Kim Young-Ha - Kas gi nutiko lifte įstrigusiam vyriškiui

Kim Young-ha

Kas gi nutiko lifte įstrigusiam

vyriškiui

Iš korėjiečių kalbos vertė Seo Jinseok

baltos lankos

Versta iš: Kim Young-ha, Elibeiteoe kkin geu namjaneun eotteokke doeeotna. Seoul: Munhakgwa Jiseongsa. 1999

Knygos leidimą rėmė Korėjos literatūros vertimo institutas / Korea Literature Translation Institute (LTI Korea)

Redaktorė Diana Bučiūtė

Viršelio dailininkas Zigmantas Butautis

Maketavo Eglė Jurkūnaitė

ISSN 2029–2570

ISBN 978-9955-23-510-1

© Kim Young-ha, 1999

© Seo Jinseok, vertimas į lietuvių kalbą, 2011

© Baltų lankų leidyba, 2011

Žmogžudystė fotostudijoje

Kodėl žmogžudystės įvyksta kaip tik sekmadieniais? Na, tikslios statistikos nėra, tačiau mano atveju būna taip. Jos įvyksta sekmadieniais, ir būtent tą dieną, kai aš ne tarnyboje. Gal toks įspūdis susidarė todėl, kad mane iškviečia, kai ilsiuosi namuose. Beje, tas įvykis irgi nutiko sekmadienį. Kai suskambėjo pranešimų gaviklis, mudu su žmona bažnyčioje klausėmės nuobodaus pamokslo. Po velnių, tai skyriaus vadovas. Gaviklyje buvo įrašytas ypatingasis numeris — 3143 ir žmogžudystės kodas — 01. Taip vadovas, pasitelkęs grupinio iškvietimo funkciją, sukviečia inspektorius. Apiplėšimas — 02, išprievartavimas — 03. O visa kita — 04.

— Turiu eiti. Įvykis.

Žmona neatsigręžė. Prasidėjo giesmės, visi giedojo rimtais veidais, vienu balsu. Aš stipriai spūstelėjau jai petį ir išėjau iš bažnyčios. Tarp manęs ir žmonos įsiterpė vyriškis, vardu Jėzus. Nuo tos dienos. Po to, kai kažkas nutiko jos kūnui. Nieko nebegaliu pakeisti. Nes tas vyriškis, vardu Jėzus, toks žavus. Jis nuolat priverčia išpažinti savo nuodėmes. Priverčia netgi verkti ir juoktis. Šitos paslaugos aš negaliu jai suteikti. Ir dar Jėzui negaliu pagrasinti pistoletu. Žinoma, nuo mano grasinimų jis neapsišlapintų.

Bažnyčios stovėjimo aikštelė buvo sausakimša. Iš jos išvažiuoti bemaž nebuvo vilties. Įdėjus į delną penkis tūkstančius vonų, budėtojas pralaisvino kelią, stumdydamas automobilius, kurių rankinis stabdis nebuvo užtrauktas. Ištrūkęs iš siauros gatvės, tarsi akrobatas nėriau pirmyn, toldamas nuo devyniasdešimčia laipsnių kampu palinkusio budėtojo. Iškėliau ant automobilio švyturėlį ir smarkiai nuspaudžiau greičio pedalą. Skubėjau ne dėl to, kad įvykis buvo rimtas (vis tiek žmogus jau negyvas). Turėjau svarbesnį reikalą. Įvykus žmogžudystei, reikia parašyti kelias dešimtis raportų. Pirmiausia apžiūrimas lavonas, apklausiami pagrindiniai liudytojai, o po to privalu kuo greičiau atvykti į kontrolės centrą ir pranešti apie įvykį. Reikia išsiųsti pranešimą į prokuratūrą ir paprašyti Nacionalinio mokslinių tyrimų instituto pagalbos. Kad ir kaip būtų, tai labai varginantis darbas. Tikėjausi, kad nužudytas tik vienas žmogus. Jei nužudyti du, popierių krūva padvigubėtų.

Skyriaus vadovas, matyt, tik ką grįžo iš pirties, nes jo veidas buvo gerokai įraudęs. Jau seniai pamirštos standartinės mandagumo formulės, tokios, kaip „atsiprašau dėl iškvietimo per išeigines“.

— Greitai pasirodei. Inspektorius Džo jau nuvyko į žmogžudystės vietą, jam tai pirmas kartas. Ir tu važiuok, jam jau pasakiau, kad atsiųsiu tave, kai tik prisistatysi. Atrodo, nieko rimto. Chrrr... Girdėjau, kad nužudytas fotostudijos savininkas. Tą vietą prižiūri šio rajono policijos nuovada, tad visus reikalingus duomenis tau perduos nuovados viršininkas.

Kai gavęs raštelį su adresu ir telefono numeriu grįžtelėjau, vadovas pridūrė:

— Juk žinai, kad vos baigęs tirti įvykio vietą tuoj pat turi grįžti ir parašyti raportą, ar ne?

Kai atvažiavau į įvykio vietą, ją lyg musės jau buvo apspitę žiūrovai. Juos tramdantis policininkas iš rajono nuovados išsyk pasisveikino. Kartais man būna be galo smalsu — kas gi išduoda, kad aš esu policininkas? Kaip jie mane išsyk atpažįsta?

— Kur inspektorius Džo?

— Jis viduje.

Fotostudija niekuo neišsiskyrė iš kitų. Iškaboje juodomis raidėmis geltoname fone buvo parašyta: „Skubi fotografija. Nuotrauka per 17 minučių“, o kairiajame jos kampe priklijuotas „Kodako“ firminis ženklas. Tokių mažų studijėlių mieste pilna. Joje nepasidarysi didelės šeimyninės fotografijos, bet galėjai pasidaryti nuotraukas dokumentams. Prie durų sustatytose stiklinėse vitrinose buvo sudėta įvairi įranga: fotojuostelės, fotoaparatai, objektyvai ir jų priedai, o priešais stovėjo dirbtinės odos sofa. Čia klientai laukdavo, kol nuotraukos bus atspausdintos. Ant sienos įvairaus formato fotografijose - 5x7 ir 8x10 - šypsojosi moteris su bikiniu ir skėčiu nuo saulės.

Paėjėjus tolyn, pasimatė erdvesnė patalpa su apšvietimo lempa, kampe stovinčiu apskritu staliuku ir nedidele kėde. Inspektorius Džo su tyrimų tarnyba rinko pirštų atspaudus.

— Kaip sekasi?

— Daug pirštų atspaudų, bet nežinau, kiek iš jų bus naudos.

— Ginklai?

— Nėra.

— Ar apžiūrėjai aplinką?

— Prieš kurį laiką apėjome su nuovados vaikinais, bet nieko įdomaus neradom.

Lavonas gulėjo ant grindų. Pakaušyje žaizda, lyg būtų smogta vėzdu. Aplink žaizdą plaukuose sukrešėjęs kraujas. Amžius - apie keturiasdešimt.

— Nužudymo įrankis išsinešamas labai retai.

Murmėdamas dairiausi aplinkui. Nebuvo jokio smūgiui tinkamo daikto. Gal tai galėtų būti fotoaparatas, jei būtina ką nors atrasti? Tačiau krauju sutepto aparato nebuvo. Pora kėdžių nuversta, bet daugiau nužudytojo pasipriešinimo pėdsakų nesimatė.

Inspektorius Džo atsistojo ir pirštų atspaudų surinkimo milteliais išteptu pirštu dūrė į vieną kampą. Ten ant kėdės sėdėjo moteris, visiškai susigūžusi.

— Tai nužudytojo žmona.

— Ar ją apklausei?

— Ne. Nespėjau.

Pirmoji liudytojo iš įvykio vietos arba įtariamojo apklausa yra labai svarbi. Tą akimirką jie būna labai susijaudinę, tad dažnai sako teisybę.

— Ponia, ar galime pasikalbėti?

Ji buvo per jauna, kad vadintum ponia. Neseniai jai sukako trisdešimt, o gal buvo vos įpusėjusi ketvirtą dešimtį. Skaistaus veido, trumpai kirptais, nesugarbiniuotais plaukais. Ar tai nusikaltimas dėl meilės?

— Kas įvyko?

Prisidegdamas cigaretę, uždaviau tiesmuką klausimą. Moteris smarkiai virpėjo.

— Nežinau. Radau jį grįžusi iš turgaus.

— Ar tai reiškia, kad, jums parėjus, jis jau šitaip gulėjo?

— Taip.

— Ponia, negalite meluoti. Suprantate, ką sakau?

Moteris linktelėjo galvą.

— Ar kas nors matė jus pareinant iš turgaus?

Ji papurtė galvą.

— Tuomet kaip man jumis patikėti? Neturite ir pirkimo čekių?

Moteris vėl papurtė galvą, jos veidas buvo sklidinas nevilties.

— Gerai. Ar atėjusi nepastebėjote ko nors neįprasto? Pavyzdžiui, gal kas nors tuo metu iš čia išėjo?

Moteris sučiaupė lūpas ir nieko nebepratarė. Rodos, ji kažką labai įdėmiai mąstė.

Priėjęs inspektorius Džo prieš pat jos veidą trinktelėjo kumščiu į stalą ir suriko:

— Šaipotės iš pareigūnų? Klokite viską, ką matėte!

Ji dvejodama priėjo prie vitrinos. Mes su Džo nusekėme iš paskos. Nuo vitrinos moteris paėmė nuotraukų voką.

— Atėjusi radau štai šitą.

— Kas tai?

Ji parodė į dėžę.

— Vokas turėjo būti ten, viduje, bet radau išimtą. Vadinasi, buvo užėjęs klientas pasiimti nuotraukų. Įėjusi pastebėjau kai ką neįprasta. Jeigu nuotraukų vokas išimtas, vadinasi, buvo atėjęs klientas. Jis turėjo susimokėti ir nuotraukas pasiimti, bet užtruko. Užėjau į vidų pasiteirauti, o jis...