Souad: Sudeginta gyva

Marouanas žiūri į mano randus, ausis, kaklą, švelniai padeda savo ranką ant mano rankos. Aš jaučiu, kad jis nutuokia, kaip atrodo likęs kūnas, bet jis neprašo parodyti. Gal jis bijo paprašyti?

— Tu nenori pamatyti...

— Ne. Man jau bloga nuo šios istorijos, o tada bus dar blogiau. Kaip atrodo mano tėvas? Ar jis panašus į mane?

— Taip, viršutinė veido dalis... Aš mažai mačiau, kaip tu vaikštai, bet tavo laikysena tokia pat kaip jo, tiesi, išdidi. Paskui labai panašus į jo tavo pakaušis, burna, ypač rankos. Tavo rankos tokios pat kaip jo, iki nagų galų... Jis buvo truputį aukštesnis, raumeningas kaip tu. Tavo tėvas buvo gražus. Ką tik aš žiūrėjau į tavo pečius ir maniau, kad matau tavo tėvą.

— Tai turėtų sušildyti tau širdį, nes vis dėlto tu jį mylėjai?

— O, taip, žinoma, aš jį mylėjau. Jis pažadėjo, kad mes susituoksime... paskui tu matai, supratęs, kad aš esu nėščia, jis daugiau nebegrįžo...

— Tai niekšinga tave pamesti! Galiausiai dėl to aš kaltas...

— Marouanai, ne. Niekada taip negalvok. Kalti tos šalies vyrai. Vėliau, kai tu geriau pažinsi tą šalį, tu suprasi.

— Aš labai norėčiau jį vieną dieną sutikti. Būtų galima ten nuvažiuoti? Abiem? Kad pamatytume, kaip ten yra, paskui jį pamatytume... labai norėčiau pamatyti jo veidą. Ar jis žino, kad aš esu?

— Nustebčiau, jeigu taip būtų. Aš jo daugiau niekada nemačiau, tu žinai... Be to, ten vyksta karas... Ne, būtų geriau jų niekada daugiau nebepamatyti.

— Ar tiesa, kad tu mane pagimdei septynių mėnesių?

— Taip, tai tiesa. Tu atėjai į šį pasaulį visiškai vienas, aš tavęs ilgai nemačiau, bet tu buvai labai mažytis...

— Kelintą valandą gimiau?

— Valandą? Nežinau.... man paskui sakė, kad spalio 1 dieną. Aš pati nieko nežinojau! Aš tau negaliu pasakyti valandos... Svarbiausia yra tai, kad tu atėjai į šį pasaulį gyvas ir sveikas!

— Kodėl tu buvai atvažiavusi čia, pas tėvus, ir man nepasakei nė žodžio?

— Aš nedrįsau nieko pasakyti prie tėčio ir mamos, kurie tave įvaikino. Aš nenorėjau jų įskaudinti. Juk jie tave užaugino, padarė viską, ką galėjo.

— Aš tave prisimenu. Kambaryje tu man davei jogurto ir paskui iškrito vienas mano dantis ir į jogurtą įlašėjo kraujo, tada aš nenorėjau jo valgyti, bet tu mane vertei jį valgyti. Tai aš prisimenu.

— Aš neprisimenu... Tu žinai, tuo metu aš taip pat rūpinausi ir kitais vaikais, ir mama sakydavo, kad aš neturiu labiau rūpintis tavimi negu kitais vaikais... Be to, tėvų namuose negadindavo maisto, nes visų vaikų maistas labai brangiai kainavo.

— Aš, turėdamas keturiolika ar penkiolika metų, tavęs labai norėjau, tu žinai... Aš buvau pavydus.

— Pavydėjai ko?

— Pavydėjau tavęs. Aš norėjau, kad tu čia būtumei visą laiką.

— O dabar? Šiandien?

— Aš noriu tave pažinti, aš noriu žinoti daugybę dalykų...

— O ką tu pasakytumei, jeigu aš turėčiau kitų vaikų?

— Tai nuostabu turėti seseris... Aš taip pat norėčiau su jomis susipažinti.

Marouanas pažiūrėjo į laikrodį, buvo laikas man grįžti į darbą.

— Gaila, tu greitai išeisi, labai gaila, aš norėčiau pabūti su tavim...

— Taip, bet aš turiu eiti. Ar tu nenorėtumei rytoj ateiti į svečius?

— Ne, dar per anksti. Aš geriau norėčiau susitikti kitur.

— Tada rytoj vakare, septintą valandą, toje pačioje vietoje. Aš ateisiu su dukterimis.

Marouanas buvo laimingas. Aš nesitikėjau, kad viskas taip lengvai klostysis. Aš maniau, kad jis norėjo sužinoti, kodėl aš leidau jį įvaikinti, norėjo pasakyti, kad jis manęs neapkenčia. Bet Marouanas apie tai net nepaklausė. Jis mane pabučiavo, aš jį pabučiavau, pasakėme vienas kitam „iki pasimatymo ir iki rytojaus“.

Aš išvažiavau dirbti, o galvoje dūzgė tarsi bičių spiečius. Man nukrito nuo širdies didelis sunkumas. Kas bebūtų dabar, aš atsikračiau baimės, kuri mane graužė seniai ir kurios aš nenorėjau pripažinti. Aš gailiuosi, kad nepasilikau sūnaus. Vieną dieną reikės iš tikrųjų paprašyti jo atleidimo, kad jį pamiršau norėdama iš naujo pradėti savo gyvenimą. Mano galvoje buvo tuščia, vanduo vietoj minčių, aš nežinojau, ką darau. Nebuvo nieko realaus. Aš plūduriavau. Aš turėjau jam tai pasakyti, taip pat jam pasakyti ir tai, kad nors jo tėvas mus abu paliko, aš mylėjau tą vyrą. Aš nekalta, kad jis buvo niekšas kaip kiti. Turėjau taip pat jam pasakyti: „Marouanai, aš labai bijojau ir tave mušiau savo pilve...“ Reikia, kad jis man už tai atleistų. Aš maniau, kad pasirodęs kraujas mane išgelbės, tada aš dar per daug buvau kvaila. Mano galvoje nieko nebuvo, išskyrus baimę! Ar jis galės suprasti ir man atleisti? Ką jie visi trys apie mane pagalvos?

Aš buvau tokia sukrėsta, kad kitą naktį nemiegojau. Dar kartą aš pamačiau mane apėmusią liepsną ir save bėgančią kaip pamišusią per sodą.

Antonijus man davė valią iš viso to pačiai išsinarplioti, kol kas jis nenori kištis, bet jis mato, kad man labai bloga.

— Ar tu kalbėjai su dukterimis?

— Dar ne. Rytoj... Eisime kartu su Marouanu pietauti, aš nutaikysiu momentą su jomis pakalbėti. Bet aš bijau, Antonijau.

— Viskas bus gerai. Dabar tu nebegali daugiau delsti.

Trečią valandą penkiasdešimt septynios rytą aš radau Marouano žinutę, atsiųstą į mobiliojo ryšio telefoną: „Noriu tau pasakyti, kad viskas gerai, bučiuoju tave. Iki rytojaus, mama!“.

Aš pravirkau.

Statyti namą

Tą vakarą Antonijus išėjo su draugais ir paliko mane vieną su vaikais.

Šeštadienio vakaras, septynios valandos, 2002 metų lapkričio 16 diena.

Pietūs buvo linksmi. Vaikai godžiai valgė, iš visko juokėsi. Labai šneki Leticija nesiliovė plepėjusi kaip paprastai. Marouanas atėjo su savo drauge. Mano dukterims oficialiai jis yra tik vienas vaikų, su kuriuo aš susipažinau mus priglaudusioje šeimoje. Jo atėjimas jų nenustebino, dukterys buvo laimingos galėdamos išeiti šeštadienio vakarą su mama ir draugais.

Nors jie kartu neaugo, bet dabar, žiūrint į juos, jie sudarė bendrininkų įspūdį. Aš bijojau, kad tas vakarėlis gali būti sunkiai pakeliamas. Antonijus, prieš išeidamas, man pasakė:

— Pakviesk mane, jeigu reikės, aš ateisiu.

Keista, bet aš jaučiausi gerai, aš beveik nebebijojau. Šiek tiek nerimavau dėl savo abiejų dukterų. Marouanas kirkino vyresniąją:

— Ateik, Leticija, sėsk prie manęs, na, ateik.

Jis ją priglaudžia prie savęs juokaudamas. O ji atsisuka į mane ir šnabžda:

— Koks jis malonus, mamyte!

— Taip, iš tikrųjų.

— Ir koks jis gražus!

Aš stengiuosi pastebėti kiekvieną smulkmeną jų trijų veiduose. Marouanas yra panašesnis į Leticiją, galbūt savo aukšta kakta. Momentais aš pastebiu jame Nadios išraišką, labiau susimąsčiusią ir santūresnę negu sesers. Leticija visada parodo savo jausmus ir jos reakcijos kartais būna pernelyg impulsyvios. Tai ji paveldėjo iš savo tėvo italo. Nadia labiau linkusi nerodyti savo jausmų.

Ar jos supras?.. Aš labai norėčiau jas laikyti mažomis mergaitėmis dar trejus metus ir jas saugoti nuo visokių nemalonumų. Turėdama tiek metų kiek Leticija, mano motina jau buvo ištekėjusi ir laukėsi kūdikio...

Leticija ką tik man pasakė: „Koks jis gražus...“

Ji galėtų įsimylėti savo brolį! Mano tylėjimas galėtų sukelti daugybę katastrofų. Šiuo momentu jie miršta iš juoko šaipydamiesi iš akivaizdžiai girto vyro. Jis žiūri į mūsų stalą ir iš toli kreipiasi į Marouaną: