Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Visais kitais atžvilgiais buvome kuklūs. Kuklūs ir uniformuoti. Žiemą visi vilkėjome vatines juodas arba tamsiai mėlynas kelnes, kurios buvo labai šiltos ir patogios. Viršutiniai drabužiai buvo dviejų rūšių: įprastinė vatinė fufaika , šimtasiūlė, kurią SSRS laikais vilkėjo pusė jos gyventojų, nes ją duodavo darbininkams, ir tulupas, verstos odos puskailiniai didžiule kailine apykakle, kurią, jeigu spausdavo smarkus šaltis, buvo galima pasikelti iki pat akių. Aš nešiojau šimtasiūlę, nes ji buvo lengvesnė, todėl galėjau pakankamai laisvai judėti. Avėjome sunkius batus su kailiu viduje. Be to, kad nenušaltume kojų, dėvėjome ilgas vilnones kojines. Įprastinis galvos apdangalas būdavo kailinė kepurė. Manoji buvo labai graži, pasiūta iš baltojo šermuonėlio kailio. Nuostabiai šilta, lengva ir patogi.

Vasarą vilkėdavome įprastines medžiagines kelnes ir, kaip numato sibiriečių taisyklės, visuomet segėdavome diržą. Diržas sietas su medžiotojų tradicijomis. Sibiriečiams jis buvo kur kas daugiau nei vien tik sėkmę lemiantis daiktas, diržas simbolizavo pagalbos prašymą. Jeigu medžiotojas pasiklysdavo miške arba jam kas nors nutikdavo, pririšdavo diržą savo šuniui po kaklu ir pasiųsdavo šį namo. Kiti bendruomenės nariai, pamatę šunį grįžtantį, suprasdavo, kad jo šeimininkas pateko į bėdą.

Prie kelnių paprastai vilkėdavome baltus arba pilkus marškinius stačiu kaklu ir sagomis dešinėje pusėje, vadinamus kosovorotka, „kreiva apykaklė”. Ant jų — labai paprastą lengvą pilką arba juodą švarką, kokius vilki kareiviai. Galiausiai nešiodavome legendinę sibiriečių nusikaltėlių kepurę, savotišką mūsų vėliavą, vadinamą „aštuoniais trikampiais”. Kepurę sudaro aštuonios medžiagos skiautės, tarpusavyje susiūtos taip, kad sudarytų savotišką kupolą, kurio viršuje prisiuvama saga. Yra ir nedidelis snapelis. Kepurės gali būti tik šviesios arba baltos spalvos. Rusijoje tokia kepurė vadinama kepka , yra jų įvairiausių rūšių. Aštuoni trikampiai yra tik sibirietiškasis variantas. Tikro drąsaus ir apsukraus nusikaltėlio aštuonių trikampių kepurės snapelis turi būti smarkiai lenktas, užapvalintas ir jokiu būdu neįlaužtas taip, kad ties viduriu sudarytų aštrų kampą. Kai kas nors nori išreikšti panieką, savo priešo aštuonių trikampių kepurės snapelį lenkia tol, kol šis deformuojasi ir sulūžta.

Man aštuonių trikampių kepurę padovanojo dėdė. Ji buvo sena, kaip tik todėl labai ją mėgau. Deja, mano galva buvo maža, todėl, kad nesmuktų ant akių, turėjau užsikišti ją už ausų. Labai dėl to jaudinausi, nes maniau, kad taip nešiojant ausys atlėps visam laikui. Tačiau neturėjau kito pasirinkimo: jeigu neužsikišdavau už ausų, ji uždengdavo pusę veido. Kartą mama ją susiaurino pagal mano galvos dydį. Tai buvo tikrai nuostabi diena.

Aštuonių trikampių kepurė buvo tokia svarbi, kad apie ją buvo pasakojamos istorijos ir kuriami posakiai. Nusikaltėlių žargonu „užsidėti aštuonis trikampius” reiškia įvykdyti nusikaltimą arba dalyvauti nusikalstamoje veikoje. „Laikyti aštuonis trikampius tiesiai” reiškia būti budriam, saugotis kokio nors pavojaus. „Nusismaukti aštuonis trikampius ant pakaušio” reiškia elgtis agresyviai, ruoštis pulti. „Aštuoni trikampiai kreivai” apibūdina ramų atsipalaidavusio žmogaus elgesį. „Užsismaukti aštuonis trikampius ant akių” reiškia pranešti apie būtinybę dingti, slėptis. „Prikrauti aštuonis trikampius” reiškia gauti ko nors su kaupu.

Kartais aš prikraudavau savo kepurę su kaupu tikrąja to žodžio prasme. Pavyzdžiui, kai mes, vaikai, eidavome aplankyti tetos Martos, vienišos moters, gyvenusios ant upės kranto. Ji garsėjo savo uogienėmis. Atnešdavome jai iš kitoje upės pusėje esančių kolektyvinių sodų vogtų obuolių, padėdavome juos nulupti ir supjaustyti uogienei. Ji iškepdavo pirožki , mažų sausainiukų, įdarytų uogiene. Kieme priešais jos namus visi susėsdavome ratu ant mažų taburečių, virtuvės durys būdavo plačiai atlapotos, ant viryklės nuolat kas nors kunkuliuodavo. Traukdavome obuolius iš maišų, savo peiliais juos nulupdavome ir mesdavome į didžiulį puodą su vandeniu. Kai šis prisipildydavo, užkišę ilgas medines lazdas, kurias naudodavome kaip rankenas, visi drauge įnešdavome puodą į vidų. Teta Marta mus mylėjo ir sočiai maitindavo. Visuomet grįždavome namo prikimštais pilvais, rankose nešini pyragaičiais. Aš savuosius susidėdavau į kepurę ir pakeliui kramsnodavau.

Nemažai nusikaltėlių tradicijas apdainuojančių kūrinių yra skirti aštuonių trikampių kepurei. Tai patarlės, eilėraščiai, dainos. Kadangi daug laiko praleisdavau su senais nusikaltėliais ir girdėdavau, kaip jie dainuoja arba deklamuoja eilėraščius, daugelį jų mokėjau atmintinai. Mano mėgstamiausia daina buvo tokia:

Pamenu, ant galvos aštuonis trikampius nešiojau,

Degtinę gėriau ir rūkiau tabaką stiprų,

Pamilau savo kaimynę Niną Ir ėjau su ja į restoraną.

Už chromačij 3 visad užsikišęs sčaber4

Po marškiniais vilkėjau aš telnjaška5,

Kurią Odesos vagys buvo dovanoję...

Aštuoni trikampiai buvo visų įvykių centre. Kepurė buvo minima visuomet ir visur, iš jos buvo lažinamasi įvairiausiose situacijose. Dažname ir nepilnamečių, ir suaugusių nusikaltėlių pokalbyje buvo galima išgirsti frazių: „Tegul mano aštuonių trikampių kepurė užsiliepsnoja ant galvos, jeigu sakau netiesą” arba „Te mano kepurė nuplasnoja man nuo galvos”, arba dar klaikesnis variantas: „Te mano kepurė mane mirtinai uždusina”.

Mūsų visuomenėje buvo draudžiama prisiekti. Tai buvo laikoma savotišku silpnumu, įžeidimu sau pačiam, nes tas, kuris prisiekia, sukelia įtarimą, jog sako netiesą. Vis dėlto paaugliams besikalbant tarpusavyje ne kartą išsprūsdavo priesaika, ir prisiekiama būdavo kepure. Niekada nebuvo galima prisiekti motina arba tėvais, kitomis giminėmis, Dievu ir šventaisiais. Taip pat nebuvo galima prisiekti savo sveikata ar, dar blogiau, savo siela, nes tai buvo laikoma „Dievo nuosavybės gadinimu”. Nelikdavo nieko kita, kaip išsilieti ant savo kepurės.

Kartą mano draugas Melas prisiekė kepure prieš tris mūsų gaujos paauglius, tarp kurių buvau ir aš, kad, jeigu neįsibėgėjęs neperšoks mokyklos tvoros vienu šuoliu, „sugrūs savo aštuonių trikampių kepurę Amūrui (toks buvo dėdės Maro, vieno mūsų kaimyno, šuns vardas) į užpakalį”.

Net ir dabar, kai tai prisimenu, neturiu žalio supratimo, kaip Melas galėjo įsivaizduoti, kad gali vienu šuoliu įveikti keturių metrų aukščio kliūtį. Tačiau tuo metu kur kas labiau mane jaudino kitas dalykas: kaip Melas atliks veiksmą su kepure, jeigu pralaimės lažybas, nes Amūras buvo didžiausias ir pikčiausias mūsų rajono šuo. Apie jį sklandė siaubingų istorijų. Amūras buvo vokiečių aviganio ir šuns, kurio veislė Sibire vadinama Alabaj — „vilkų triuškintojas”, — mišrūnas. Paprastai jis ramiai vaikštinėdavo savo šeimininko kieme, tačiau kartais tapdavo nevaldomas. Ypač tuomet, kai išgirsdavo švilpuko garsą. Kai jis kažką užpuolė, du kartus buvo bandyta šunį nušauti, bet jis išgyveno, nes, kaip sakydavo mano tėvas, „kuo daugiau kartų į tą gyvulį šauni, tuo jis darosi stipresnis”. Aš be proto bijojau to žvėriško šuns. Kartą mačiau, kaip jis perplaukė upę, nugalabijo ožką ir sudraskė ją į gabalus, tarytum šioji būtų buvusi skudurinė.

Taigi, dėl išvardytų priežasčių Melo mintis man atrodė daugiau nei kvaila. Vis dėlto ištarto žodžio nesugrąžinsi, tad neliko nieko kita kaip tik stebėti tą beprotišką spektaklį, kurio ir režisierius, ir autorius, dėl visiško savo idiotiškumo, buvo Melas.