Souad: Sudeginta gyva

— Jis ten nepasiliko! Tavo šeimoje!

— Ne. Ar tu nenumanai, kur galėtų būti tas vaikas? Ar tu niekada nematei žmogaus, kuris būtų į tave panašus, Leticija, arba į tave, Nadia? Arba į mane, kokį nors žmogų, kurio balsas būtų toks pat, kuris vaikščiotų taip kaip aš?..

— Ne, mamyte, aš tau sakau, kad ne.

— Ne, mamyte.

Nadia kartojo tuos pačius žodžius, kuriuos sakė jos sesuo — apskritai Leticija buvo jos minčių reiškėją, — nors išvakarėse aš pajutau ją apėmusio pavydo lašelį. Marouanas daugiau juokavo su Leticija ir šiek tiek mažiau kreipė dėmesio į Nadią. Ji manęs klausė labai įdėmiai ir nuo manęs nenuleido akių.

— Tu taip pat, Nadia, nežinai?

— Ne, mamyte.

— Tu, Leticija, esi vyresnė, tu turėtumei prisiminti? Tu jį tikrai matei pas mano įtėvius...

— Aš tau prisiekiu, kad ne, mamyte.

— Tad štai, tai buvo Marouanas!

— A, Dieve, mano, tai buvo Marouanas, tai su juo buvome vakar vakare!

Ir jos abi apsipylė ašaromis.

— Tai mūsų brolis, mamyte! Jis buvo tavo pilve!

— Tai jūsų brolis, jis buvo mano pilve ir aš jį pagimdžiau vienui viena. Bet aš jo ten nepalikau, aš jį atsivežiau čia.

Dabar aš imu aiškinti patį sunkiausią dalyką kodėl aš leidau jį įvaikinti. Aš kruopščiai ieškau žodžių, žodžių, kuriuos aš jau girdėjau psichiatro kabinete: „persitvarkyti...“, „susitaikyti su padėtimi...“, „vėl tapti moterimi...“, „vėl tapti motina...“

— Tu tai slėpei savyje dvidešimt metų, mamyte! Kodėl tu mums nieko nesakei anksčiau?

— Jūs buvote dar vaikai, nežinojau, kaip jūs į tai reaguosite, aš norėjau pasakyti, kada jūs būsite didesnės, kaip apie randus... kaip apie liepsną. Čia tas pats kaip statyti namą: reikia dėti vieną plytą po kitos. Jeigu plytą padėsi netvirtai, kas atsitiks? Plyta nukris. Čia tas pats, brangioji. Mamytė norėjo pastatyti savo namą ir aš maniau, kad vėliau jis bus tvirtesnis ir pakankamai aukštas, kad į jį galėtų įeiti Marouanas. Kitaip mano namas galėjo sugriūti ir aš nebegalėčiau nieko padaryti. Tačiau dabar jis stovi. Dabar reikia jums rinktis.

— Tai mūsų brolis, mamyte. Pasakyk, kad jis ateitų į mūsų namus kartu gyventi. Kaip manai, Nadia? Mes turėsime didelį brolį. Aš svajojau turėti didelį brolį, aš tau visada sakiau, kad norėčiau tokio brolio kaip mano draugės. Ir aš dabar turiu didelį brolį, jis yra čia, tai Marouanas! Na kaip, Nadia?

— Aš tuojau pat ištuštinsiu spintą ir taip pat jam užleisiu savo lovą!

Nadia daugiau man nebeduos kramtomosios gumos! Ji yra labai kilni, bet lengvai nedalija savo daiktų. O savo broliui, ji viską atiduos!

Stebėtina, brolis netikėtai atsirado nežinia iš kur, ir ji pasiruošusi jam viską atiduoti...

Štai kaip nepažįstamas didelis brolis įėjo į namus. Taip pat paprastai kaip ištuštinti spintą ir užleisti lovą. Greitai turėsime didesnius namus, bus jo kambarys. Aš esu netekusi proto iš laimės. Jie leidžia laiką skambindami vieni kitiems telefonu, laukdami vieni kitų ir aš maniau, kad greitai jie susibars. Tačiau Marouanas yra didelis brolis ir jis greitai ėmė vadovauti seserims:

— Leticija, tu nekalbėk su mama tokiu tonu! Ji tavęs paprašė pritildyti televizorių, taip ir padaryk! Tau pasisekė, kad turi tėvus, todėl juos ir gerbk.

— Nejaugi, gerai, atleisk, aš daugiau taip nedarysiu, pažadu...

— Aš čia ne bartis atėjau, bet tėtis ir mama abu dirba. Kodėl šitame kambaryje tokia netvarka?

— Mokykloje taip sunku mokytis, juk tu pats anksčiau už mus mokeisi! Žinai, ką tai reiškia!

— Taip, iš tikrųjų, bet tai ne priežastis, kad taip elgtumėtės su tėčiu ir mama.

Paskui Marouanas manęs paklausė:

— Mamyte, ką mano Antonijus? Ar nesielvartauja Antonijus, kad aš baruosi su mergaitėmis?

— Antonijus yra patenkintas tuo, ką tu darai.

— Aš bijau, kad jis vieną dieną nepasakytų: „Savim rūpinkis, tai mano dukterys...“

Bet Antonijus to nepadarė. Jis pasielgė protingai. Priešingai, jis buvo labai patenkintas galėdamas perleisti Marouanui truputį savo valdžios. Bet nuostabiausia, kad mergaitės geriau klauso brolio negu tėvo ar manęs... Su mumis jos ginčijasi, jos gali trinktelėti durimis, bet su Marouanu taip nesielgia. Dažnai aš sau sakau: „Kad taip būtų ir toliau...“

Kartais tvyro nedidelė įtampa. Leticija atbėga pas mane į lovą:

— Jis mane nervina!

— Jis yra teisus kaip ir tavo tėvas. Tu negražiai atsikalbinėji...

— Kodėl jis sakė, kad išeis, jeigu jo neklausysime? Ir kad jis atėjo ne bartis su mumis..?

— Tai normalu. Marouanas nepatyrė laimės, jis pergyveno sunkių laikotarpių, kurių jums neteko pergyventi. Tėvai jam yra labai svarbūs, jam labai brangi mama, kurios jis neturėjo, ar supranti?

Jeigu aš galėčiau atsikratyti kaltės jausmo, kuris dar labai dažnai mane kankina... Jeigu aš galėčiau pakeisti odą... Aš pasakiau Marouanui, kad nusprendžiau papasakoti mūsų istoriją knygoje, jeigu jis sutiks.

— Tai bus tarsi mūsų šeimos albumas. Ir liudijimas apie garbės nusikaltimus.

— Vieną dieną aš ten nuvažiuosiu...

— Ko tu važiuosi ten ieškoti, Marouanai? Keršto? Kraujo? Tu gimei tame krašte, bet tu nepažįsti to krašto žmonių. Aš taip pat apie tai svajoju, aš taip pat jaučiu neapykantą, man atrodo, kad man palengvės, jeigu aš atvažiuosiu su tavim į kaimelį ir jiems sušuksiu: „Pažiūrėkite visi! Tai Marouanas, mano sūnus! Mes degėme, bet nenumirėme! Pažiūrėkite, koks jis gražus ir stiprus, protingas!“

— Aš norėčiau iš arti pamatyti tėvą! Aš norėčiau suprasti, kodėl jis tave pametė, juk jis žinojo, kas tavęs laukė...

— Galbūt. Tačiau tu geriau viską suprasi, kai mūsų gyvenimas bus papasakotas knygoje. Aš pasakysiu viską, ko tu dar nežinai, ir taip pat, ko dar nežino daug žmonių, nes nedaug yra tokių išlikusių gyvų moterų; be to, tarp jų yra moterų, kurios dar slepiasi ir ilgai slėpsis. Jos gyveno persekiojamos baimės ir visą laiką gyvena baimėje. Aš galiu paliudyti norėdama joms padėti.

— Tu bijai?

— Truputį.

Aš bijojau dėl to, kad mano vaikai, ir ypač Marouanas, gyvena galvodami apie kerštą. Kad tas žiaurumas, persiduodantis iš kartos į kartą, vis dėlto paliko, nors mažytį, pėdsaką jo sąmonėje. Jis taip pat turi statyti savo namą dėdamas plytą prie plytos. Knyga labai padės pastatyti namą.

Aš gavau sūnaus laišką, parašytą gražiu apvaliu raštu. Jis norėjo mane padrąsinti imtis šio sunkaus darbo. Perskaičiusi tą laišką, aš dar kartą apsiverkiau.

Mamyte,

po viso to laiko, kurį gyvenau vienas, be tavęs, pagaliau tavevėlpamačiau. Nepaisant viso to, kas Įvyko, tai man suteikė viltį naujam gyvenimui. Aš galvoju apie tave ir tavo drąsą. Ačiū už šią mums dovanotą knygą. Ji man taip pat gyvenime suteiks drąsos. Aš tave myliu, mamyte.

Tavo sūnus Marouanas.

Papasakodama savo gyvenimo istoriją pirmą kartą, aš prisiverčiau prisiminti tolimiausiuose atminties kampeliuose paslėptus dalykus. Tai yra kur kas įtikinamiau negu viešas liudijimas ir skausmingiau negu atsakyti į vaikų klausimus. Tikiuosi, kad ši knyga keliaus po pasaulį ir pasieks Transjordaniją ir kad žmonės jos nesudegins.

Mūsų namuose ši knyga stovės knygų lentynoje ir viskas bus pasakyta vieną kartą visiems laikams. Aš ją įrišiu į odinius viršelius, kad nesuplyštų, o jos pavadinimas bus užrašytas gražiomis paauksuotomis raidėmis.

Ačiū.

Suada

Išleista kur nors Europoje