Сёко Тендо - Jakudzos mėnulis. Gangsterio dukters atsiminimai

Kiekvieną dieną be išimčių skolų išmušinėtojai atplėšdavo mūsų duris, langus ir mus aprėkdavo. Žinojau, kad nėra prasmės ginčytis, bet vieną dieną neišlaikiau spaudimo. Kai vienas niekšas paleido keiksmų tiradą mano mamai, trenkiau kumščiu į virtuvės stalą.

— Tu kam čia grasini, a? Jeigu ir toliau šitaip kalbėsi su mano tėvais, šikniau, tau galas.

— Nusmurgusi mergšė! — drėbė tas.

Štai kaip yra, kai neturi pinigų. Norėjau apsiverkti iš nusivylimo.

Košmaras tęsėsi ir žiemą. Vienintelis namie likęs šilumos šaltinis buvo tradicinis kotatsu [* Kotatsu — žemas stalelis, po kuriuo įtaisytas kojas šildantis elementas. Stalelis uždengiamas apklotu, kad šiluma neišsisklaidytų]kaitrinis stalelis mano miegamajame. Žvarbus vėjas pūtė pro langus, kuriuos nuolat varstė skolų išmušinėtojai, ir stingdė mus iki kaulų smegenų. Načian buvo įbauginta vieno tipo, kuris vaikštinėdavo aplinkui, urgzdamas kaip pasiutęs šuo.

— Šioko, aš bijau, — šnibždėdavo ji, įsikibusi į mane.

— Jis tuoj išeis. Pasislėpkime po stalu.

Ir kaip dvi katytės susiraitydavome po šiltu kotatsu, užspausdavome delnais ausis, kad negirdėtume neprašyto svečio, ir iš visų jėgų melsdavomės, kad jis paliktų mus ramybėje. Načian tirtėdavo, ir aš prisimindavau tuos pradinės mokyklos laikus, kai tėvas prisigėręs trankydavosi po namus. Načian tuomet irgi taip bijodavo. Atbėgdavo į mano kambarį, susiraitydavo ant mano futono, drebėdavo ir verkdavo kaip dabar. Bet anuomet aš galėjau ją patikinti, jog ryte viskas bus gerai. Dabar nežinojau, ar apskritai gyvenimas kada nors susitvarkys. Savo šeimai aš niekaip negalėjau padėti išmokėti skolas, todėl jaučiausi pikta ir bejėgė.

Kartą apsilankęs namuose tėvas užsuko su manimi pasikalbėti.

— Šioko, aš dėl visko kaltas, (traukiau į skolas, ir dabar jums tenka už tai mokėti. Žinau, kad sunku, bet, prašau, nepasiduok.

— Žinau, tėti. Viskas gerai.

Žinojau, kaip jį tai slegia. Kai jo verslas sekėsi, mūsų namai knibždėte knibždėjo žmonių, bet dabar mus aplankydavo tik keletas artimų partnerių. Pamažu nykstant iš namų baldams ir technikai, mažėjo ženklų, kad čia kas nors gyvena. Atrodė, lyg gyventume muilo operos scenoje, kur viskas atrodo prašmatnu ir įmantru, bet tai tik kamerų iliuzija.

Moterys neturėtų nusimanyti jakudzos reikaluose, bet, mano supratimu, tėtis atsistatydino dėl garbės. Vos tik jį prislėgė skolos, jis savo noru atsisakė grupuotės boso pareigų. Jis nebegalėjo taškytis pinigais ir kitaip puikuotis, kaip įprasta jakudzoms. Nenorėjo suteršti jakudzos vardo. Juk jakudza turėtų būti stipri organizacija. Tik aš niekaip negalėjau suprasti, kodėl savo, kaip jakudzos, įtakos jis nepanaudojo išmokėti skolų? Spėju, jog tokiam, kaip mano tėtis, taip elgtis būtų gėdinga. Supratau, kaip jis mąsto, tik buvo graudu žiūrėti į sukritusią ir nublukusią tatuiruotę ant jo nugaros, kuri kadaise buvo įspūdinga.

Visa tai sužinojau dar prieš septynioliktąjį gimtadienį.

Tuo metu mūsų, jankių, grupelė vieną dieną praleido su vaikinu, kuris, kaip girdėjome, ką tik tapo jakudza. Kaip naujokas jis buvo paliktas budėti kontoroje, todėl visi susigrūdome ten su savo skiediklio maišeliais. Gražiai apsinešėme, bet netikėtai grįžo vienas iš jo viršininkų, vaikinas vardu Nakaučis. Mums pavyko suslėpti skiediklį, tik kvapas niekur nedingo. Kontora dvokė. Kai jis įėjo, visas kambarys įsitempė. Nakaučis atsidrėbė ant sofos.

— Kada jūs, nusmurgėliai, suaugsite? Jeigu jau kaifuojate, tai bent nuo gero dalyko.

Ir tą sakydamas ištraukė iš odinės piniginės kvadratinį keturių colių plastiko maišelį su spidu bei švirkštą. Atsainiai numetė juos ant stalo. Nieko panašaus į pusės colio paketėlius, kuriuos man teko matyti anksčiau. Čia buvo milžiniškas narkotikų kiekis.

— Ei, tu, atnešk vandens, — įsakė jis savo naujajam „broliui”, ir tas puolė į virtuvę pripilti stiklinės. Nakaučis paėmė žirkles ir, nukirpęs žurnalo kampą, panaudojo jį kaip kastuvėlį milteliams. Kompanija išsirikiavo dozei, lyg būtų visą gyvenimą vartoję. Aš nežinojau kaip elgtis, bet atrodė, kad visi galėsime pasivaišinti. Nenorėjau būti vienintelė gera mergaitė ir pripažinti, kad nevartoju spido, negalėjau tiesiog atsistoti ir išeiti.

— Tu irgi vartoji, taip? — tarstelėjo mano draugė Midzuė, lyg tai būtų pats įprasčiausias dalykas pasaulyje. Ji ką tik sulaukė savo eilės. Kai nesugalvojau ką atsakyti, ji nusišaipė: „Tik nesakyk man, kad niekad anksčiau nesileidai.”

— Žinoma, leidausi! — piktai šūktelėjau. Ir padariusi žinovės veidą nutariau susišvirkšti spido, kad mano draugai jankiai nepalaikytų manęs baile. Norėjau atrodyti kieta.

Kaip kiti, suspaudžiau žastą, kad išsišautų vena, ir atkišau ranką Nakaučiui.

— Gera vena, — įvertino tas šypsodamasis, tada įsmeigė adatą man į kūną. Kai maždaug trečdalis adatos pranyko mano rankoje, švirkštas ėmė pildytis krauju.

— Gerai, užteks.

Atleidau žastą, o Nakaučis iš lėto sustūmė švirkšto pompą, paskui staiga ištraukė adatą. Tada padavė man nosinę.

— Ačiū, — burbtelėjau, tapšnodama popieriumi per adatos žymę. Staiga visą mano kūną nupurtė šaltis. Pasirodė, kad pastiro visi plaukeliai.

— Pajutai? — paklausė Nakaučis, pritraukdamas į švirkštą vandens ir išpildamas į peleninę.

— Nelabai, — atsakiau. Nežinojau, kaip turėčiau jaustis.

— Juokauji? Keista. Man atrodė, kad tiek turėtų užtekti.

Tu, matyt, kieta. Gal dar vieną, a?

Nakaučis parodė naujokui, kad pakeistų vandenį stiklinėje ir išpiltų peleninę.

— Manai, tiek bus gana? — paklausė jis, pildamas miltelių ant sąsiuvinio.

Linktelėjau, vildamasi, kad neatrodau tokia sutrikusi kaip jaučiuosi. Jakudza surimtėjo.

— Šita bus rimta.

Antra dozė trenkė mane kaip žaibas, perliejo nuo kojų pirštų galų iki viršugalvio.

— Dabar jau pajutai, ar ne?

— Taip. Visai kas kita.

Midzuė priėjusi pažvelgė man į veidą.

— Šioko, ar tau tikrai gerai nuo tiek daug?

— Taip, be problemų.

Apsvaigę nuo spido, praleidome naktį rūkydami kanapes, juokdamiesi ir juokaudami. Bet prieš patekant saulei man ėmė trūkti oro, o kūnas, iki tol atrodęs lengvas kaip pūkas, pasidarė nepakeliamai sunkus. Ekstazę pakeitė šiurpi agonija. Dabar ėmiau suprasti, kodėl tie vaikai devintoje klasėje buvo pasiruošę padaryti bet ką, kad gautų narkotiko. Galvojau apie tai tuomet, kai mano kūnas ėmė trupėti, ir žiūrėjau, kaip bičiuliai savo abstinenciją malšina nauja amfetamino doze. Nakaučis pastebėjo, kad kažkas ne taip, ir priėjo prie manęs.

— Nagi, susileisk dar vieną. Visiems užteks.

— Viskas gerai. Manau, jau eisiu.

— Gal tau geriau pagulėti?

— Ačiū už viską, bet geriau jau eisiu.

— Puiku. Užsuk bet kada. Ei, tu! Šioko išeina. Sugauk jai taksi.

— Taip, gerai! — atsiliepė naujokas jakudza erzinančiai linksmu tonu.

— Čia tau, sugrįžti namo, — pasakė Nakaučis, kišdamas į švarko kišenę 10 000 jenų kupiūrą. — Ir paskambink, kai būsi namie.

— Žinoma, — atsakiau silpnu balsu.

Neilgai trukus išgirdau, kad privažiavo taksi. Kiti draugai nutarė pasilikti ilgiau. Nesvarbu — norėjau kuo greičiau iš ten dingti. Paskubomis atsiprašiau, pastūmiau sunkias metalines kontoros duris ir įsiropščiau į laukiantį taksi. Bijojau, kad vairuotojas gali ką nors pastebėti, todėl stengiausi atrodyti visiškai rami. Iki namų važiavau visą amžinybę.