžiaus, kai norisi smagiai leisti laiką. Mane kniso, kad negaliu susitikinėti su draugais, bet vildamasi pagreitinti tėvo išgijimą, nesitraukiau nuo jo šono.

Buvo ir kitų problemų. Tėvas gulėjo privačioje ligoninės palatoje, kuri kainavo daug daugiau nei paprasta. Jeigu ko reikėdavo, man tekdavo nueiti ir nupirkti ligoninės parduotuvėje, kur buvo nežmoniški antkainiai, todėl susidarydavo nemenka suma. Tuo metu mūsų šeima jau turėjo finansinių sunkumų, tad pinigai buvo tikras galvos skausmas.

Kasdien į jo kambarį ateidavo miela senutė vardu Fudžisava, tėčio bičiulė, tokia pat ligonė. Ji tapo neįgali jaunystėje ir didžiąją gyvenimo dalį praleido ligoninėse, bet išmoko niekuomet neprarasti giedros nuotaikos. Jai labai rūpėjo išorinis pasaulis, bet smalsaudavo ji nepaprastai mandagiai.

— Ir kuo gi tu vardu, jaunoji panele? — sučiulbėjo ji melodingu balseliu, kai sutikau ją pirmą kartą.

— Aš esu Šioko.

— Tikrai? Ar galiu vadinti tave mažąja Šioko?

— Žinoma.

— Mažoji Šioko, tavo plaukai nuostabios spalvos. Ar neprieštarausi, jeigu paliesiu?

— Nė kiek.

— Niekada nesu čiupinėjusi šviesių plaukų. Jie tokie minkštučiai, kaip lėlės, — linksmai nusijuokė.

Ponia Fudžisava buvo pirmas suaugęs žmogus, kuris su manimi kalbėjo apie mano išvaizdą be išankstinio nusistatymo. Pokalbis su ta senute vaikštinėjant po mažą ligoninės parkelį buvo it balzamas mano sielai. Oras čia buvo grynas ir giliai įkvėpusi jausdavau, kaip valosi mano plaučiai, paprastai pilni cigarečių dūmų.

Kartais darydavau augalų ir gėlių eskizus. Neskindavau jų, nes jaučiau, kad jie nenorėtų būti sukišti į vazelę ir pastatyti žmonėms gėrėtis. Nors ten, sodelyje, juos mažai kas matė, tikėjau, kad jiems būtų smagiau mirti ten, kur gyvena. Esu tikra, jog taip galvoti mane paskatino Fudžisavos gerumas. Ji paskatino mano tėvą kurti haiku poeziją, netgi pasiūlė dalyvauti viename konkurse, kurį surengė jos haiku klubas. Ir tėtis laimėjo prizą! Supratau, kad Maki nuskynė trigubą pergalę todėl, jog atsigimė į mūsų tėtį. Nuo tada tėtis susižavėjo haiku. Ponios Fudžisavos padrąsinimas tikrai padėjo jam įveikti ligą ir nukreipė mintis nuo piniginių problemų.

Vieną dieną ėjau pirkti vaisvandenių skardinės iš automato ir pastebėjau netoliese ant grindų gulinčią piniginę. Patikrinau ją ir radau storą pluoštą grynųjų — 180 000 jenų.

Kai buvau maža, tėvai duodavo man kišenpinigių nusipirkti gražesnį pieštuką ar kitokių reikmenų į mokyklą, bet dėl suprantamų priežasčių, kai tapau janke, pinigų man nebeduodavo. Niekada neturėjau lėšų drabužiams, todėl mes su Maki dalinomės tuo, ką turėjome. Kai kurioms mano draugėms tėvai pirkdavo mašinas, drabužius, kosmetiką, maža to, duodavo pinigų laisvalaikiui. Todėl man ta suma atrodė milžiniška ir aš labai norėjau ją pasilikti. Tačiau jaučiau, kad Dievas mane stebi, todėl nunešiau piniginę į slaugių kambarį. Netrukus, kai su tėčiu sėdėjome ligoninės kavinėje, per ligoninės garsiakalbį buvo pranešta, kad prie gėrimų automatų rastas pamestas daiktas. Vėliau prie mūsų priėjo slaugė, stumdama invalido vežimėlį. Jame sėdėjo maždaug mano tėčio amžiaus vyras. Jis nustėro pamatęs, kad jankė grąžino tokią pinigų sumą.

— Tai tu radai mano piniginę? Nežinau, kaip tau padėkoti. — Atrodė, kad jam išties nusirito akmuo nuo širdies.

Jis išsitraukė iš piniginės 20 000 jenų. — Štai, ne kažin kiek, bet bijau...

— Jūs čia gydotės? — paklausiau, neliesdama pinigų.

— Taip. Šiuos pinigus vakar man atvežė sūnus. Būsiu pametęs piniginę, kai pirkau gerti. Aš tikrai tau nepaprastai dėkingas.

— Nereikia man jūsų pinigų. Sveikite sau.

— Bet aš primygtinai prašau.

— Ne, aš nenoriu jų imti.

— Tikrai, — palaikė mane tėtis. — Mums užteks, jeigu jūs greitai pasveiksite.

— Oi, ačiū jums. Jūs turite puikią dukrą. Aš irgi tikiuosi, kad greitai grįšite į namus.

Vyras, žemai nusilenkęs, iš kavinės išriedėjo slaugytojos stumiamu vežimėliu. Jo žodžiai sutrikdė mane, bet paliko malonų jausmą. Būdama šešiolikos jaučiausi anaiptol ne „puiki duktė”.

— Tėti, aš neprisistačiau slaugėms, — pasakiau tą vakarą, prisėdusi šalia jo lovos. — Kaip jos žinojo, kur manęs ieškoti?

— Tu čia vienintelė, apsirengusi kaip klounas.

— Och...

— Beje, kodėl nutarei grąžinti piniginę?

— Na, aš norėjau ją pasilikti, bet pagalvojau, kad ji galbūt priklauso tokiam ligoniui, kaip tu, todėl būtų tikra katastrofa ją prarasti. Ir, kaip paaiškėjo, aš neklydau, todėl džiaugiuosi, jog pasielgiau sąžiningai.

— Aišku... Taip ir yra. Tu pasielgei gerai.

Tėtis nusišypsojo ir meiliai paglostė man galvą. Nebeprisimenu, kada mačiau tokią tėvo šypseną. Jis tikrai niekada manęs negyrė ir neglostė man galvos... Ar sėdėjome kada nors ir kalbėjomės taip nuo tada, kai tapau janke?

Pro langą mačiau nakties dangų. Paprastai žvaigždės atrodydavo prigesusios, bet šiandien dangus buvo giedras, ir skliaute žibėjo ryškūs žiburiukai. Prisiminiau, kaip vaikystėje mes svečiuodavomės vieno tėčio draugo vienkiemyje netoli Naros. Stebėdavome nakties dangų ir, pastebėję krintančią žvaigždę, skubėdavome pakartoti sugalvotą norą tris kartus, kol ji neužgeso. Pro šalį tekėjo upeliukas, kurio dugne srovė kedeno vikšrius. Vasaros naktį aplink jį šmėkščiojo jonvabaliai, pasišviesdami žalsvais žibintuvėliais. Užtekdavo atgaivinti šitą vaizdą, kad grįžtų tų vakarų magija. Tačiau dabar aš supratau, jog nebegirdžiu upeliuko čiurlenimo. Atrodo, lyg upelio krantai būtų išbetonuoti ir jonvabaliai išmirę. Kažkuriame taške tėčio mintys nukrypo į rytus, o mano — į vakarus, palikdamos tik išdžiūvusią upeliuko vagą. Bet kažkaip tą vakarą mūsų mintys vėl susiliejo. Po ilgo laiko pajutau ryšį su tėvu.

Deja, tas laimės jausmas buvo toks pat netvarus, kaip krentanti žvaigždė.

Tėtis buvo vieno pažįstamo laiduotojas imant paskolą, bet tas žmogus netikėtai paspruko iš miesto, palikęs milžiniškas skolas. Tėtis žūtbūtinai stengėsi išmokėti paskolą, tačiau verslas ėjo sunkiai, ir jis buvo priverstas kreiptis į visokio plauko šešėlinius skolintojus. Jis nė nenumanė, kad jo kompanijos menko diena iš dienos. Susikaupus skoloms viskas nesuvaldomai ėmė slysti iš rankų. Kompanijos nebesugebėjo dirbti be tėvo, o jis vis dar gulėjo ligoninėje. Jį išleisdavo kartą ar du per mėnesį, namie jis galėdavo praleisti vos kelias valandas. Neilgai trukus jis atsisakė jakudzos vado pareigų. Spėju, kad nebeturėjo nei fizinių, nei psichinių, nei finansinių jėgų išlaikyti įprastą gyvenimo būdą.

Mūsų šeima atsidūrė skolininkų pragare. Paskolų palūkanos pakilo virš stogo. Skolų rykliai pakeldavo jas po dešimt nuošimčių kas dešimt dienų, vėliau jos pašokdavo po 50 procentų kas dešimt dienų ir taip toliau. Mus persekiojo antstoliai, reikalaujantys astronominių sumų. Skolų atidavinėjimas — kankinantis reikalas. Buvo pats vasaros karštis, pasitaikė dienų, kai gatvėje tirpo asfaltas. Goriloms, atsiųstoms kreditų ryklių, buvo nusispjauti. Jie išplėšė kondicionierius ir sukrovė garaže kartu su kita buities technika taip, kad kaimynams badytų akis. Mūsų gigantiškas amerikietiškas šaldytuvas liko gulėti ant šono, demonstruodamas pro pravertas duris tik baltus grobus. Medinės parketo grindys liko taip sugadintos, kad nebegulėjo tiesiai ir kėlė keistą optinę apgaulę, jog siūbuoja žemė.