Souad: Sudeginta gyva

— Stuobry! Tau pasisekė, kad pramogauji su moterimis! Keturios moterys, o štai aš esu vienas!

Marouanas jaučiasi išdidus ir akivaizdžiai įsižeidęs. Jis bamba:

— Aš tuoj atsistosiu ir jam rėšiu į snukį.

— Ne, prašau sėdėti.

— Gerai...

Restorano šeimininkas mandagiai išprašė įsibrovėlį ir vakarienė baigėsi juokiantis ir linksmai pokštaujant.

Mes palydėjome Marouaną ir jo draugę iki stoties. Jis dirba ir gyvena kaime. Mano sūnus prižiūri sodus ir žaliuosius plotus. Atrodo, kad jam patinka toks darbas, jis apie tai truputį pasakojo prie stalo. Leticija ir Nadia dar tiksliai nežino, kokią specialybę pasirinks. Nadia kalba, kad norėtų dirbti siuvykloje, Leticija šokinėja nuo vienos specialybės prie kitos. Jie visi trys žingsniuoja priešais mane gatve, vedančia į stotį. Marouanas eina viduryje, Leticija jį laiko už vienos rankos, Nadia — už kitos. Pirmą kartą gyvenime jos taip elgiasi visiškai pasitikėdamos Marouanu. Aš ne visada joms sakiau, kaip reikėtų elgtis, Marouanas yra nuostabus, jis leidžia tai daryti. Jis dūksta su abiem savo seserimis natūraliai, tarsi jos būtų jo senos pažįstamos. Aš nepatyriau daug džiaugsmo gyvenime prieš vedybas su Antonijumi ir dukterų gimimą. Marouanas gimė kančiose, be tėvo, o mergaitės gimė laimingos, jos yra tėvo turtas. Jų likimai yra skirtingi, bet jų juokas juos suvienija labiau ir man niekada nebūtų pavykę to padaryti. Mane apėmė nepažįstamas jausmas. Aš didžiuojuosi jais. Tą vakarą man nieko netrūko. Nebeliko baimės nei liūdesio, tik ramybė mano širdyje.

Stoties perone Leticija man sako:

— Aš niekada su niekuo taip gerai nesijaučiau kaip su Marouanu.

O Nadia pridūrė:

— Aš taip pat...

— Norėčiau važiuoti nakvoti pas Marouaną ir jo draugę. Rytoj rytą kartu papusryčiautume, paskui sėstume į traukinį ir grįžtume!

— Ne, grįžkime į namus, Leticija, tėtis mūsų laukia.

— Jis yra labai simpatiškas, mamyte, iš tikrųjų aš jį myliu, jis malonus, gražus... Koks jis gražus, mamyte!

Paskui atėjo Nadios eilė prikibti prie manęs:

— Kada mes jį vėl pamatysime, mamyte?

— Galbūt rytoj arba poryt. Pamatysi, tada mama gerai pavaišins...

Traukinys išvyko, aš pažiūrėjau į laikrodį — pirma valanda keturiasdešimt aštuonios minutės ryto.

Jos abi bėga paskui traukinį siųsdamos ranka bučinius. Niekada aš nepamiršiu tos akimirkos. Nuo to laiko, kai aš gyvenu Europoje, aš pripratau prie laikrodžių ir tas įprotis virto beveik maniakišku orientyru. Atmintis mane labai dažnai suklaidina prisimenant praeitį, todėl aš labai skrupulingai įsidėmiu dabarties įvykius, jeigu jie man yra svarbūs. Keista, Marouanas vakar norėjo sužinoti, kurią valandą jis gimė... Jam taip pat reikia orientyrų. Tą dovaną man bus labai sunku jam padaryti. Kankinama nemigos aš apie tai šią naktį galvojau. Aš galiu išplėšti iš savo vargšės galvos tik tiek, kad tuo metu buvo naktis. Man atrodo, kad tos prakeiktos ligoninės koridoriuje mačiau degančią šviesą, kai gydytojas išnešė mano sūnų. Žinoti laiką... tai vakarietiškas refleksas, o mūsų krašte tik vyrai turėjo laikrodžius. Dvidešimt metų aš galėjau tenkintis tik saule ir mėnuliu. Aš pasakysiu Marouanui, kad jis gimė mėnulio valandą.

Parėjusi į namus aš jam nusiunčiau žinutę į jo mobiliojo ryšio telefoną norėdama sužinoti, ar jie laimingai grįžo. Jis man atsakė: „ačiū, labanakt, iki rytojaus, iki rytojaus“.

Vėlu, dukterys tuojau eis miegoti, o Antonijus vis dar nemiega.

— Kaip sekėsi, brangioji?

— Gerai.

— Ar tu kalbėjai su dukterimis?

— Dar ne. Bet aš ketinu joms viską pasakyti rytoj. Nebėra prasmės ilgiau laukti, jos Marouaną tuojau pat pamilo. Vis dėlto keista... tarsi jos jį jau seniai pažinotų.

— Ar Marouanas nieko nesakė, ar nepadarė užuominų į ką nors?

— Visiškai nieko, jis buvo nuostabus. Bet keista, kad Leticija labai prie jo prisirišo, ir Nadia taip pat. Jos buvo prilipusios priėjo. Niekada jos taip nesielgia su savo draugais. Niekada...

— Tu esi labai susinervinusi...

Aš nesu susinervinusi. Aš esu smalsi. Ar broliai ir seserys gali vieni kitus atpažinti? Kas tarp jų vyksta, kad viskas taip akivaizdu? Ar yra koks nors signalas, ar kas nors bendra, ko jie patys nežino? Aš tikėjausi visko ir kartu nieko, bet ne tokios instinktyvios meilės.

— Tu turėtumei galbūt palaukti dieną ar dvi...

— Ne. Rytoj sekmadienis, mes nueisime į kontoros kavinę, ten bus tuščia ir aš ramiai pasikalbėsiu su Leticija ir Nadia. Žiūrėsime, Antonijau, ką mums Dievas duos.

Be dukterų dar yra aplinka, kaimynai ir ypač kontora, kurioje aš dirbu daugelį metų. Aš rūpinuosi tiekimu, organizuoju nedidelius pobūvius, kontoroje jaučiuosi kaip namuose, o kontoros savininkų draugiškumas labai svarbus... Kaip jiems pristatyti Marouaną po dešimties metų?

Aš turiu pabūti viena su dukterimis. Jos teis savo motiną už dvidešimties metų melą, taip pat teis moterį, kurios jos nepažįsta, Marouano motiną, kuri jį slėpė visus tuos metus. Jos teis tą, kurijas myli ir globoja. Aš joms dažnai sakydavau, kad jų gimimas yra mano gyvenimo laimė. Ar jos supras, kad Marouano gyvenimas buvo didelis košmaras, apie kurį aš jam niekada nesakiau?

Rytojau rytą apie devintą valandą prabudome kaip paprastai.

— Aš tau išvirsiu kavos, mamyte?

— Su mielu noru išgersiu.

Toks yra ryto ritualas ir aš visada atsakau „su mielu noru išgersiu“. Kai dėl mandagumo ir pagarbos vienas kitam, aš nenuolaidžiauju. Man atrodo, kad čionykščiai vaikai dažnai yra blogai išauklėti. Jų kalba, kurios jie išmoksta mokykloje, stačiokiška. Antonijus ir aš, mes griežtai draudžiame nemandagiai kalbėti. Leticija ne kartą gavo barti nuo tėvo už nemandagų atsakymą. Aš buvau gavusi tik vienintelį — vergijos — auklėjimą.

Leticija man atnešė kavos ir stiklinę šilto vandens. Ji mane ir savo seserį švelniai pabučiavo. Meilė, kuria mane apgaubia dukterys ir jų tėvas, mane stebina kiekvieną dieną, tarsi aš jos nebūčiau verta. Tai, ką aš žadu daryti, taip pat yra sunku ir dėl kitų priežasčių, ne vien dėl baimės sutikti sūnaus žvilgsnį.

— Aš norėčiau su jumis pakalbėti apie vieną labai svarbų dalyką.

— Na, pradėk, mamyte, mes klausome.

— Na, ne čia, aš jus veduosi į kontoros kavinę.

— Tu šiandien nedirbi! O, tu žinai, aš galvojau apie vakarykštį vakarą, jis buvo nuostabus, ar tau neskambino Marouanas?

— Mes grįžome vėlai, jis tikriausiai dar miega.

Jei tai nebūtų jos brolis, aš jaudinčiausi. Jos plepa tarpusavyje ir joms nerūpi tas neįprastas ėjimas sekmadienio rytą į kontorą. Tai man šovė į galvą tokia mintis. Jos eina su mama, mama eina kažko į kontorą ir paskui... Nesvarbu, jos manim pasitiki.

— Vakar mes puikiai praleidome vakarą.

— A, tai štai ką tu norėjai mums pasakyti?

— Pakentėkite, išgirsite viską iš eilės... Taigi vakar puikiai praleidome vakarą su Marouanu, ar tai jums nieko nesako? Po šio vakaro su Marouanu, ką jūs pagalvojote apie jį?

— Kad tai malonus vaikinas, kuris gyveno pas tavo įtėvius, bent taip jis pats sakė...

— Na, jis yra gražus ir malonus.

— Tai jo grožis ar jo simpatiškumas jus vilioja?

— Viskas, mamyte, jis atrodo labai švelnus.

— Iš tikrųjų... Ar jūs prisimenate, kad aš buvau nėščia, kai mane padegė? Aš jums apie tai pasakojau.

— Taip, tu mums pasakojai...

— O gimęs vaikas, kaip manote, kur jis yra?

Jos keistai sužiuro man į akis.