Souad - Sudeginta gyva

— Jis yra piktas! Aš jo nekenčiu! Aš eisiu ir jį užmušiu!

— Bet tu negali eiti jo užmušti, Leticija. Galbūt gerasis Dievas jį jau nubaudė. Bet aš, aš esu labai laiminga būdama su tėveliu ir tavimi. Be to, aš tave myliu.

— Mamyte, kodėl jis taip padarė?

— Labai ilgai reikėtų aiškinti... tu dar esi labai mažytė.

— Taip, aš noriu žinoti!

— Ne, Leticija. Mamytė tau pasakė, kad ji tau paaiškins kada nors, nes tai yra labai rimti dalykai, labai sunku juos paaiškinti ir dabar tu jų dar nesuprasi. To, ką tau mamytė papasakojo, visiškai pakanka.

Tą pačią dieną po vakarienės aš sėdėjau fotelyje, o Leticija stovėjo prie manęs. Ji man glostė plaukus ir kilstelėjo megztinį. Aš įtariau, kodėl ji taip padarė, ir tai mane darė ligone.

— Ką tu darai, Leticija?

— Aš norėčiau pamatyti tavo nugarą.

Aš jai leidau pakelti megztinį.

— A, mamyte, tavo oda visiškai nešvelni. Pažiūrėk, kokia švelni mano oda.

— Taip, tavo oda yra labai švelni, nes tai yra tavo tikroji oda, o mamytės oda nešvelni, nes yra didelis randas. Dėl to tu turi atsargiai elgtis su degtukais. Tik tėveliui, vien tik jam gali pridegti cigaretes. Jeigu tu paliesi degtukus, apdegsi kaip mamytė. Ar pažadi jų neliesti? Galima ir numirti nuo ugnies.

— Ar bijai ugnies? Na kaip, mamyte?

Aš negalėdavau paslėpti baimės, ji mane apimdavo pasitaikius menkiausiai progai. Ir aš labai nekenčiau degtukų. Taip visada būdavo.

Leticiją pradėjo kankinti košmarai, aš girdėjau, kaip ji blaškosi ir rėkia: „Ai! Ai!“ Ir aš matydavau, kaip ji iš visų jėgų įsikimba į savo pūkų patalėlius. Vieną kartą ji net iš lovos iškrito. Aš maniau, kad viskas praeis, bet vieną dieną ji man pasakė:

— Žinai, mamyte, naktį aš ateinu pažiūrėti, ar tu miegi.

— Kodėl tu taip darai?

— Kad tu nenumirtumei.

Aš ją nuvedžiau pas gydytoją. Aš nerimavau dėl jos, man atrodė, kad aš jai per daug prikalbėjau. Tačiau gydytojas man pasakė, kad aš buvau teisi jai pasakydama visą tiesą ir tik reikėtų stebėti, kad neliktų padarinių.

Paskui atėjo Nadios eilė. Daugmaž sulaukus tokio pat amžiaus. Bet ji reagavo labai skirtingai. Nadios nekankino košmarai, ji nebijojo dėl manęs, bet ji jautėsi blogai. Aš mačiau, kad Nadia viską išgyveno savyje. Sėdėdavome kartu, o ji dūsaudavo.

— Ko tu dūsauji, brangioji?

— Nežinau, kodėl, šiaip sau.

— Širdis, kuri dūsauja, neturi visko, ko norėtų. Ką tu nori pasakyti mamytei ir nedrįsti?

— Tavo ausys mažytės! Ar tavo tokios mažos ausys dėl to, kad mažai valgei?

— Ne, brangioji. Mamytės mažos ausys, nes jos nudegė.

Aš viską paaiškinau Nadiai taip pat kaip Leticijai. Aš norėjau, kad mano dukros išgirstų tuos pačius dalykus, tuos pačius žodžius. Taigi aš kalbėjau su Nadia tais pačiais žodžiais ir papasakojau jai tą pačią tiesą.

Mano pasakojimas ją labai paveikė. Nadia nesakė kaip jos sesuo, kad ji norėtų nužudyti tą, kuris tai padarė, bet ji paprašė, kad leisčiau paliesti ausis. Aš turėjau auskarus, kuriuos dažnai įsisegdavau norėdama paslėpti ausų likučius.

— Tu gali jas paliesti. Tik netempk auskarų, nes man labai skaudės.

Ji palietė mano ausis ir, nubėgusi į savo kambarį, užsidarė duris.

Sunkiausia joms buvo ištverti mokykloje. Jos augo ir Antonijus ne visada galėdavo nueiti jų parsivesti. Aš įsivaizdavau kitų vaikų klausimus. Kodėl tavo mamytė tokia? Kas yra tavo mamytei? Kodėl vasarą ji visada vilki megztinį? Kodėl ji neturi ausų?

Kitas paaiškinimų etapas buvo sunkiausias. Aš jį supaprastinau nekalbėdama apie Marouaną. Aš melavau. Aš sutikau poną, kurį mylėjau ir kuris mane mylėjo, bet mums mylėti vienas kitą draudė mano tėvai. Jie nusprendė, kad aš turiu būti sudeginta ir mirti. Toks buvo mano šalyje paprotys. Tačiau ponia Žaklina, kuri dažnai lankydavosi mūsų namuose, mane išvežė į Europą norėdama mane pagydyti.

Leticija visada būdavo smarkesnė, o Nadia — tylesnė. Leticija turėjo apie dvylika metų, kai man pasakė, kad norėtų ten nuvažiuoti ir juos visus nužudyti. Ji kalbėjo beveik tais pačiais žodžiais kaip jos tėvas, kai aš jam papasakojau savo istoriją ir apie Marouano gimimą: „Manau, kad jie visi pastips už tai, kad tau taip padarė!“

Mane taip pat kankindavo košmarai. Aš guliu, miegu ir ateina mama su blizgančiu peiliu rankoje. Ji juo mojuoja man virš galvos sakydama:“ Aš tave nužudysiu su tuo peiliu!“ O peilis švyti kaip šviesa... Mano motina yra reali, ji iš tikrųjų yra ten, virš mano galvos. Ir aš apimta siaubo prabundu išpilta prakaito.

Tas košmaras labai dažnai kartodavosi. Aš visada prabusdavau tuo momentu, kai peilis blizgėdavo labiausiai. Sunkiausia būdavo vėl pamatyti motiną. Labiau negu mirtis, labiau negu liepsna, jos veidas mane persekiojo. Ji norėjo mane nužudytieji nužudė savo kūdikius, ji galėjo viską padaryti, ir tai buvo mano motina! Ji mane pagimdė!

Aš labai bijojau būti į ją panaši, tad vieną dieną ryžausi daryti naują operaciją, bet šį kartą estetinę. Ar viena operacija daugiau, ar mažiau... Ši operacija turėjo pakeisti mano fizinį panašumą, kurio aš nebegalėjau matyti žiūrėdama į veidrodį. Kuprelė tarp antakių prie pat nosies pagrindo buvo tokia pat kaip motinos. Aš jau tos kuprelės nebeturiu ir man atrodo, kad pasidariau gražesnė. Tačiau košmaras man vis tiek nedavė ramybės. Ir gydytojas negalėjo padėti. Tikriausiai reikėjo man susitikti su psichiatru, bet ta mintis man niekada nešovė į galvą.

Vieną dieną aš nuėjau pas burtininkę ir papasakojau apie tą košmarą. Ji man davė mažytį peiliuką ir pasakė: „Pasidėkite jį po pagalve ašmenimis į apačią ir daugiau nebematysite košmaro“.

Aš padariau taip, kaip ji sakė, ir peilis daugiau niekada nebepasirodydavo ir manęs miegančios nebeterorizuodavo.

Deja, aš visada galvoju apie savo motiną.

Didžiulis noras mokytis

Aš labai norėjau išmokti rašyti. Aš moku skaityti, bet tik tada, jeigu raidės yra spausdintos. Aš nepažįstu ranka rašytų raidžių, nes raides išmokau tik skaitydama laikraščius. Kartais, kai neperskaitau kokio nors žodžio, prašau dukterų, kad padėtų.

Iš pradžių Edmondas Kaiseris ir Žaklina bandė man duoti elementarių žinių. Aš visada norėjau mokytis, kad nesiskirčiau nuo kitų. Apie dvidešimt ketvirtuosius metus, kai pradėjau dirbti, aš turėjau galimybę išklausyti trijų mėnesių kursą. Buvau labai patenkinta. Buvo sunku, nes už kursus reikėjo mokėti kur kas daugiau negu uždirbau. Tada Antonijus man pasakė: „Nieko baisaus, aš galiu tau padėti“. Aš atsakiau: „Ne. Aš noriu pati užsimokėti už pamokas“.

Aš norėjau mokytis pati, mokėdama už mokslą savo pačios pinigus. Po trijų mėnesių aš nustojau lankyti kursus, bet jie man davė daug naudos. Mane išmokė kaip darželinukę laikyti pieštuką ir parašyti savo pavardę. Aš nemokėjau parašyti nei a , nei s , nė vienos raidės. Taigi aš išmokau abėcėlę, raidę po raidės, tuo pačiu metu kaip kalbą. Baigiantis trims mėnesiams, aš jau mokėjau laikraštyje perskaityti kelis žodžius.

Tada pirmiausia aš pradėjau skaityti horoskopus, nes kažkas man buvo sakęs, kad aš esu Svarstyklės! Visas dienas aš spėjau savo ateitį. Ne viską aš gerai suprasdavau, bet iš pradžių rinkdavausi trumpus tekstus ir trumpus sakinius. Visą straipsnį išmokau perskaityti gerokai vėliau. Trumpi taip pat būdavo ir pranešimai apie mirtį. Niekas jų taip smulkiai neišnagrinėdavo kaip aš! „X šeima su giliu liūdesiu jums praneša apie ponios X mirtį. Ramybė jos sielai!“