Souad: Sudeginta gyva

Aš sau pasakiau: „Po velnių! Ji man vadovauja, bet ji nėra mano motina“. Ir aš esu priversta lankytis pas ją kiekvieną trečiadienį. Aš norėjau ten eiti tada, kai panorėsiu arba bus reikalas. Aš taip pat norėjau, kad ji manęs klausinėtų, kad ji man kalbėtų, kad į mane žiūrėtų, kad nekalbėčiau sienoms tuo metu, kai ji rašė. Metus aš priešinausi norui pabėgti. Ir aš supratau, kad nebuvau realistė, kad, norėdama numirti, nepripažinau savo dviejų dukterų buvimo. Aš buvau egoistė galvodama tik apie save, norėdama numirti nusispjoviau į kitus. Labai gražiai skamba: „aš noriu numirti“... O kaip kiti?

Aš jaučiuosi geriau, bet kartais būna labai sunku. Toks jausmas mane apima nesvarbu kada. Ypač vasarą. Mes greitai persikelsime gyventi toliau nuo baseino. Mūsų namas bus prie kelio, bet vasara ateis visada. Netgi kalnuose ar dykumoje bus vasara.

Kartais aš sakau: „Viešpatie, aš norėčiau rytoj rytą nebeatsikelti, aš geriau norėčiau numirti ir daugiau nebekentėti“.

Aš turiu šeimą, mane supa daug draugų, aš dedu daug pastangų, bet man gėda pačios savęs. Jei būčiau apdegusi per nelaimingą atsitikimą arba būčiau paralyžiuota, aš į savo randus kitaip žiūrėčiau. Tai būtų likimas, niekas dėl to nebūtų kaltas, netgi aš.

Tačiau mane apdegino mano svainis ir tai buvo mano tėvo ir motinos valia. Tai nėra likimas ar neišvengiamumas, kuris mane padarė tokią, kokia esu. Blogiausia yra tai, kad aš netekau savo odos, savęs pačios ir ne vienam mėnesiui ar metams, ar dešimčiai metų, bet visam likusiam gyvenimui.

Ir tai kartkartėmis kartojasi. Buvo rodomas per televizorių vesternas, kuriame buvo daug muštynių ir arklių. Du vyrai mušėsi tvarte. Vienas jų įniršęs uždegė degtuką ir jį numetė tarp savo priešininko kojų į šieną, kuris užsidegė. Vyras, apimtas liepsnos, pasileido bėgti. Aš pradėjau rėkti, išspjoviau iš burnos maistą, kurį valgiau. Aš buvau kaip pamišusi.

Antonijus man pasakė: „Betgi, brangioji, tai filmas, tai filmas“. Ir jis išjungė televizorių. Jis mane apkabino kartodamas: „Brangioji, tai rodoma per televizorių. Tai netikra, tai juk filmas!“

Aš buvau toli atsilikusi, aš bėgau apimta ugnies. Aš nemiegojau naktį. Aš taip siaubingai bijojau ugnies, kad nuo mažiausios liepsnelės sustingdavau. Aš stebiu Antonijų, pridegantį cigaretę, laukiu, kol degtukas užges arba kol ant skiltuvo nebeliks liepsnelės. Dėl to aš retai žiūriu televizorių. Aš bijau pamatyti ką nors degantį. Mano dukros tai supranta. Vos tik pamačiusios, kad kas nors gali man padaryti nemalonų įspūdį, jos tuojau pat išjungia vaizdą.

Aš nenoriu, kad jos degtų žvakę. Namuose visur yra elektra. Aš nenoriu matyti ugnies nei virtuvėje, nei kitur. Tačiau vieną dieną kažkas žaidė su degtukais prie manęs juokaudamas ir norėdamas pasirodyti. Jis užsipylė ant piršto alkoholio ir jį uždegė. Oda neužsidegė, tai buvo tik žaidimas. Aš atsistojau išsigandusi ir kartu supykusi ir pasakiau:

— Eik kitur žaisti su degtukais! Aš buvau padegta. Tu nežinai, ką tai reiškia!

Liepsna, deganti židinyje, man nekelia baimės, jeigu aš priėjo neprisiartinu. Šiltas vanduo manęs netrikdo. Aš bijau visko, kas karšta: liepsnos, karšto vandens, krosnies, elektrinės viryklės, karštų puodų, visą laiką įjungtų elektros prietaisų, dulkių siurblio, pamirštų cigarečių, visko... Visko, kas gali užsidegti. Galiausiai, apimta baimės, aš terorizuoju savo dukteris. Jeigu keturiolikos metų mergaitė per mane negali uždegti elektrinės viryklės, tai yra nenormalu. Kai manęs nėra namuose, aš nenoriu, kad ji naudotųsi virykle, kad virintų vandenį tešlai ar arbatai. Būtinai turiu būti čia, šalia jos, turiu įdėmiai žiūrėti, nervintis, būti tikra, kad pati užgesinsiu liepsną. Nebuvo nė vienos dienos, kad aš nenueičiau miegoti nepatikrinusi elektrinės viryklės.

Apimta baimės aš gyvenu dieną ir naktį. Aš žinau, kad apsunkinu kitų gyvenimą, kad mano vyras yra kantrus, bet kartais ir jis pavargsta nuo baimės be priežasties. Reikėtų, kad mano dukterys galėtų laikyti puodą ir aš nedrebėčiau. Reikėtų, kad jos vieną dieną tai galėtų daryti.

Antroji baimė mane apėmė apie keturiasdešimtuosius metus. Mintis, kad Marouanas tapo vyru, kad aš jo nemačiau dvidešimt metų, kad jis žinojo, jog aš ištekėjau ir kažkur turi seseris. Tačiau Leticija ir Nadia nežinojo, kad turi brolį.

Tas melas, apie kurį aš niekam nieko nesakiau, mane slėgė. Antonijus apie jį žinojo nuo pat pradžių, bet mes apie tai nekalbėdavome. Žaklina žinojo, bet gerbė mano melą. Ji manęs prašė dalyvauti konferencijose ir papasakoti kitoms moterims apie garbės nusikaltimą. Žaklina toliau dirbo savo darbą, ji vykdavo į komandiruotes ir kartais grįždavo nugalėjusi, o kartais — tuščiomis rankomis. Aš turėjau pasakoti savo apdegusios moters gyvenimą, liudyti kaip išlikusi gyva. Praktiškai aš buvau viena, kuri galėjau tai padaryti praėjus tiems visiems metams.

Ir aš toliau melavau, nesakiau apie Marouano buvimą save įtikinėdama, kad saugau vaiką nuo to siaubo. Bet jis jau buvo beveik vyras. Svarbu buvo žinoti, ar aš tebejaučiu savo asmeninę gėdą, savo kaltę, kad leidau Marouaną įvaikinti.

Man reikėjo laiko, kad suprasčiau, jog viskas susiję. Mano kaimelyje nėra psichiatro, moterims nekyla panašių klausimų. Mes tiesiog esame kaltos, kad esame moterys.

Mano mergaitės išaugo ir klausimai „kodėl mamyte?“ pasidarė žiaurūs.

— Kodėl tave norėjo sudeginti, mamyte?

— Todėl, kad norėjau ištekėti už vaikino, kurį išsirinkau ir nuo jo laukiausi kūdikio.

— Kas atsitiko kūdikiui? Kur jis yra?

— Jis liko ten, našlaičių prieglaudoje.

Aš joms negalėjau pasakyti nieko kito.

Gyva liudytoja

Žaklina manęs paprašė paliudyti „Išlikusiųjų gyvų skubaus gelbėjimo asociacijos“ vardu. Ji tikėjosi, kad aš sugebėsiu drąsiai tai padaryti po mane staiga sugniuždžiusios depresijos tuo metu, kai man jau buvo pavykę sukurti normalų gyvenimą, kai aš integravausi į kitos šalies gyvenimą, susiradau darbą, ištekėjau ir pagimdžiau vaikus, pagaliau pasijutau saugi. Aš sveikau, bet dar jaučiausi silpna, kad galėčiau kalbėti Europos moterims. Aš turėjau joms papasakoti apie visiškai skirtingą pasaulį, apie joms nesuvokiamą žiaurumą.

Aš papasakojau savo istoriją moterims sėdėdama ant pakylos prie mažo stalelio su mikrofonu. Žaklina buvo šalia manęs. Aš joms papasakojau viską, kas įvyko nuo pat pradžių. Paskui jos man pateikė daugybę klausimų: kodėl jis jus norėjo sudeginti?.. Ar jūs padarėte ką nors blogo?.. Jis jus norėjo sudeginti, kad kalbėjote su vyru?

Aš niekada nesakau, kad laukiausi kūdikio. Iš pradžių dėl to, kad, nesvarbu, nėščia ar ne, kaimelyje pakanka paskalų, įskundimų, kad bausmė būtų ta pati. Žaklina apie tai truputį žino. Ir ypač dėl to, kad norėjau apsaugoti savo sūnų, kuris nieko nežino apie mano ir savo praeitį. Aš nesakau savo tikrosios pavardės, nes anonimiškumas užtikrina saugumą. Žaklina žino atvejų, kai šeima surado dukterį už tūkstančių kilometrų ir ją nužudė.

Viena moteris iš publikos pakilo ir paklausė:

— Suada, jūsų veidas yra gražus, kur tie randai?

— Ponia, aš labai gerai žinojau, kad jūs manęs to paklausite, aš to tikėjausi. Taigi aš jums parodysiu savo randus.

Aš atsistojau visų akivaizdoje ir pakėliau marškinius su iškirpte ir trumpomis rankovėmis. Aš parodžiau rankas ir nugarą. Ir ta moteris pravirko. Keletas salėje buvusių vyrų pasijuto nejaukiai. Jie manęs gailėjosi.

Tuo momentu, kai aš rodžiau savo nudegimus, pasijutau tarsi būčiau mugės baidyklė. Tačiau aš labai nesivaržiau, nes mano liudijimas yra svarbus žmonėms. Aš turiu juos įtikinti, kad išlikau gyva. Aš jau buvau ant mirties slenksčio, kai Žaklina atvyko į ligoninę. Aš jai skolinga už gyvybę, o darbui, kurį ji tęsia „Išlikusiųjų gyvų skubaus gelbėjimo asociacijoje“, reikia išlikusio gyvo liudytojo, kad klausytojus sujaudintų garbės nusikaltimai. Dauguma žmonių apie tai nieko nežino. Paprasčiausiai dėl to, kad pasaulyje išlikusių gyvų yra nedaug; be to, kad jaustųsi saugios, tokios moterys viešai nesirodo. Jos išvengė bausmės už garbės nusikaltimą Asociacijos ryšių daugelyje šalių dėka. Ne tik Jordanijoje ar Transjordanijoje, bet visuose Viduriniuosiuose Rytuose, Indijoje, Pakistane...