Сёко Тендо - Jakudzos mėnulis. Gangsterio dukters atsiminimai

Pagaliau vasara smogė visu karščiu, ir vakare, užgesinus šviesas, kalėjime pasidarydavo karšta kaip pirtyje. Greitai užmigti buvo neįmanoma. Vidurnaktį tyloje girdėdavau riaumojant kažkurios gaujos motociklus, kurie priminė man, kad nesu laisva. Tai buvo kaip druska ant žaizdos. Negalėjau patikėti, kad šitaip praleisiu vasarą. Atrodė, kad gatves šlifavome prieš visą amžinybę. Atrodė, kad net mėnulis mane erzina. Jis švietė tiesiai į veidą, kai bandydavau pažiūrėti pro langą, tačiau buvo man nepasiekiamas, kitapus grotų. Kaip tas, kas atrodo taip arti, gali būti taip sunkiai pasiekiama?

Išgirdau žvanginant raktus — atėjo prižiūrėtojas.

— Tendo, pas tave lankytojas.

Spyna sugirgždėjo, ir sunkios metalinės durys prasivėrė. Į pokalbių kambarį ėjau pirmą kartą, todėl sekiau prižiūrėtoją virpėdama, įsmeigusi akis į pėdas. Svarsčiau, kiek jankių prieš mane ėjo šituo keliu.

Atsivėrus durims išvydau mažą nematytą senučiukę su kokakolos skardine. Paaiškėjo, jog tai mano devintosios klasės auklėtoja. Kadangi perėjusi į devintąją klasę nekėliau kojos į mokyklą, nieko stebėtina, kad jos nepažinojau. Tačiau ji pasirūpino mane aplankyti ir atnešė man dovanėlę. — Tendo, prašau, nekelk daugiau rūpesčių. Pasistenk atversti naują lapą, — kalbėjo ji šiek tiek drebančiu balsu.

— E... gerai, e... ačiū už kolą.

Štai taip baigėsi mano pokalbis su vieninteliu žmogumi, kuris atėjo manęs aplankyti.

Vėliau tądien vienas iš prižiūrėtojų padavė man knygą. Tai buvo eilėraščių, tarp jų ir tradicinių haiku bei tanka [* Tanka — japonų poezijos forma. Pirma ir trečia eilutės yra iš penkių skiemenų, o antra, ketvirta ir penkta — iš septynių], rinkinys, sudarytas iš šalies mergaičių pataisos įstaigų gyventojų kūrybos. Autorės buvo nurodytos inicialais. Viena mergina buvo apdovanota pagrindiniu prizu visose trijose — laisvojo stiliaus, haiku ir tankos — kategorijose. Šią anksčiau trigubą negirdėtą karūną laimėjo ne kuri kita, o mano sesuo Maki.

Jaunystės žiedui išdidžiam Suteiki prieglobstį ir šviesą Kaip šiltas ir švelnus vėjelis, Kuris keliauja per žalius laukus Ir skaistų mėlyną vandenyną.

Skaitydama laišką Jaučiu, kaip mamos šiluma Užpildo mano tuščią širdį.

Toli nuo manęs, Brangus tėve ir motina,

Siunčiu jums savo nuoširdžiausią atsiprašymą Apgailestaudama iš širdies.

Neįstengiau ilgiau tramdyti juoko. Raičiojausi ant demblio ir isteriškai kvatojau prisiminusi, kaip prikulta Maki bėgdavo iš namų, dėl nieko nesigailėdama. „Apgailestaudama iš širdies...” Kaipgi. O dar kokia ironija: vyresnėlė sesuo kuria poeziją nepilnamečių kolonijoje, kurią skaito jaunėlė kardomajame centre... Negalėjau nesijuokti.

— Tendo! Kas čia juokinga? — pasigirdo priekaištaujantis prižiūrėtojo balsas, tačiau kuo labiau stengiausi nusiraminti, tuo smarkiau juokiausi. Žvengiau tol, kol įskaudo pilvą.

Praėjus kelioms dienoms pirmą kartą po daugelio mėnesių šeimos teisme susitikau su tėvais. Teismo salėje buvo slogiai tylu, lyg visi laukė, kada paskelbs man nuosprendį. Kambario gale sėdėjo du nematyti žmonės, ir aš greitai sumečiau, jog tai arba pataisos mokyklos prižiūrėtojai, arba nepilnamečių kolonijos darbuotojai. Teisėjas ištarė mano adresą, vardą, amžių ir ėmė skaityti kaltinimų sąrašą.

— Šioko Tendo. Pabėgusi iš namų uostė dažų skiediklį ir įvykdė užpuolimą. Trys aukos patyrė sužalojimų. Kaltinamoji taip pat turėjo narkotinių medžiagų. Ji atsisakė prisipažinti savo noru, todėl teismas negali nuspręsti, ar ji gailisi dėl padarytų veiksmų.

Kai mane suėmė, tėvai nebuvo paskelbę paieškos, todėl terminas „pabėgusi iš namų” buvo netikslus. Kai mane suėmė, neturėjau skiediklio. Jeigu būčiau pagauta uostanti ar prisipažinusi, kad jį uosčiau, tuomet tai būtų galima pateikti kaip įrodymą. Maža to, mano nekaltos aspirino tabletės priskirtos narkotikams.

— Šioko Tendo, ar turi ką pasakyti?

Žinojau, kad nėra prasmės neigti. Papurčiau galvą.

Teisėjas pasitaisė akinius ir pasisuko į mano tėvus.

— Ar kaltinamosios tėvai norėtų pasisakyti?

— Tik tiek, kad ji subliūškęs kamuolys, — burbtelėjo mano tėvas.

Teisėjas niekad anksčiau nebuvo girdėjęs tokio tėvo atsakymo.

— Subliūškęs kamuolys? — pakartojo jis.

— Taip. Nesvarbu, kiek tėvai ja rūpinasi. Ji kaip išsileidęs kamuolys — tu meti, o jis niekada nelekia tiesiai ir niekada neatšoka. Šioko turi atsakyti už savo veiksmus. Priešingu atveju ji niekuomet nepasitaisys.

Tėvas kalbėjo griežtai, kaip ir tikėjausi. Pažvairavusi į juos pastebėjau, kad mama braukia ašaras.

— Šioko Tendo, įsidėmėk, ką pasakė tavo tėvas. Aš uždarau tave į pataisos mokyklą.

Du pareigūnai, matyt, laukę šio momento, priėjo prie manęs. „Einam, — tarė, švelniai vesdamiesi mane iš salės”. Tada išgirdau motinos balsą.

— Šioko!

Ji įsikibo man į ranką.

— Atleisk, kad padariau tau tiek rūpesčių, — pasakiau. — Pasimatysim.

Jaučiausi per daug prislėgta, kad paspausčiau jai ranką, ir kai švelniai vadavausi iš mamos glėbio, pajutau, kaip ant mano rankos nukrito jos ašara.

— Būk stipri, — pridūrė tėvas, žvelgdamas tiesiai į akis. Tada prižiūrėtojai išsivedė mane į tuščią koridorių. Vienintelis garsas jame buvo tingus nudrengtų šlepių guminiais padais šlepsėjimas. Išėjau iš teismo salės net neatsigręžusi.

Vos tik peržengusią pataisos mokyklos slenkstį mane nuvedė į kambarį, kurio viduryje stovėjo sulankstoma kėdė.

— Sėskis. Nukirpsiu tau plaukus, — pasakė viena mokytoja, rodydama į kėdę.

Ji negailestingai nukarpė tas sruogas, kurios man taip patiko. Man beliko spoksoti, kaip aplink mano kojas ant patiestų laikraščių krenta plaukai. Caksint žirklėms buvau priversta išklausyti mokyklos taisykles. Kai mokytoja baigė, aš skubiai nusibraukiau nuo kelių plaukus ir persirengiau vyno spalvos kombinezonu, kuris nuo šiol bus mano uniforma.

Griežtas pataisos mokyklos režimas kaip diena nuo nakties skyrėsi nuo senojo mano gyvenimo būdo. Kiekvienas rytas prasidėdavo nuo tikrinimo pagal sąrašą. Tada skubiai nusiprausdavome ir apsitvarkydavome. Vėliau gamindavome pusryčius ir pusryčiaudavome, o sutvarkiusios stalą eidavome į pamokas. Mokėmės siuvinėti ir megzti, ko negalėjau pakęsti. Taip pat reikėjo dirbti paprastus ūkio darbus, pavyzdžiui, kratyti mėšlą ir panašiai. Per kūno lavinimo pamokas mes paprastai bėgdavome, bet kadangi stipriais plaučiais negalėjau pasidžiaugti, ilgas distancijas įveikti buvo sunku. (Nors žinodama, kad vejasi faras arba Kobajašis, galėdavau dumti kažin kiek...) Tik čia nebuvo prasmės išsisukinėti. Mokyklos taisyklės padėjo gyventi kolektyve ir neliko nieko kita, kaip tik prisitaikyti. Tokiai kaip aš, visuomet dariusiai tai, kas šauna į galvą, gyvenimas pataisos mokykloje buvo neįkainojama patirtis. Tik praradusi laisvę aš iš tiesų ėmiau suprasti jos reikšmę. Supratau, jog tai, ką teisme pasakė tėvas, yra tiesa. Privalai atsakyti už savo poelgius. Blogai elgiesi, ir štai kuo tai baigiasi. Tik aš viena, įsitraukusi į tas muštynes, pakliuvau į pataisos mokyklą, bet tai gerai. Išleista iš kardymo centro būčiau grįžusi namo — tiesiai pas savo draugus, į įprastą gyvenimą. Todėl tik laiko klausimas, kada būčiau čia pakliuvusi.

Ir nors visiškai nuoširdžiai apmąsčiau savo elgesį, problemų pataisos mokykloje išvengti nesugebėjau. Aš gimiau ne su juodais, o su rudais plaukais, bet kai iš vaistinėlės dingo peroksidas, dėl vagystės apkaltino mane.