Souad: Sudeginta gyva

Ši liudijimo dalis priklauso Žaklinai. Ji aiškina, kad reikia būtinai imtis priemonių tokioms moterims apsaugoti.

Kai reikėjo liudyti pirmą kartą, aš jau buvau Europoje praleidusi apie penkiolika metų. Mano gyvenimas visiškai pasikeitė, aš jau galėjau rizikuoti, o jos dar negali to daryti. Paskui pasipylė klausimai apie mano naująjį gyvenimą ir ypač apie mano krašto moterų gyvenimo sąlygas. Manęs to klausė vyras.

Aš, kuri kartais sunkiai randu tikslų žodį savo nelaimingam gyvenimui apibūdinti, įsikarščiuoju, kai kalbama apie kitus, ir mane sunku sustabdyti.

— Pone, tame krašte moteris neturi gyvenimo. Daug merginų yra mušamų, nekenčiamų, smaugiamų, deginamų, užmušamų. Mums, ten gyvenančioms, tai yra visiškai normalu. Mano motina norėjo mane nunuodyti, kad „užbaigtų“ svainio pradėtą darbą, ir jai tai buvo visiškai normalu, tai sudarė jos vidinio pasaulio dalį. Toks gyvenimas mums, moterims, yra visiškai normalus. Tu esi daužoma ir tai yra normalu. Tu esi deginama ir tai yra normalu, tu esi smaugiama ir tai yra normalu, tu esi niekinama ir tai yra normalu. Su karve ir avimis, kaip sakydavo mano tėvas, geriau elgiamasi negu su moterimis. Jeigu nenori mirti, reikia tylėti, klausyti, žemintis, ištekėti nekaltai ir gimdyti sūnus. Jeigu aš nebūčiau savo kelyje sutikusi vyro, toks būtų buvęs mano gyvenimas. Mano vaikai būtų buvę tokie kaip aš, mano provaikaičiai — kaip mano vaikai. Jei aš ten būčiau gyvenusi, aš būčiau tapusi normali kaip mano motina, kuri pasmaugė savo vaikus. Aš galbūt būčiau nužudžiusi savo dukterį. Galėčiau leisti ją sudeginti. Dabar aš galvoju, kad tai yra siaubinga! Bet jeigu aš būčiau likusi tame krašte, aš būčiau dariusi taip pat! Kai aš gulėjau ligoninėje mirštanti, aš dar maniau, kad tai normalu. Tačiau, kai aš atvažiavau į Europą, aš supratau turėdama dvidešimt penkerius metus, girdėdama aplinkui kalbančius žmones, kad yra šalių, kur moterys nedeginamos, kad mergaitėmis taip pat džiaugiamasi kaip berniukais. Tuo metu man pasaulį sudarė mano kaimelis. Mano kaimelis buvo nuostabus, tai buvo visas pasaulis iki turgaus! Turguje galėjai pamatyti nenormalių dalykų: kad mergaitės dažėsi, vilkėjo trumpas sukneles su iškirptėmis. Tai jos buvo nenormalios. Mano šeima buvo normali! Mes buvome švarūs kaip avies vilna, o kiti, vaikščioję turguje, buvo nešvarūs!

— Mergaitės neturėjo teisės lankyti mokyklos, kodėl? Kad negalėtų pažinti pasaulio. Svarbiausia buvo mūsų tėvai. Ką jie liepdavo, tą turėdavome daryti. Išsilavinimas, teisės, auklėjimas, viskas priklausė tik nuo jų. Kodėl nebuvo mums mokyklų? Kad mergaitės nevažiuotų autobusu, kad nesirengtų kitaip, neitų su portfeliu rankoje, kad neišmoktų nei rašyti, nei skaityti, nereikia, kad mergaitė būtų labai protinga. Mano brolis buvo vienintelis berniukas tarp mergaičių, vilkėjo taip, kaip čia, kaip dideliame mieste, jis vaikščiojo pas kirpėją, į mokyklą, į kiną, laisvai išeidavo iš namų, kodėl? Todėl, kad jis turėjo tarp kojų dzingaliuką! Jam pasisekė, jis turėjo du berniukas, bet galiausiai tai ne jam pasisekė, o mergaitėms. Joms labai labai pasisekė, kad jos negimė!

— Asociacija, kurioje dirba Žaklina, stengiasi gelbėti šias mergaites. Bet tai nėra lengva. Mes pačios sėdime sudėjusios rankas. Aš jums pasakoju, o jūs klausote. O jos tame krašte kenčia! Todėl aš, prašoma Asociacijos, liudiju apie garbės nusikaltimus, nes niekas tuose kraštuose nepasikeitė.

— Aš esu gyva ir čia esu prieš jus gerojo Dievo, Edmondo Kaiserio ir Žaklinos dėka. Kad tos mergaitės išliktų gyvos, reikia drąsos, reikia daug dirbti, kad galėtume joms padėti. Aš tais žmonėmis žaviuosi. Aš nežinau, kaip jie tai daro. Aš geriau atneščiau maisto ir drabužių pabėgėliams ir ligoniams negu dirbčiau jų darbą. Reikia visų saugotis. Gali kalbėtis su malonios išvaizdos moterimi, o ji tave tuojau pat įskųs, nes tu nori padėti, o ji tam nepritaria. Atvykusi į kokią nors šalį Žaklina turi elgtis kaip to krašto gyventojai, valgyti, vaikščioti ir kalbėti kaip jie. Ji turi įsimaišyti į jų tarpą ir būti nepastebima!

— Dėkui, ponia!

Iš pradžių aš labai baiminausi, nežinojau, ką kalbėsiu, o dabar Žaklina turėjo mane sustabdyti!

Aš nelabai jaudindavausi kalbėdama tiesiogiai žmonėms. Bet aš bijojau radijo dėl savo aplinkos, darbo, savo dukterų, kurios kažkiek žinojo apie mane, bet ne viską. Tuo metu jos buvo maždaug dešimties ir aštuonerių metų, turėjo mokykloje draugių ir aš jų prašiau būti santūrioms, jeigu kas nors imtųjų klausinėti.

— A, nuostabu, aš labai norėčiau eiti su tavim!

Ši Leticijos reakcija būdavo kartu raminanti ir truputį keliantį nerimą. Mama eina į radiją, tai nuostabu... Aš supratau, kad mano dukros nesuvokė šio liudijimo prasmės ir kad, išskyrus mano randus, jos daugiau nieko nežinojo apie mano gyvenimą. Anksčiau ar vėliau, kai jos bus didesnės, aš turėsiu joms viską pasakyti ir dėl to aš iš anksto labai jaudinausi.

Tai buvo pirmas kartas, kai aš kalbėjau tokiai didelei auditorijai.

Mano dukros iš šios laidos sužinojo naują mano istorijos tarpsnį. Išklausiusi laidą, Leticija labai gyvai reagavo.

— Tu dabar, mamyte, renkis, imk lagaminą, einam į oro uostą ir skriskime ten, į tavo kaimelį. Padarysim jiems tą patį. Juos sudeginsimi Paimsim degtukus ir juos padegsim, kaip jie tau padarė! Aš negaliu tavęs tokios matyti.

Šešis mėnesius ją stebėjo psichologas, tačiau vis tiek vieną dieną ji pareiškė:

— Tu žinai, mamyte, tu esi mano psichologas. Man pasisekė, nes aš galiu su tavim pasikalbėti apie viską nuo A iki Z. Tu atsakai į visus mano klausimus. Taigi aš labai noriu ten važiuoti.

Aš nenorėjau versti pakeisti nuomonę. Aš paskambinau gydytojui ir mes abu pasitarėme, ką daryti. Jis manė, kad jai reikės kelių papildomų seansų, bet šiuo momentu dar ne laikas griebtis prievartos. „Bet jeigu jūs pamatysite, kad ji blogai jaučiasi, mažai kalba, prislėgta, norėčiau, kad jūs ją atvestumėte“.

Aš bijau, kad mano istorija labai jas slėgs ateityje. Jos bijo dėl manęs ir dėl savęs. Aš laukiau, kad jos labiau subręstų, kad galėtų suprasti viską, ko aš dar nepasakiau: smulkiai nepapasakojau apie savo ankstesnį gyvenimą, vyrą, už kurio norėjau ištekėti, Marouano tėvą. Aš bijau atskleisti paslaptį labiau už visus liudijimus, kurių manęs gali paprašyti. Reikės, kad aš joms padėčiau suprasti, kad negalima neapkęsti šalies, iš kurios aš atvykau ir kuri yra pusiau ir jų šalis. Jos visiškai nežino apie to krašto gyvenimą. Kaip joms neleisti atsirasti neapykantai to krašto žmonėms? Gamta ten yra graži, bet žmonės — blogi. Transjordanijoje moterys kovoja, kad įstatymai būtų ne vien tik vyrų. Bet tik vyrai balsuoja už įstatymus.

Šiuo metu kai kuriose šalyse galima rasti moterų kalėjimuose. Tai vienintelis būdas jas apsaugoti ir padėti joms išvengti mirties. Netgi kalėjime jos nėra visiškai saugios. O vyrai, norintys jas nužudyti, yra laisvėje. Įstatymas jų nebaudžia arba baudžia labai švelniai ir jie vėl greitai turi laisvas rankas smaugti, deginti, keršyti už jų tariamąją garbę.

Ir jeigu kas nors atvyksta į miestelį, kvartalą, kad jiems sutrukdytų kenkti, netgi jeigu tas žmogus bus ginkluotas automatu, prieš jį stos dešimt, o jeigu jų atvyks dešimt, — stos šimtas! Jeigu koks nors teisėjas nuteistų vyrą už garbės nusikaltimą kaip paprasčiausią žudiką, tas teisėjas niekada daugiau nebegalėtų pasirodyti gatvėje, jis negalėtų daugiau gyventi kaimelyje, jis turėtų iš ten bėgti iš gėdos, kad nubaudė „didvyrį“.

Aš dažnai pagalvoju, kaip buvo nubaustas mano svainis. Ar bent kelias dienas jis sėdėjo kalėjime? Mano motina kalbėjo apie policiją, apie nemalonumus, kurių galėjo turėti mano brolis ir svainis, jeigu aš nenumirčiau. Kodėl policija neatėjo su manim pakalbėti? Juk auka buvau aš, man buvo nustatytas trečiojo laipsnio nudegimas!