Souad: Sudeginta gyva

Aš sutikau merginų prieš daugelį metų atvykusių iš toli kaip ir aš. Jos slepiamos. Viena mergina yra be kojų: ją užpuolė du kaimynai, surišo ir pakišo po traukiniu. Kitą merginą tėvas ir brolis norėjo nudurti peiliu ir įmetė į šiukšlių dėžę. Dar kitą motina ir jos du broliai išmetė per langą: ji yra suparalyžiuota.

O dar yra daug kitų, apie kurias nekalbama, jos buvo rastos per vėlai — jau mirusios. Tos, kurioms pavyko pabėgti, bet buvo sugautos užsienyje, taip pat jau mirusios.

Dar yra tos, kurioms pavyko laiku pabėgti, ir jos slepiasi su arba be vaiko, nekaltos mergaitės ar motinos.

Aš nesutikau apdegusios moters, tokios kaip aš, jos neišliko gyvos. Aš visą laiką slepiuosi, negaliu pasakyti savo pavardės, parodyti veido. Aš galiu tik kalbėti ir tai vienintelis ginklas, kuris man lieka.

Žaklina

Šiandien ir visais ateinančiais metais aš ir toliau gelbėsiu tokias suadas. Tai yra ilgas, sudėtingas, sunkus darbas, kaip visada, reikalaujantis pinigų. Mūsų organizacija vadinasi „Išlikusiųjų gyvų skubaus gelbėjimo asociacija“, nes reikia skubiai pasirodyti reikiamu momentu, kad būtų galima padėti toms moterims ištrūkti iš mirties nagų. Mes dirbame visame pasaulyje: tiek Afganistane, tiek Maroke, tiek Čade. Visur, kur galime skubiai įsikišti. Skubėjimas, lėtai judantis į priekį! Pranešama, kad daugiau kaip šeši tūkstančiai garbės nusikaltimų užregistruojama per metus, už to skaičiaus slepiasi visos žmogžudystės, nelaimingi atsitikimai ir kt., kurie yra neįskaičiuoti...

Kai kuriose šalyse moterys uždaromos į kalėjimus, jeigu jos išdrįsta mums pasiskųsti, kad jas apgintume. Kai kurios jų ten praleidžia po penkiolika metų! Kadangi vienintelis žmogus, kuris gali jas išlaisvinti iš kalėjimo, yra tėvas arba brolis, tai yra tie žmonės, kurie norėjo jas nužudyti. Jeigu tėvas prašo, kad išleistų dukterį, aišku, kad kalėjimo viršininkas neišleis! Mano žiniomis, viena ar dvi išėjo iš kalėjimo, bet vėliau buvo nužudytos.

Jordanijoje — ir tai tik vienintelis pavyzdys — yra įstatymas, kaip ir daugumoje kitų šalių, kad žmogus už žmogžudystę, „bendrosios“ teisės nusikaltimą, turi būti nubaustas kalėjimu. Tačiau prie to įstatymo esantys du nedideli straipsniai — 97 ir 98 — patikslina, kad teisėjai bus atlaidūs bausdami nusikaltėlius už padarytą garbės nusikaltimą. Paprastai baudžiama nuo šešių mėnesių iki dvejų kalėjimo metų. Nusikaltėliai, kartais laikomi didvyriais, dažnai bausmės visiškai išvengia. Vietiniai advokatų susivienijimai kovoja, kad tie straipsniai būtų pataisyti. Kiti straipsniai buvo pataisyti, bet tik ne 97 ir 98 straipsniai.

Mes dirbame su įvairių šalių moterų asociacijomis, kurios jau prieš daugelį metų sukūrė smurto prevencijos ir moterų, nukentėjusių nuo smurto, lydėjimo jų kraštuose programas. Tų asociacijų darbas yra ilgas ir dažnai sulaukiantis „nenugalimųjų“ pasipriešinimo... Tačiau, nepaisant visko, pažanga akivaizdi. Irano moterys daug nuveikė civilinės teisės baruose. Viduriniųjų Rytų moterys sužinojo, kad jų šalyje yra jas liečiančių ir joms suteikiančių teisių įstatymų. Parlamentai yra prigriebti, kai kurie įstatymo straipsniai pataisyti.

Pamažu šalių vadovai pripažįsta tuos nusikaltimus. Jų statistika buvo oficialiai pranešta Žmogaus teisių komisijos pranešimuose Pakistane. Viduriniuose Rytuose daugelio šalių legalioji medicina praneša žinomų atvejų skaičių, o vietinės asociacijos nagrinėja smurto atvejus ir tiria istorines ir nūdienes šių archainių papročių laikymosi priežastis.

Ar tai būtų Pakistane, kuriame yra daugiausia nužudytų merginų ir moterų Viduriniuosiuose Rytuose, ar Turkijoje, svarbiausia yra duoti atkirtį šiems aklai perduodamiems papročiams.

Netolimoje praeityje valdžios atstovai, tokie kaip karalius Huseinas ir princas Hasanas, atvirai pripažino, kad jie yra prieš tuos nusikaltimus. Anot jų, jie „nėra garbės nusikaltimai, bet nešlovės nusikaltimai“. Imamai ir katalikų dvasininkai be perstojo aiškina, kad „garbės nusikaltimas“ yra visiškai svetimas Koranui ir Evangelijai.

Mes neprarandame nei drąsos, nei atkaklumo. Staigiai pasirodyti ir pabelsti į visas duris, kur reikalinga pagalba, tapo įpročiu. Kartais rizikuojame, kad durys gali būti užtrenktos prieš nosį. Tačiau kartais viskas sekasi gerai.

Mano sūnus

Leticija ir Nadia dar buvo mažytės, kai aš pirmą kartą nuo to laiko, kai jiems „palikau“ Marouaną, aplankiau savo įtėvių šeimą. Aš bijojau sūnaus reakcijos į dvi jo mažas sesutes. Jis sulaukė paauglystės amžiaus, aš sukūriau kitą gyvenimą be jo ir nežinojau, ar jis mane beprisimins, mane norės matyti, ar visiškai nesidomės mumis. Kiekvieną kartą, kai aš skambindavau telefonu norėdama įspėti apie savo apsilankymą ir pasakyti, jog labai nerimauju, man atsakydavo: „Ne, ne, nėra jokių problemų, Marouanas viską žino, tu gali atvažiuoti“. Bet Marouano ten dažnai nerasdavau. Aš klausinėdavau apie jį ir man visada tvirtindavo, kad jam gerai sekasi. Per dvidešimt metų aš jį mačiau tris kartus. Ir kiekvieną kartą aš blogai jausdavausi. Aš verkdavau grįždama į namus. Mano abi dukros augo nežinodamos, kad turi brolį, o jis žinojo apie jas. Jis nerodė savo jausmų, nieko nereikalavo ir aš tylėjau. Tie apsilankymai buvo tarsi išbandymas. Aš negalėjau su juo kalbėti, aš neturėjau jėgų. Paskutinį kartą Antonijus man pasakė:

— Man atrodo, kad būtų geriau, jeigu tu daugiau ten nebevažiuotumei. Tu visą laiką verki, esi prislėgta, tai niekam nereikalinga. Jis turi savo gyvenimą, tėvus, šeimą, draugus... palik jį ramybėje. Vieną dieną, vėliau, tu jam paaiškinsi, jeigu jis paprašys.

Aš visą laiką jaučiausi kalta, aš nenorėjau grįžti į praeitį, juo labiau, kad niekas nežinojo, kad aš turiu sūnų, išskyrus Žakliną ir mano vyrą. Ar jis visada buvo mano sūnus? Aš nenorėjau šeimyninės dramos, tai būtų per daug sunku.

Paskutinį kartą, kai aš mačiau Marouaną, jis buvo apie penkiolikos metų. Jis netgi vienu momentu žaidė su seserimis... Mes pasikeitėme tik keliais banaliais žodžiais: „Laba diena, kaip sekasi?.. Sekasi, o tau?“

Prabėgo apie dešimt metų. Aš maniau, kad jis mane pamiršo, kad suaugusio vyro gyvenime man nebeliko vietos. Aš žinojau, kad jis dirba, gyvena vieno kambario bute su drauge kaip visi jo amžiaus jaunuoliai.

Leticija buvo trylikos metų, Nadia — dvylikos. Aš atidaviau visas jėgas jų auklėjimui ir buvau įsitikinusi, kad atlikau savo užduotį. Silpnumo momentais aš kalbėjau egoistiškai, kad toliau gyvenant būtų geriau jį pamiršti. Aš pavydėjau laimingiems žmonėms, tiems, kurie vaikystėje nepatyrė jokios nelaimės, kurie nesaugo jokių paslapčių, negyvena dvigubo gyvenimo. Aš noriu pasakyti, kad aš troškau visomis savo išgalėmis palaidoti savo ankstesnį gyvenimą, kad būčiau tokia kaip jie. Tačiau kiekvieną kartą, kai, dalyvaujant konferencijoje, reikėdavo papasakoti apie kupiną košmarų savo gyvenimą, šios laimės pagrindai drebėdavo kaip blogai pastatytas namas. Antonijus tai gerai matė ir Žaklina taip pat. Aš buvau silpna, bet stengiausi tokia neatrodyti.

Vieną dieną Žaklina man pasakė:

— Tu galėtumei padaryti paslaugą kitoms moterims, jeigu parašytumei knygą apie savo gyvenimą.

— Knygą? Bet aš vos moku rašyti...

— Bet tu moki pasakoti...

Aš nežinojau, kad galima „papasakoti“ knygą. Knyga tai yra kažkas labai svarbaus... Nelaimei, aš nepriklausau tiems žmonėms, kurie skaito knygas. Mano dukros jas skaito. Antonijus gali jas skaityti. Aš mieliau skaitau rytinį laikraštį. Mane taip sujaudino mintis apie knygą, knygą apie mane, kad ji man visą laiką nedavė ramybės. Jau keletą mėnesių, matydama augančias dukteris, aš sau kartojau, kad vieną dieną reikės joms daugiau papasakoti apie save. Jei tai būtų kartą visiems laikams parašyta knygoje, tai aš mažiau nerimaučiau negu susitikusi akis į akį su dukterimis.