Souad: Sudeginta gyva

Iki šiol aš joms po truputį papasakojau svarbiausius dalykus norėdama paaiškinti, kodėl aš taip atrodau. Tačiau kurią nors dieną jos norės viską suprasti ir busimieji klausimai man kaip peiliu varstė širdį.

Aš dar nesijaučiau galinti raustis savo atmintyje ieškodama, kas dar liko nepasakyta. Jeigu norima ką nors pamiršti, tai ir iš tikrųjų pamirštama. Psichiatras man paaiškino, kad tai yra normalu, patyrus šoką ir kančią, sukeltus blogos priežiūros. Tačiau svarbiausia buvo Marouanas. Aš gyvenau saugoma melo labai ilgai. Ir aš blogai gyvenau.

Jeigu aš sutikčiau apie save papasakoti knygoje, aš turėčiau ir apie jį kalbėti. Ar aš turiu teisę? Aš sakau, kad neturiu teisės. Aš per daug bijau. Tai grėstų mano, taip pat ir jo saugumui. Knyga paplistų po visą pasaulį. O jeigu mano šeima mane suras? Jeigu ji padarys ką nors bloga Marouanui? Jie tai galėtų padaryti. Kita vertus, aš to norėjau. Labai dažnai prabudusi aš svajodavau apie neįmanomą kerštą. Aš save mačiau grįžusią ten, į savo kaimelį, gerai užsimaskavusią tol, kol surandu brolį. Tai tarsi filmas sukosi mano galvoje.

Aš ateinu prie savo namo ir sakau:

— Ar tu mane prisimeni, Asadai? Tu matai, aš esu gyva! Gerai įsižiūrėk į mano randus! Tai mūsų svainis Huseinas mane nudegino, bet aš esu čia!

— Ar tu prisimeni mūsų seserį Hananą? Ką tu padarei mūsų seseriai? Tu ją atidavei šunims? O tavo žmona, ji gerai gyvena? Kodėl mane norėjo sudeginti tą dieną, kai ji pagimdė sūnus? Aš buvau nėščia, reikėjo sudeginti ir mano sūnų! Paaiškink, kodėl tu nieko nedarei, kad man padėtum, tu, vienintelis mano kraujo broli?

— Aš tave supažindinu su savo sūnumi Marouanu! Jis gimė dviem mėnesiais anksčiau miesto ligoninėje, bet jis yra didelis ir gražus ir labai gyvas! Pažiūrėk į jį!

— O Huseinas? Ar jis paseno, ar numirė? Aš tikiuosi, kad jis dar yra čia, bet aklas ar paralyžiuotas, ir negalės manęs pamatyti gyvos priešais save! Tikiuosi, kad jis kenčia tiek, kiek aš kentėjau!

— O mano tėvas ir motina? Ar jie numirė? Pasakyk, kur jie yra, kad aš galėčiau nueiti ir prakeikti jų kapą!

Aš dažnai svajodavau apie kerštą. Aš pasidarydavau žiauri kaip jie! Jie visi mano, kad aš mirusi, ir aš labai norėčiau, kad jie mane pamatytų gyvą!

Beveik ištisus metus aš sakiau „ne“ knygai, nebent tuo atveju ji galima, jeigu galėčiau nepasakoti apie sūnų. Žaklina pritarė mano pasiryžimui. Labai gaila, bet ji mane suprato.

Aš nenorėjau knygos, kurioje pasakočiau tik apie save nieko neužsimindama apie jį, ir aš nesiryžau susitikti akis į akį su Marouanu, kad išspręsčiau šią problemą. Gyvenimas tęsėsi, aš vis sau kartodavau: „Susitik su juo! Ne, to nedaryk!“ Kaip susitikti su Marouanu? Vieną dieną aš jam paskambinsiu nei iš šio, nei iš to po daugelio metų neįspėjusi ir jam pasakysiu: „Marouanai, mums reikia pasikalbėti“.

Kaip man jam prisistatyti? Mama? Kaip su juo elgtis? Jam paspausti ranką? Apkabinti? O jeigu jis mane pamiršo? Jis turi teisę mane pamiršti, nes aš pati jį „pamiršau“...

Žaklina mane privertė pagalvoti apie vieną dalyką, kuris dar labiau mane kankino.

— Kas bus, jeigu Marouanas vieną dieną susitiks kurią nors iš savo seserų ir ji nežinos, kad jis yra jos brolis? Jeigu ji įsimylės Marouaną ir tau jį parves į namus, ką tu tada darysi?

Aš niekada apie tai nepagalvodavau. Mus skyrė apie dvidešimt kilometrų. Leticijai tuojau sukaks keturiolika metų, greitai ateis laikas turėti vaikinų... Po to bus Nadia... dvidešimt kilometrų nieko nereiškia. Pasaulis yra mažas! Nepaisydama to abejotino pavojaus, bet visada galimo, aš vis nesiryžau su juo susitikti. Prabėgo metai.

Galiausiai viskas susiklostė savaime. Marouanas paskambino į namus. Aš buvau darbe ir su juo kalbėjo Nadia. Jis paprasčiausiai pasakė:

— Aš pažįstu tavo motiną, buvome kartu toje šeimoje, kuri mus priglaudė. Tu gali paklausti, ar ji mane prisimena?

Ir kai aš grįžau į namus, Nadia negalėjo rasti popieriaus lapelio, ant kurio buvo užsirašiusi jo telefono numerį. Nadia jo ieškojo visur, aš nervinausi. Galėtumei pasakyti, kad likimas nenorėjo, kad aš vėl susitikčiau su Marouanu. Aš nežinojau, kur dabar jis gyvena ir kur dirba. Aš galėjau paskambinti jo įtėviui ir paklausti, bet nedrįsau. Aš buvau baili, norėjau skambinti. Kur kas lengviau atsiduoti likimo valiai negu žiūrėti į savo atspindį veidrodyje. Vieną ketvirtadienį jis vėl paskambino. Jis pasakė: „Mums reikia pasikalbėti“. Ir mes paskyrėme pasimatymą rytojaus dienai dvyliktai valandai. Eidama susitikti su savo sūnumi aš žinojau, kas manęs laukė. Bendrais bruožais, jis paklaus: „Kodėl mane įsūnijo, kai aš buvau penkerių metų? Kodėl tu manęs nepasilikai?.. Paaiškink“.

Aš norėjau atrodyti graži, nuėjau pas kirpėją pasidažiau, apsivilkau paprastai: užsimoviau džinsus, apsiaviau sportinius batelius ir apsivilkau raudoną ilgomis rankovėmis ir uždaru kaklu palaidinukę. Pasimatymas buvo paskirtas lygiai vidurdienį priešais miesto restoraną.

Gatvė siaura. Jis ėjo iš miesto centro, o aš — iš stoties, tad negalėjome prasilenkti. Aš jį pažinčiau iš tūkstančio. Aš pamačiau iš toli jį ateinantį su žaliu sportiniu krepšiu. Man jis dar buvo paauglys, bet artėjo prie manęs besišypsantis vyras. Mano kojos daugiau manęs nebelaikė, rankos pradėjo drebėti, širdis šokinėjo krūtinėje tarsi aš būčiau sutikusi savo gyvenimo vyrą. Tai meilės susitikimas. Marouanas yra aukštas, jis žemai pasilenkia ir mane paprasčiausiai pabučiuoja tarsi būtų atsisveikinęs vakar. Aš jį taip pat pabučiuoju.

— Tu gerai padarei, kad paskambinai.

— Aš skambinau prieš dvi savaites, bet kai tu nepaskambinai, aš sau pasakiau: „Taip, ji nenori manęs matyti...“

Aš pasakiau, kad tai netiesa, ir paaiškinau, kad Nadia pametė telefono numerį.

— Jeigu aš būčiau tau nepaskambinęs vakar, ar tu būtumei man paskambinusi?

— Aš nežinau, nemanau, ne. Aš nedrįsau skambinti dėl tavo tėvų... aš žinau, kad mama numirė...

— Taip. Tėtis dabar yra visiškai vienas, bet viskas gerai... o kaip tu?

Marouanas nežino, kaip mane vadinti. Įprotis mus priglaudusios šeimos įtėvius vadinti „tėčiu ir mama“ nieko nepalengvina. Kas yra mama?

Aš jam sakau:

— Žinai, Marouanai, tu gali mane vadinti mama, gali mane vadinti Suada, gali vadinti mažyte, didele, gali mane vadinti kaip nori. Ir jei Dievas nori, tuojau susipažinsime.

— Sutinku. Papusryčiausime ir pakalbėsime.

Susėdame prie stalo ir aš jį ryju akimis. Jis panašus į savo tėvą. Tas pats siluetas, ta pati greita eisena, tas pats žvilgsnis, bet vis tiek jis yra kitoks. Galiausiai jis truputį panašus į mano brolį... bet ramus, švelnesnių bruožų. Atrodo, kad jis priima gyvenimą tokį, koks jis yra, be didelių komplikacijų, jis yra paprastas ir tiesus.

— Paaiškink, kaip tu apdegei?

— Ar tu nežinai, Marouanai?

— Ne. Niekas man niekada nieko nesakė.

Aš aiškinu ir juo daugiau aš kalbu, tuo labiau keičiasi jo žvilgsnis. Kai aš kalbu apie mane apėmusią liepsną, jis padeda cigaretę, kurią ką tik užsidegė.

— Aš buvau tavo pilve?

— Taip, tu buvai mano pilve. Aš pagimdžiau visiškai viena. Aš tavęs nejaučiau dėl nudegimų. Aš tave mačiau, tu buvai man tarp kojų, tai ir viskas. Paskui tu dingai. Vėliau Žaklina tave surado, kad įlaipintų su manim į lėktuvą. Gyvenome devynis mėnesius kartu ligoninėje, o paskui mus patikėjo tėčiui ir mamai.

— Tai aš kaltas dėl tų nudegimų?

— Ne, tai ne tu kaltas! Ne, niekada! Nelaimei, toks mūsų krašte yra paprotys. Vyrai tame krašte turi savo įstatymus. Kalti yra mano tėvai, mano svainis, bet tik ne tu!